Jei kalbant apie keliones, tai pastaraisiais metais vasaromis keliauju retai. Kodėl? Nes lietuviška vasara tiesiog yra per trumpa, kad iššvaistyčiau ją nebūdamas Lietuvoje – man gera ją leisti pas mus. Todėl mano aktyvesnio keliavimo sezonas prasideda nuo rudens ir tęsiasi iki pat kitos vasaros.
Tiesa, tokia praktika susiformavo ne per seniausiai, anksčiau aktyviai keliaudavau ir vasaromis, kol kartą, kelionės Armėnijoje ir Azerbaidžane metu, gautas saulės smūgis privertė pagalvoti, ar man tikrai to reikia. Tada oro temperatūra kasdien pakildavo virš 40 laipsnių. Manau, tas įvykis mane labiausiai ir atgrasė nuo vasarinių kelionių po šiltesnius už Lietuvą kraštus.
Tada oro temperatūra kasdien pakildavo virš 40 laipsnių.
Tiesa, ne visi galvoja kaip aš. Kiti sau smagiai keliauja vasaromis, vargo nemato ir sako, kad aš perdedu. Bet čia kalbu tik apie tuos, kurie nėra saulės smūgio gavę. Tie, kurie yra, nėra tokie drąsūs. Mano vieni draugeliai, pavyzdžiui. Nė vienas jų nėra patyrę saulės smūgio, todėl ne per seniausiai, nesukdami dėl jo galvos, patį vidurvasarį nusigrūdo į Pietų Prancūziją papramogauti.
Ir žinote, ne tik neperkaito, bet ir patyrė tokių smagių nuotykių, kad jei būčiau tai numatęs, būčiau pamiršęs savo nekeliavimo vasaromis principą, čia minimą saulės smūgį ir išvykęs su jais. Taip, deja, neatsitiko, todėl belieka jų patirtus nuotykius pasakoti iš šalies. Tą dabar ir padarysiu, nes nuotykiai juk visada smagu. O jei jie dar ir pikantiški...