Pirmąją pasakojimo dalį skaitykite čia
Antrąją pasakojimo dalį skaitykite čia
Beje, sulčių spaudyklų Irane ant kiekvieno kampo. Skaniausios yra granatų ir kaina perpus mažesnė nei, pvz., Stambule.
Vėliau užėjom į labai įdomią vietelę, kurioje tik įėjusius mus iš karto pavaišino kava su sausainiais. Čia, sporto salėje, – tradicinis iraniečių sportas – Freestyle Wrestling-Zoorkhāneh. Jis anksčiau buvo skirtas ruošti kariams. Gal nėra tiek panašus į imtynes, kaip atrodytų iš pavadinimo, kiek į svarmenų kilnojimą ir mankštą su svarmenimis.
Salės pakyloje sėdi būgnininkas ir traukia dainą. Ta daina skirta įkvėpti sportuojančius. Taip pat jos žodžiai skirti diegti šeimos ir gyvenimo vertybėms. Pakilnojus „kuvaldas“, prasideda šokiai-suktukai. Įdomu pažiūrėti, kaip įvairaus amžiaus vyrai sukasi tarsi žaisliniai vilkeliai. Dabar tarp jaunimo šis sportas nebėra populiarus.
Kitą dieną su savo naujuoju draugu apėjom miestą, apžiūrėjom net 4000 metų prieš Kristų statytą pilį. Protas nesuvokia, kaip taip gali būti, kai Lietuvai iš viso tik apie 1000 metų. Atsibučiavę ir apdalinę jį dovanomis (tradicinis lietuviškas medus su serbentais), vykstam į kitą miestą – Jazdą.
Miestas pasakiškas. Didingos šventyklos, spindinčios namų galerijos, didelis - ir vėl kitoks - turgus. Deja, jo didžioji dalis buvo uždaryta, nes buvo ketvirtadienis. O Irane savaitgalis – ketvirtadienis ir penktadienis, o šeštadienis ir sekmadienis – eilinės darbo dienos. Čia pirkom skaniausių pasaulyje datulių, tirpstančių burnoje. Tai patvirtino ir jų paragavę draugai, nes partempiau 2 kg datulių namo.
Neatsispyrėm vėl užsiropšti ant aladiniško stogo ir išgert arbatos besimėgaujant vaizdais. Pietūs buvo dar ant kito stogo, įrengto lounge. Buvo tikras malonumas tokioje vietoje praleisti pora valandų po saule, kai tuo metu Lietuvoj kovo mėnesį lijo.
Einant per turgų prie mūsų priėjo keletas porelių ir dovanojo dovanas. Lietuviško mąstymo žmonėms tai labai jau keista buvo - kaip gali prieiti nepažįstamieji ir dovanoti dovanas. Tai buvo suvenyrai, išpuošti veidrodėliai ir kita. Būdami Irane, pradėjom ir mes kitaip į viską žvelgti. Savo šaltą susikaustymą padėjom į šalį ir mielai su visais sveikinomės ir glėbesčiavomės. Dar ir nemažai gavom bučkių į žandus. Aišku, iš vyresnių vyrų, nes moterims mus kalbint draudžiama. Pradžioj buvo keista, bet jei pora dienų nesibučiuodavom, tai net norėdavosi bučinio.
Numyluoti ir su dovanomis vykstam į naują kanjoną. Su „Google maps“ dykumoj nepasiklystam. Vairuodami gerai prisivalgom dulkių, nes kovinis „Renault“ – visas skylėtas. Toliau laukia 7 valandos vairavimo ir 2 salos, kurių kraštovaizdis iš esmės skirsis nuo viso Irano. Pakeliui sustojam Shahzadeh istoriniuose soduose. Vietiniai vaikai laksto aplink fontanus, medžiai pradeda žaliuoti. Pamažu ateina pavasaris ir čia.
Taip pat mum pakeliui yra viena didžiausių pasaulyje citadelių, pastatytų iš molio. 2003 m. ją apgadino žemės drebėjimas. Sassanido eros laikais ji stovėjo šalia prekybinio kelio, todėl buvo labai svarbi. Joje kaldavo kardus, peilius ir kitus ginklus. Užsilipau į gynybinį bokštą, tai vaizdai pasakiški. Fone kalnai, leidžiasi saulė. Tokia rami atmosfera aplink.
