Uzbekistanas
Uzbekistanas – didžiausia iš aplankytų šalių – geriausiai žinomas dėl nacionalinio šalies patiekalo plovo. Šalies sostinėje Taškente netgi yra toks „nacionalinis plovo centras“, kuriame plovo kazanai verda bene ištisą parą. Pats plovas patiekiamas labai greitai, kartu su arbata ar džiovintų vaisių kompotu ir visa tai kainuoja tik kelis eurus.
Skonis – pasakiškas ir labai skirtingas nuo to, ką gauname Lietuvoje. Patys uzbekai sako, kad tai dėl jų vietoje užaugintų ryžių. Teigia, kad tokie tik pas juos – nei per sausi, nei per šlapi, tiesiog idealūs plovui.
Čia išlaikyti ir sovietų nesugadinti senamiesčiai, senovinės šventyklos bei Šilko kelio laikų turgūs.
Aišku, pats Taškentas nėra turistinis taškas, daug populiaresni senieji Uzbekijos miestai – Samarkandas, Buchara ir Chiva. Čia išlaikyti ir sovietų nesugadinti senamiesčiai, senovinės šventyklos bei Šilko kelio laikų turgūs.
Vaikštai ten ir gali pasijausti tarsi būdamas rytietiškoje pasakoje. Kažkiek panašu į Maroką ar Turkiją, tačiau be įkyrių prekeivių. Net ir pačiose turistiškiausiose vietose prie jūsų niekas neis, nesikabins ir už rankovių netampys.
Tiek į Samarkandą, tiek į Bucharą pakliūti labai paprasta. Tarp jų ir Taškento kursuoja greitasis traukinys, pasiekiantis ir virš 250 km per valandą greitį. Beveik skrendi, o už lango keičiasi dykumų, kupranugarių bei medvilnės laukų vaizdai. Jeigu pabosta sėdėti, galima eiti ir į traukinyje esantį barą. Tiesa, dauguma keleivių – turistai. Patiems uzbekams šis traukinys sunkiai įperkamas, šalies ekonomika šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus.
Mus uzbekai mato kaip europietišką, tačiau vis dar brolišką valstybę.
Pasikalbėjus su vietiniais, pasirodo, kad labai didelė dalis norėtų emigruoti į Europą, taip pat ir į Lietuvą. Mus uzbekai mato kaip europietišką, tačiau vis dar brolišką valstybę. Iš tiesų, sovietinio palikimo čia nemažai ir absoliučiai visur galima susikalbėti rusiškai. Anglų kalba – tik geresniuose restoranuose bei turistinėse vietose. O kartais jos vartoti nelabai ir apsimoka, mat iškart siūlomoms paslaugoms pritaikoma „vakarietiška“ – aukštesnė – kaina.
Tadžikistanas
Nuo Samarkando, Uzbekistane, tik už kelis eurus galima pasiekti šalia esančią Tadžikistano sieną. Tuomet belieka ją pereiti pėsčiomis. Džiugu, jog vizų lietuviams nė į vieną iš šių šalių nereikia. Patekus į Tadžikistaną, turistus iškart pasitinka besiganančios avys ir daugybė mažučių baltų autobusiukų. Su jais ar su taksi galite pakliūti į artimiausią miestą, nuo kurio tik keliasdešimt kilometrų iki septynių ežerų – vaizdingo slėnio Tadžikistano kalnuose.
Šalis iškart nustebina tradiciniais drabužiais pasidabinusiomis moterimis. Vakarietiškos aprangos vargiai beišvysi. Jausmas – kaip Afganistane, tačiau be talibų ir automatų. Gatvės pilnos mašinų ir žmonų judėjimo, turgus – iškart ant šaligatvio. Čia labai pigiai nusiperkame vietinių vaisių – persikų ir abrikosų, tačiau gerokai permokame už bananus.
Vienas bananas – pusė euro. Tadžikams tai didžiuliai pinigai, tad bananai – prabangos prekė.
