„Visiška laisvė, – būtent taip man apibūdino pagrindinį autostopo, paprastai vadinamo tranzavimu, privalumą Vytautas Jokubauskas. – Nusipirkus bilietą visada yra grafikai, kelios valandos apžiūrėti miestą ir privalai grįžti iki tam tikro laiko. Čia darbas, o ne kelionė. O išvažiavus autostopu – visas pasaulio laikas yra tavo. Kiekvieną rytą atsikeli ir nežinai, kur būsi vakare.“
Keli mėnesiai kelyje be pinigų
Visų mano pašnekovų istorijos unikalios ir įdomios, tačiau šios merginos –Ievos Pavydytės – kelionė tiesiog neįtikėtina. Ji kelis mėnesius blaškėsi po Ispaniją ir Maroką, galop liko be pinigų, nemokamai gyveno ją pavėžėjusio vairuotojo šeimoje. Kam to reikėjo ir, bent man svarbiausias klausimas, – kaip jai tai pavyko?
Nusipirkus bilietą visada yra grafikai, kelios valandos apžiūrėti miestą ir privalai grįžti iki tam tikro laiko. Čia darbas, o ne kelionė. O išvažiavus autostopu – visas pasaulio laikas yra tavo
„Prieš šią kelionę ieškojau naujų iššūkių, todėl nusprendžiau autostopu keliauti bet kur. Iš pradžių planavau kelyje praleisti mėnesį, bet išėjo daug daugiau“, – pasakojo Ieva.
Kadangi buvo sausio vidurys, kelionė autostopu prasidėjo ne nuo Lietuvos, o nuo Barselonos, iki kur Ieva kartu su savo bendrakeleiviu nuskrido lėktuvu. Jiedu planavo iki savo pirmos stotelės, kur vėliau savanoriavo, keliauti pakeleivingomis mašinomis.
„Sunkiausia buvo išvažiuoti iš Barselonos. Stabdėme mašinas visą dieną ir niekas nestojo“, – teigė Ieva ir patvirtino iš kelių pašnekovų išgirstą mintį, kad Ispanijoje geriau netranzuoti.
Mergina kartu su draugu vienoje ispanų šeimoje savanoriavo beveik mėnesį, kai abu nusprendė, reikia keliauti toliau.
„Leidomės į Ispanijos pietus susiradę kitą vietą savanorystei. Baisiausia, kad išvykau visiškai praradusi balsą ir mano draugui visą laiką teko kalbėti su vairuotojais už mane“, – pasakojo Ieva.
Kertame Europos ribą
Dar kurį laiką pabuvusi savanore kitoje ispanų šeimoje, I.Pavydytė nusprendė vykti toliau į pietus, tačiau čia išsiskyrė bendrakeleivio ir jos nuomonės, todėl į Maroką mergina iškeliavo viena.
Prie Gibraltaro sąsiaurio ją pasitiko kitas draugas, su kuriuo prieš kelerius metus susipažino per socialinį tinką „Facebook“.
Kelionėje buvo tiek tarpinių stotelių, kad dabar merginai net sunku prisiminti, kas ir po ko vyko, tačiau susitikusi su draugu, kurio manė niekada nesutiks, jie kartu nutranzavo iki Marakešo. Tiesa, po to, kai jai teko sumokėti už persikėlimą per Gibraltaro sąsiaurį, jai nebeliko pinigų.
„Keliaujant mus nuolat priimdavo draugai, ieškojom nemokamos nakvynės per Couchsurfing.com. Pasirodo, kai keliauji autostopu, net tarpmiestiniai autobusai ir taksi gali būti nemokami“, – juokiasi pašnekovė.
Neįtikėtina tai, kad vienas iš vairuotojų Ievą priėmė pas save pagyventi Marakeše ir supažindino su vietos dizaineriais. Ten mergina praleido mėnesį. Tačiau mieste pradėjus sklisti gandams, ji nusprendė atsisveikinti su šeima ir keliauti toliau.
Dar kurį laiką prasiblaškius po Maroką, jai grįžti padėjo tėvai, kurie nupirko merginai lėktuvo bilietus namo. Anot Ievos, ji būtų blaškiusis po Maroką toliau, bet labai norėjo sudalyvauti močiutės jubiliejuje.