Norint patekti į keltą, reikia pravažiuoti kontrolės punktą. Iraniečiams patikra nereikalinga, o lietuvaičiams - taip. Žinoma, visiems buvo įdomu pamatyti, ką čia veikiam, kur ir ko važiuojam. Ne tik kontrolės punkto darbuotojams, bet ir automobilių kolonai. Teko mum palakstyti nuo vienos būdelės prie kitos. Susitvarkę dokumentus, įvažiavom į keltą. O čia vėl gaunam gėrio dozę.
Kadangi buvo prasidėjęs Naujųjų metų šventinis laikotarpis, tai daug iraniečių šeimų vyko prie jūros. Keltas buvo pilnas, visi išlipę iš automobilių. Daug šeimų priėjo prie mūsų, vaišino tuo, ką turėjo: apelsinais, ledais, datulėmis, pistacijomis. Valgėm vėliau jau iš mandagumo, nes nebetilpo.
Dauguma norėjo nusifotografuoti. Tie, kas mokėjo kalbėti angliškai, tai su džiugesiu mus kalbino. Beje, Irane per visą laiką niekada su mumis nesifotografavo moteris. Jeigu šeimą sudaro tėvai ir vaikas, tai dažniausiai ateina tik vyras nusifotografuoti, žmona gauna tik laikyt fotoaparatą.
Qeshm sala
Kešmo saloje pirmą kartą per 2 dvi savaites sutikom užsieniečių turistų! Su jais pusryčiavom namų hostelyje. Vokiečių porelė keliavo autostopu. Pabendravom, prisijuokėm, vokietė pasiskundė, kad nervina nešioti visą laiką skarą viešumoje.
Iranas, beje, labai dėkingas keliaujantiems autostopu. Mums papasakojo, kaip jie stabdė automobilius, ir vienu metu už 2 minučių stabdymo buvo sustoję net septyni automobiliai – vienu metu! Kol vienų klausė, kur vyksta, eilėj buvo išsirikiavusi virtinė automobilių, norinčių juos pavežti. Lietuvoj turbūt visą dieną septyni nesustoja.
Buvo įdomu stebėti vokiečių reakciją, kai pasakėm, kad patys vairuojam automobilį. Taisyklių mėgėjams vokiečiams baisu čia pereiti gatvę, o ką jau kalbėti apie vairavimą.
Buvo išpūstos jų akys, kai papasakojau, kokių nutikimų man įvyko gatvėje. Sunkiausia gal buvo priprasti išvažiuoti iš žiedo šalutiniu keliu. Naktį važiuojantieji be šviesų ar priešpriešiniu eismu autostradoje kažkaip nestebino.
Pavežiojom savo naujus draugus kartu dienelę, pavalgėm pas vietinius ant vištidės, po to mūsų keliai išsiskyrė. Sala prieš kelis šimtus metų iškilo iš jūros dugno, bejudant plokštėms, todėl gamta buvo visai kitokia nei žemyniniam Irane.
Dykumoj gulėjo didžiulės kriauklės, keistai išplautos uolos, druskų urvai. Vieną dieną užėjo smėlio audra – kaip tik tą, kurią mes suplanavom mėgautis jūra. Matant tokią žydrą jūrą, būtų nuodėmė joje nesimaudyt. Iraniečiai irgi labai mėgsta jūrą. Pasidėję pledus ir maistą, sėdi sau ant kranto, ir nesvarbu, kad audra pučia smėlį į akis.
Važiuodami per salą pro vieną kaimelį matome, kad nepravažiuosime -kelias užtvertas. Pasirodo, vyksta kažkokio iranietiško filmo filmavimas. Pasistatėm automobilį, ir iškarto mums išlipus, prie mūsų prieina už kelio užtvarus atsakingi asmenys. Pamatė, kad mes turistai, mus nusivedė į filmavimo užkulisius. Supažindino su režisieriumi, pagrindiniais aktoriais. Aišku pasipylė „selfiai“. Gavom arbatos, sausainių, visi su mumis fotografuojasi, pasakoja apie savo filmą. Stovim lengvai apšalę. Pasijautėme kaip to filmo žvaigždės.
Užklydome į labai jaukų pajūrio kaimelį, nusprendėme jame pernakvoti. Radom vienintelę nakvynės vietą, ir – pasirodo – ypatingą. Jos kieme yra šventas medis, po kurio važiuoja pagulėti žmonės iš viso Irano. Po medžiu patiestas didelis kilimas, ir guli iranietė. Pirmą kartą per 2 savaites pamatėm moterį be skaros! Kai pripranti nematyti moters plaukų tiek laiko, tai tikrai tampa keista. Ji papasakojo mums, kodėl medis šventas, tai priguliau ir aš. Nežinau, ar padėjo, ar ne, bet buvo įdomu.