Nuvykus į septynių ežerų slėnį, skurdo pasimato dar daugiau. Visur ganosi naminiai gyvuliai ir laksto būriai vaikų. Lietuviams tai kelia nuostabą, tačiau Tadžikistane šeimos vis dar išlieka didžiulės. Mūsų vairuotojas Emiras sakė, kad – „bent 5 vaikai, o kartais ir daugiau“. Kaip tokios šeimos sutelpa į iš molio ir plytų sulipdytas vietinių trobeles – kitas klausimas, į kurį mes neatsakėme.
Čia turistams pritrūksta kitur įprastos infrastruktūros – interneto ryšio, tualetų ir pan.
Šalyje taip pat pilna ir senutėlių automobilių, kurie, atrodo, lyg kadaise būtų atkeliavę iš Lietuvos automobilių turgų. Dažnu atveju taip ir būdavo, Vidurinės Azijos žmonės, tarp jų ir tadžikai, iš mūsų šalies automobilius veždavo traukiniais. Dabar tas tranzitas bene visai sustojęs (dėl Rusijos invazijos į Ukrainą).
Žinoma, į Tadžikistaną važiavome ne skurdo pasižiūrėti, o tų septynių ežerų. Kurie šviesiai melsvi ir gražūs kaip iš paveiksliukų. Tai, kad čia Vidurinė Azija, išduoda tik aplink tvyranti sausra – nei žolės, nei spygliuočių, o tik tokios akmenuotos dykros. Patys ežerai – maitinami ledynų, tad maudytis juose (net ir karštu sezonu) be galo šalta. Tai mes tik koją įkišome ir užteko.
Vertinant objektyviai, vargu ar Tadžikistane verta praleisti ilgiau nei parą ar dvi. Nebent mėgstate su krepšiais ir palapinėmis keliauti kalnuose. Kitu atveju, čia turistams pritrūksta kitur įprastos infrastruktūros – interneto ryšio, tualetų ir pan.
Kirgizstanas
Nusileidus ir pabuvus Kirgizstano sostinėje Biškeke, greičiausiai ne vienas nusiviltų. Miestas – labai sovietinis ir net centre gali pasijausti kaip „miegamajame“ rajone. Tiesa, Biškeke galima gana nebrangiai pasisamdyti automobilį su vairuotoju, kuris jus vežios po šią šalį. Įprastai tokia („viskas įskaičiuota“) paslauga kainuoja 100 dolerių per dieną. Stebina tai, kad vairuotojai sutinka išvažiuoti net ir už valandos, kad ir savaitei. Dažnas šypsodamasis sako: „kiek tik jums reikės“.
O Kirgizstane pamatyti tikrai yra ką – nuo kanjonų bei kalnų iki didžiulio sūraus ežero Isyk Kulio. Kadangi atstumai nedideli, pažintinei kelionei užtenka ir 3–4 dienų.
Nuvažiavus prie raudonų uolų kanjonų gali pasijausti visai kaip Amerikos nacionaliniuose parkuose. Atsiveria gražiausi vaizdai, ganosi arklių kaimenės. O visai šalia – žaluma pasidengę kalnų slėniai, kur jausmas it Alpėse. Žinoma, su vietine egzotika – klajoklių jurtomis, arklienos patiekalais, kumysu (kumelės pienu).
Visa tai – beveik be jokių kitų turistų. Šios šalys dar tikrai nepaliestos masinio turizmo, niekur nereikia laukti eilėse. Gamtos parkuose – taip pat gali eiti, kur tik širdis geidžia. Nei jokių turistams skirtų ženklų, nei tvorelių.
Didžioji dalis lankytojų atvyksta iš Korėjos ir Japonijos, kuriems Vidurinė Azija daug arčiau nei europiečiams. Ypač šiuo metu, kai dėl Rusijos karo Ukrainoje tenka keliolika valandų skristi pro Turkiją.
Šios šalys dar tikrai nepaliestos masinio turizmo, niekur nereikia laukti eilėse.
Apskritai, visos 3 šalys vertos dėmesio. Čia pigu, egzotiška ir skanu. Geriausia Vidurinę Aziją aplankyti rudenį ar pavasarį, kai nešalta ir dar neprasidėję vasaros karščiai.
Jei jau čia važiuosite, nepamirškite išmokti ir kelių frazių vietinėmis kalbomis: „salam“ – labas bei „rachmat“ – ačiū. Tai vietiniams padės suprasti, kad jūs ne kadaise juos kolonizavę rusai.
