O tai, kad ji pamiršo Turkmėnistaną, nėra nuostabu – kartais šią Dievo pasvietę pamiršta pats Kūrėjas, o pagal tos šalies uždarumą atrodo, jog ji ir neprieštarauja būti pamiršta. Kodėl? Nes nėra tokia, kaip kitos pasaulio šalys. Ir, tiesą sakant, ne tik ne tokia, bet ir labai kitokia. Būtent todėl likti pamirštai mes jai neleisime, nes, nepaisant viso uždarumo, vis tiek sugebėjome į ją nusigrūsti.
Bet, žinokite, ne visi yra pamiršę Turkmėnistaną. Sykį su brandaus amžiaus vyru, vardu Kęstelis, sėdėjome jo kaimo troboje ir skanaudami jo kaimiškas gėrybes kalbėjome apie gyvenimą. Kalba netruko pasisukti apie jo tarnybos sovietinėje armijoje laikotarpį (nieko nuostabaus, daugelius senų diedų prisiliuobę ima pliaukšti apie armiją, tada susigraudina, apsiverkia, o kiti ir girtas rusiškas dainas užtraukia).
Atrodo, jog ji ir neprieštarauja būti pamiršta.
Ir čia jis papasakojo, kad jo dalinyje prie visų kitų sovietinių tautybių žmonių daugiausia buvo būtent turkmėnų. Ir, žinote, kaip jis juos apibūdino? Kad jie buvo durniausi iš visų. Norėjau jam paaiškinti, jog negražu ir nekorektiška taip kalbėti, bet pagalvojau, kad aš gi ten nebuvau, tai kaip galiu aiškinti žmogui, viską mačiusiam pačiam. Bet tada pasidarė dar įdomiau ir noras aplankyti tą šalį tik padidėjo.