Hormuz sala
Porą dienų praleidę didelėje saloje keliamės keltu į mažesnę – Hormuzo – salą, kurioje pagrindinė transporto priemonė „tuk-tukas“ arba dviratis. Mes renkamės dviratį.
Sala garsėja savo spalvomis. Ji turi net 70 skirtingų spalvų uolienų ir smėlio atspalvių. Iš jų yra supilti įspūdingi piešiniai ant jūros kranto. Prieš dieną pustanti audra sugadino piešinius, todėl mums pasisekė pamatyti, kaip juos iš naujo pylė.
Vienintelėje vietoje Irane – šiose salose – moterys nešioja spalvotus akių uždangalus.
Saloj buvo smagu, bet sunku minti dviratį, nes dažnai tekdavo paleisti vairą sveikinantis, mojuojant „tuk-tukams“, kuriais važiuodavo šeimos, ir imant iš jų apelsinus dovanų. Malonus sunkumas. Numynę 30 km aplink salą, išsimaudę jūroje ir išsiteplioję šortus nafta, grįžom į miestelį.
Ant kranto stovėjo jauki kavinė lūšnelė. Galima buvo parūkyt kaljaną, suvalgyt šašlykų, išgert natūralių sulčių. Mums pasirodė labai tinkama pavakaroti. Prie mūsų prisijungė jos savininkas, jaunas iranietis, metęs ofiso darbą Teherane ir nusprendęs gyventi sau, o ne kažkam kitam –ramioje, gražioje ir draugiškoje aplinkoje. Su juo praleidom apie 7 valandas. Pakalbėjom ir apie mus, ir apie jį, ir apie Iraną. Tokie pokalbiai daug geresni ir natūralesni už bet kokį „sausą“ gidą. Po to daug dienų jie išlieka atminty.
Paskutinis miestas – 4 000 metų senumo, Naujųjų metų sostinė – Širazas. Čion šventiniu periodu plūsta visas Iranas. Šventyklos, sodai, kapavietės, turgus – ideali vieta kultūros mėgėjams. Šalia jo yra garsusis Dariaus I pastatytas Persepolis. Perskaičius jo istoriją, buvo įdomu pasivaikščiot, kur kadaise gyveno istorinės asmenybės.
Taip pat įdomios ir miesto prieigos, kavinukės, kuriose prie pat akių pjaunamas avinas, lupamas kailis. Išdarinėja, pakabina nusivarvėti čia pat, gatvėje. Ir prašom – šviežias avienos šašlykas. Kol kapoja mėsą, mes dalyvaujam fotosesijoje.
Iraniečiai supuolę kepa barbekiu, gink Dieve, kad nesusviltų. Užsienio turistai ne kasdien užsuka, tai, matyt, nori kuo geriau mums pasirodyt. Kol valgom, vyksta šokiai - šoka ir vaikai, ir garbaus amžiaus vyrai. Irano kavinėj būtų neįdomu tiesiog ateiti ir prisikišt pilvą.
Vakare išeinam į miestą apžiūrėt šventimo. Vyksta koncertai, mugės, daug žmonių plūsta į mečetes ir iš jų. Kuo daugiau iraniečių, tuo daugiau gaunam dėmesio. Mugėse mus vaišina arbata ir skanėstais. Gavę dėmesio bombą, grįžtam į hostelį ilsėtis ir ruoštis kelionei namo.
Nepaisant Irano politinės situacijos ir visos dezinformacijos, pučiamos apie šalį, Iranas yra nuostabi šalis. Nors ir sausa su mažai žalumos, bet jos gamta labai graži. Galvojau, per 3 savaites atsibos žiūrėti į smėlį, bet vairuojant po visą šalį, dažnai pervažiavę per kokį kalnagūbrį net aiktelėdavom iš nuostabos, kaip pasikeitė gamta. Laukiniai kupranugariai, skorpionai, bėgiojantys šaligatviu, dar labiau ją papuošia.
Šašlykai, kebabai, troškinta aviena nugali kiekvieną dieną vienodus pusryčius. Labiausiai būna įdomi aplinka, kurioje valgai, ir žmonės, kurie supo mus, valgančius. Važiuojant į Iraną, turbūt reikia pasiimt didelį maišą lauktuvių. Mūsų medaus ir gintarinių apyrankių buvo tikrai per mažai, lyginant su tuo, kiek sutikom nuostabių žmonių. Jie yra visos šalies pagrindas.
Daugiau skaitykite Journey.lt, o autorių sekti galite ČIA.
