Pasak D.Pankevičiaus, per metus Nauru aplanko vos daugiau nei 200 užsieniečių. Tai yra ir viena mažiausių valstybių pasaulyje – jos plotas tėra tik 21 kvadratinis kilometras.
„Salą galima pėsčiomis apeiti per kelias valandas. Ji labai atoki, skrydžiai į ją ypač brangūs, o turistinių traukos objektų beveik nėra. Tačiau šį kartą ne apie turizmą, o apie tai, kaip žmonių godumas sunaikino jų namus“, – pasakoja D.Pankevičius.
Jo žiniomis, 1900 metais saloje buvo atrasti fosfatai. Jie susidarė per tūkstančius metų, nes į salą vis užsukdavo paukščiai ir palikdavo savo išmatas.
Kai prasidėjo kasyba, į salą plūstelėjo pinigai. Nauru tapo viena turtingiausių valstybių pasaulyje. Žmonės net nelabai žinojo, ką daryti su pinigais.
„Štai vietos policijos skyriaus vadas nusipirko „Lamborghini“ automobilį, nors saloje buvo tik 6 km asfalto kelių. Kai automobilis atkeliavo į salą, policininkas net nesugebėjo į jį įlipti – priaugo svorio.
Mat, atsiradus pinigams, atsirado galimybė importuoti tokį maistą, kokio anksčiau nebuvo: saldžius gėrimus, traškučius ir kitą nesveiką maistą“, – įdomiais faktais dalijasi keliautojas.
Žmonės net nelabai žinojo, ką daryti su pinigais.
Pasak jo, šiandien daugiau nei 90 proc. salos žmonių turi antsvorio, o Nauru gyventojai laikomi labiausiai nutukusiais pasaulyje.
„Pinigų buvo tiek daug, kad ši maža valstybė įsteigė savo avialinijas su keliais naujais lėktuvais. Turistai ten beveik nekeliavo, tad didelius lėktuvus valdžios atstovai naudojo skraidyti į įvairias sporto varžybas Australijoje ar kitose šalyse, ar tiesiog apsipirkti. Apie kokį nors avialinijų pelną nebuvo nė kalbos.
Dauguma vietos žmonių net nedirbo. Jie nuomodavo savo žemės lopinėlius kasykloms, iš jų buvo kasami fosfatai, o jie kas mėnesį gaudavo čekius, kuriuos tereikėdavo išgryninti.
Kalbama, kad žmonės eidavo į parduotuvę, už kelis saldainius palikdavo 50 dolerių kupiūrą ir net neimdavo grąžos. Žmonės tiesiog maudėsi piniguose“, – įdomia istorija dalijasi D.Pankevičius.
Nauru gyventojai laikomi labiausiai nutukusiais pasaulyje.
Anot jo, kasyba pasiekė tokį lygį, kad 80 proc. salos buvo tiesiog suniokota. Nukastas gilus dirvožemio sluoksnis su fosfatais, ir liko riogsoti tik aukštos kalkakmenio viršūnės. Ten niekas nebeauga, o teritorija tapo visiškai netinkama gyventi.
Neliko nei medžių, nei žolės. Žmonės susispaudę gyvena tik siauroje pajūrio juostoje. Jų šalis beveik visiškai sunaikinta, be jokios galimybės ją atstatyti.
Ten niekas nebeauga, o teritorija tapo visiškai netinkama gyventi.
„Kai keliavau po šalį, kasyba dar vyko, bet jau labai minimaliai, nes beveik viskas buvo iškasta.
Pinigai baigėsi, ir viskas sugriuvo. Šalyje – milžiniška bedarbystė, daugelis žmonių išvykę ieškoti darbo kitose šalyse", – įspūdžiais dalijasi D.Pankevičius.
Taip pat jis pasakoja, kad viduryje salos yra liūdnai pagarsėjęs Australijos naudojamas sulaikymo centras pabėgėliams ir prieglobsčio prašytojams.
Jis buvo pastatytas bandant sustabdyti nelegalią migraciją į Australiją. Migrantai buvo sulaikomi ir siunčiami į šį centrą atokioje pasaulio vietoje laukti prieglobsčio, nagrinėjimo sprendimo.
Už tai Nauru valstybė gaudavo nemažas sumas. Galiausiai ir tas pajamų šaltinis beveik baigėsi, nes centras oficialiai uždarytas 2019 metais.
„Tačiau jis iš tiesų vis dar veikia – pats du kartus pravažiavau pro jį. Tik jau veiklos mastai gerokai sumažėję.
Žmonės naikina pasaulį – kerta miškus, siurbia naftą ir t. t. Kai tai vyksta didelėje šalyje, suniokojimo mastai mažiau matomi. Tačiau visa tai ypač išryškėja tokioje mažoje valstybėje kaip Nauru.
Dar problema ir ta, kad tokios mažos salos neišgali perdirbti šiukšlių ar jų kažkur išgabenti. Viskas, kas atkeliauja į salą, taip ir lieka joje.
Seni automobiliai, padangos, pakuotės ir t. t. Ir su kiekviena diena šiukšlių vis daugėja“, – pasakojimą apie liūdną salos likimą reziumavo keliautojas.
