Net negaliu suskaičiuoti, kiek kartų girdėjome šūksnį „Ei, pone, kur vykstate!“ – tai itin mandagus pasiūlymas pavežėti. Ne kartą šio pasiūlymo atsisakėme kelionės, kurios maršrutas mus vedė per Indoneziją, Singapūrą, Malaiziją, Vietnamą ir pagaliau atvedė į Kambodžą, metu. Tad atvykus į Kambodžą, pagaliau išdrįsome priimti pasiūlymą keliauti tuktuku. Ir tai nebuvo paprasta kelionė iš taško A į tašką B. Tai buvo pažintis su vairuotoju, su transporto priemonės istorija ir, žinoma, su mums dar nematytu kraštu.
Kartais net negaliu patikėti, kiek įdomių žmonių sutikome tuomet, kai mums reikėjo pasukti viena ar kita kryptimi. Taip nutiko ir tąkart, kai po 13 valandų kelionės sudėtingais Kambodžos keliais atvykome į vieną įspūdingiausių Kambodžos vietų – Siem Reapą. Čia autobusų stotyje mus sutiko Sothy, kurio dėka Siem Reapas ir tuktukai mums atsiskleidė įdomiausiomis spalvomis.
Reikia paminėti, kad prakalbinti Sothy nebuvo lengva. Nesakau, kad jis nenorėjo kalbėti ar pasakoti. Iki pat dabar manome, kad jis tiesiog nesitikėjo, kad mums gali būti įdomi ne tik vietos, kurioje lankomės, bet ir žmogaus asmeninė istorija. Nors apie mūsų kelionės metu lankomas vietas jis kalbėjo net neklaustas, apie save kalbėti nedrįso, tad patys vis jį atakavome klausimais, kai tik turėjome galimybę. Tam, kad išgirstume kiek galime daugiau apie šią įdomią transporto priemonę ir kaip pats Sothy pasirinko tuktuko vairuotojo kelią.
Su Sothy susipažinome po ilgai trukusios kelionės, jis mūsų laukė autobusų stotyje tam, kad pristatytų mus į laikinus namus Siem Reape, tuomet net nesitikėjome, kad bendrausime dar tris dienas ir būtent Sothy dėka pamatysime ir aplankysime nepaprasto grožio Angkoro šventyklų kompleksą Kambodžoje. Prisipažinsiu, tikrai nežinojome, kad didžioji dalis turistų šventyklų kompleksą aplanko būtent tokiu būdu – tuktuko vairuotojas juos veža sudarytu maršrutu. Žinoma, keliaujantysis gali rinktis iš siūlomų maršrutų, tačiau reikia paminėti, kad maršrutai ir kiek jų pavyks įgyvendinti priklauso nuo to, kiek laiko yra planuojama praleisti Siem Reape. Tuktuko vairuotojai yra tarsi nedideli kelionių vadovai, turintys savo maršrutus ir kelionių planus, tačiau jų pagrindinė užduotis yra vežti, tad kiek pavyks sužinoti apie lankomas šventyklas būtent iš tuktuko vairuotojo, priklauso nuo to, ar vairuotojas kalba jūsų norima kalba.
Mes savo maršrutą po Angkoro šventyklų kompleksą pradėjome gana vėlai, tad Sothy mums turėjo specialų planą jau nuo pirmųjų akimirkų. Būtent tai mus ir sužavėjo – kad tuktuko vairuotojas nesiekė tik įgyvendinti maršruto, jis siekė, kad tai, ką pamatysime per numatytą laiką, būtų tikrai įspūdinga ir vertinga. Sothy žinodamas, kur didžiausi žmonių antplūdžiai, mus vežė ten, kur galėtume pasimėgauti šventyklų grožiu ir bent lašeliu ramybės. Nepabijojo keisti maršruto tam, kad šventyklos mums atsiskleistų visu savo grožiu. Tad supratę, kaip iš širdies Sothy atlieka savo darbą, pradėjome domėtis, kodėl jis jį pasirinko.
Sothy mums papasakojo, kad maždaug prieš aštuonerius metus jis nusprendė, kad darbas su atkeliaujančiais galėtų padėti ne tik užsidirbti, bet ir praturtinti jo gyvenimą. Kuomet Sothy įsigijo savąjį tuktuką, konkurencija buvo maža. Vairuotojų buvo nedaug, o lankytojų skaičius vis augo. Mūsų vairuotojas prisipažino, kad pirmaisiais metais būdavo mėnesių, kuomet jis neturėjo laisvų dienų. Sothy tai vertino kaip galimybę. Imdavosi kiekvienos jam siūlomos kelionės. Tačiau per pastaruosius kelerius metus, nors keliautojų skaičius stipriai auga, tačiau žymiai išaugo ir tuktukų vairuotojų skaičius.