Pirmas kartas nenuvylė
Eimantas Mikšys pirmą kartą autostopu keliavo į festivalį „Positivus“, kuris vyko Salacgrivoje, Latvijoje. Anot jo, atstumas buvo sąlyginai nedidelis, nė vienas nenorėjo važiuoti savo automobiliu, autobusu buvo nepatogu bei neproporcingai brangu, tad keturi draugai ištranzavo.
Vairuotojas Rygoje visiškai nesiorientavo. Paklaidžiojus maždaug 2 val. ir pagaliau pamačius perbrauktą miesto ženklą, vaikinai ant vairuotojo net pradėjo rėkti.
Pasiskirstę komandomis po du, vaikinai pradėjo savo kelionę nuo sostinės prekybos centro „BIG“. Po penkiolikos minučių juos prigriebė iki Rygos važiuojantis kinas.
Prieš įvažiuojant į Latvijos sostinę, prasidėjo didžiulė audra ir reikėjo kurį laiką laukti, kol nustos lyti. Vairuotojas Rygoje visiškai nesiorientavo. Paklaidžiojus maždaug 2 val. ir pagaliau pamačius perbrauktą miesto ženklą, vaikinai ant vairuotojo net pradėjo rėkti.
Viskas baigėsi tuo, kad turėjo „gaudyti“ kitą automobilį. „Išėjus į kelią“, kuris veda į Taliną, po 10 minučių jie susistabdė kitą automobilį, keliaujantį tiesiai į festivalį.
Iš „Posityvus“ - sudėtingai, bet pozityviai
Vienas dalykas, kuris mane žavėjo, kai kalbėjau su visais keliautojais, yra tai, kad jie nuolat šypsojosi. Nesuprantu, kalba apie tai, kaip buvo šalta ir nepatogu, kaip norėjo miegoti, bet šypsenos nuo lūpų niekur nedingsta. Magija – ne kitaip. Štai, pavyzdžiui, Eimanto kelionė namo taip pat nebuvo tokia sklandi, kaip ir į priekį.
„Keliavome keturiese. Tai buvo pirmas kartas, kai tai darė tokia didelė komanda, todėl manėme, kad nepavyks. Visgi po 5 minučių sustojo estas ir pametėjo mus iki Rygos. Buvome laimingi. Ne spėjome numigti“, – sakė autostopininkas.
Iš Rygos vaikinai nukeliavo iki Kekavos, nuo kur lietuvis pavežė iki Panevėžio aplinkkelio. Ten vėlgi niekas nestojo, o paėjus kilometrą sustojo merginos, kurios galėjo priimti tik du žmones. Įsodinę draugus, Eimantas liko su Rimantu, tačiau jiems ilgai nesisekė patiems rasti, kas pavežtų.
Galop iki Vilniaus juos pavežė vienos įmonės direktorė, kuri visos kelionės metu bandė įpiršti jiems tinklinį marketingą.
Nepaisant ne itin sklandaus „pirmo karto“, vaikinai užsikrėtė autostopo virusu ir netrukus iškeliavo į Odesą.
Dešimt kartų iki Londono
Nuo Vilniaus iki Londono, interneto žemėlapių skaičiavimais, apie 2 tūkst. kilometrų. Dešimt kartų daugiau, t.y. beveik 20 tūkst. kilometrų, per savo gyvenimą autostopu nukeliavo jau straipsnio pradžioje minėtas V.Jokubauskas.
Į pirmą ilgesnę kelionę po Vakarų Europą vaikinas leidosi kartu su kurso drauge Aiste, o antrą kartą į Balkanus − jau vienas.
Apie šį keliavimo būdą pašnekovas kalbėjo taip natūraliai, lyg tai būtų lygiai tas pats, kaip tiesiog nueiti į parduotuvę. Vis dėlto, reikia nepamiršti, kad ilgą laiką, net ir klausydamasi neįtikėtinų nuotykių, vis tiek išlikau skeptiška. Nebūna taip jau viskas gerai… Paklaususi, ar buvo kelionėse kokių nors nemalonumų, tikėjausi išgirsti apie kraupius vairuotojus, tačiau tokios istorijos tikrai nesitikėjau.
„Tai buvo diena, kuri mane palaužė. Tuomet jau trečią savaitę keliavau autostopu po Balkanus. Prasidėjo viskas taip: stovėjau 6 valandas vienoje vietoje be šešėlio po Makedonijos saule, kol galų gale sustojo sunkvežimio vairuotojas. Pasirodo, čia mafijos regionas, todėl niekas nestojo“, – pasakojo Vytautas ir džiaugėsi, kad pagaliau pajudėjo iš tos „užkeiktos“ vietos.