Sothy pabrėžė, kad šiomis dienomis tuktukų vairuotojai turi gerai pasistengti, kad rastų klientų. Būtent todėl didžioji dalis vairuotojų ima bendradarbiauti su viešbučiais ir svečių namais, nes taip yra lengviau rasti klientus. Pats Sothy nebijojo prisipažinti, jog tokiu modeliu naudojasi ir jis. Svečių namai, kuriuose gyvenome, siūlo būtent jo paslaugas keliautojams.
Sothy papasakojo, kad per šiuos metus sutiko nemažai skirtingų žmonių iš viso pasaulio. Jų visų istorijos ir patyrimai buvo skirtingi. Ir netgi jų siekiai pamatyti ir išgirsti buvo skirtingi. Susitikus su naujais žmonėmis, Sothy nesistengia jų sužavėti ar tapti geriausiu, nes prisipažįsta, kad neturi jokios kvalifikacijos, tačiau jis gimė ir augo Siem Reape, tad nori keliautojams parodyti šio krašto grožį.
Keliaudami su Sothy, mes vis žvalgėmės ir stengdavomės sužinoti, kas mus supa. Spėjome pastebėti ir tai, kad mūsų pažinimo džiaugsmas pralinksmindavo ir jį. Tuomet Sothy stengdavosi detalizuoti ir dar pridėti savus įspūdžius. Reikia prisipažinti, kad kelionės metu mes ne tik aplankėme šventyklas ir susipažinome su Siem Reapu. Užmezgėme ir pažintį su maistu. Ir būtent Sothy buvo tas, kurio paprašėme mus tiesiog nuvežti ten, kur galima paragauti vietinio maisto. Sothy su šypsena mus pristatė į restoranėlį ir atsisveikinęs mus paliko, o tuomet supratome, kad mus atvežė ten, kur tikrai patirsime ne tik visus skonius, bet ir pamatysime vietinę virtuvę iš arti. Ir nesvarbu, kad sunkiai susikalbėjome, tačiau šios vakarienės patirtis neįkainojama ir turbūt tai buvo viena skaniausių vakarienių per visas mūsų kelionės savaites. Sothy mus perkando jau pirmąją dieną ir turbūt suprato, kad mūsų klausimai ir prašymai nebus standartiniai.
Pirmąją dieną sužinoję, kodėl Sothy atsidūrė šiame versle, antrajai prasidėjus, iš tiesų ėmėme plačiau dairytis ir į kitus tuktukų vairuotojus. Iš tiesų ne į juos, o į jų transporto priemones, nes ta triratė arba keturratė priemonė mus ne tik žavėjo, bet ir kėlė galybę klausimų. Ir vieni iš jų, žinoma, buvo – iš kur ji ir kokia jos istorija. Tad užvertėme Sothy klausimais. Supratome, kad iš tiesų tuktukas yra labai įdomi transporto priemonė. Jos gyvenimas prasidėjo Japonijoje, iš kurios Antrojo pasaulinio karo metais atvyko į Bankoką, įleido šaknis ir pasidarė tokia populiaria transporto priemone, kad iš Bankoko paplito ne tik į gretimus miestus ir regionus, bet ir į kaimynines šalis. Sothy pabrėžė, kad Tailande pagaminti tuktukai yra patys populiariausi ir geidžiamiausi. Jie, žinoma, eksportuojami į kitas šalis. Tačiau Sothy paminėjo ir tai, kad jų kaina dažnai būna neprieinama kaimyninių šalių, tokių kaip Kambodžos, vairuotojams, todėl tokie tuktukai, kurį turi Sothy, yra gaminami arba perdirbami savose šalyse.
Be to, nors mes, atvykstantieji, mėgstame juos vadinti tuktukais, pasak Sothy, kiekvienoje šalyje šios transporto priemonės turi savus pavadinimus. Taip pat kaip skiriasi jų išvaizda, taip skiriasi ir pavadinimai. Tačiau vairuotojai nėra linkę atvykstančiųjų taisyti, ir jiems patiems yra daug paprasčiau, kad jų transporto priemonės yra vadinamos bendru pavadinimu. Tiesa, mus dar labai domino pats tuktuko stilius. Tad Sothy pabrėžė – jis yra vairuotojo kūrybingumo vaisius. Tad kaip atrodys tuktukas, sugalvoja būtent jis arba jam padeda artimieji. Žinoma, kartais vairuotojai perperka ir perparduoda savo tuktuką, tad nežinia, ką gali gauti. Atsakomybė savo vairuojamos transporto priemonės atžvilgiu mus tikrai sužavėjo. O žvilgsnius vis traukė neįtikėtinai atrodantys tuktukai.
Kuomet oro uoste atsisveikinome su Sothy, supratome, kiek daug nežinojome ir kokie atradimai gali slėptis po tokiais, mums kartais įprastais dalykais kaip transporto priemonė. Jei tik keliausite į Pietryčių Aziją, būkite keliskart drąsesni už mus ir prisijaukinkite šią transporto priemonę kaip galima greičiau, kad pajustumėte, ką gi reiškia tas tuk tuk tuk tuk tuk tuk.