Tądien jis nukeliavo vos 40 kilometrų. Prasidėjo liūtis, tad naktį – taip ir nesusitranzavęs kitos mašinos – jis praleido po viaduku.
„Tiek susidėjo juokingų ir keistų nesąmonių į vieną dieną, kad atrodė, jog Balkanuose jau tris savaites valkatauju. Net buvo atėjusi mintis, jog reikėtų judėti namo“, – apie baisiausią kelionės pabaigą su šypsena pasakojo Vytautas. Tiesa, baisi buvo tik viena dieną – kitą dieną jam pasisekė, nes susistabdė autobusiuką, kuriuo pasiekė Lenkiją.
Viskas virsta lažybomis
Kalbinti pašnekovai neslėpė, kad dažnai šias keliones paverčia lenktynėmis. Atstumas nesvarbu – lenktyniauti galima, kad ir keliaujant nuo Vilniaus iki Klaipėdos.
Egzistuoja ir oficialios keliautojų pakeleivingomis mašinomis lenktynės – jas organizuoja Vilniaus autostopo klubas (VAK).
„Autostopininkai, keliaujantys visus metus, kartais prie arbatos pasiginčija, kuris iš jų yra greitesnis. Tad kartą per metus nusprendžiama pasivaržyti ir įsitikinti, kuris iš tiesų greičiausias. Taip apsikeičiama gerosiomis praktikomis bei technikomis, išmokstama greitai pasiekti reikalingą maršrutą“, – teigė Vilniaus autostopo klubo (VAK) įkūrėjas Vladas Sapranavičius.
Smagiausia tai, kad nėra jokių apsiribojimų, kas gali dalyvauti. Svarbiausia būti sulaukus 18 metų, plačiai šypsotis ir žinoti, kaip elgtis tranzuojant. Tiems, kurie norėtų tai išbandyti savo kailiu, autostopu keliaujantys žmonės pataria prisiminti šias taisykles:
1. Autostopininkas visada galvoja apie vairuotoją. Tikras autostopo entuziastas turėtų būtinai pakalbinti vairuotoją, sutrumpinti jam kelionę, stengtis būti įdomiu pašnekovu, nemiegoti automobilyje ir ilgam negaišinti vairuotojo, kai reikia paimti keleivį ar išleisti.
2. Visada matomas. Kad greitai sustotų mašina, reikia prisiminti pirmą patarimą – galvokite apie vairuotoją. Stovėkite gerai matomoje vietoje, kad spėtų jus įvertinti ir turėtų kur sustoti.
3. Gerbia kolegas. Jei ateini į vietą ir ten tranzuoja kiti, nereikėtų užlįsti prieš juos. Geriau atsistoti už tų žmonių ar toliau, ir tik jiems nuvažiavus, keliauti pačiam.
4. Saugumas, saugumas ir dar kartą saugumas. Ryški apranga reikalinga ne tik dėl to, kad greičiau sustotų automobilis, bet ir dėl saugumo, – tiek dieną, tiek naktį turite būti gerai matomas.
5. Žemėlapiai ir maršruto žinojimas – privaloma. Šis punktas svarbus ne tik dėl jau aptarto saugumo, bet ir dėl to, kad ne visur vairuotojai gali sustoti ir tai po to gali sudaryti jums daug problemų.
Reikia iš anksto pasižiūrėti, kur važiuoja vairuotojas ir prieš jam išsukant iš kelio pasižiūrėti, kur yra degalinė, ten išlipti ir ieškoti kito kelionės kompaniono. Pravažiavus teks pėstute eiti keliolika kilometrų iki kitos degalinės.
6. Tarpinės stotelės būtinos. Keliautojų teigimu, kelyje praleidę kelias dienas tikrai norėsite pailsėti. Tam puikiai tinka Couchcurfing.com svetingumo tinklas arba sutikti pakeleiviai, kurie dažnai pakviečia pas save.
7. Nepamirškite gero inventoriaus. Reikėtų pasirūpinti neperšlampančiais drabužiais, šiltu miegmaišiu. Svarbiausia neperkrauti kuprinės ir gerai apgalvoti, ko jums gali prireikti. Galima įsidėti maisto, kuris neužima daug vietos, negenda. Visada privalu turėti vandens.
Šis tekstas buvo publikuotas tinklaraštyje Euroblogas.lt