Pirmąją pasakojimo dalį skaitykite čia
Aš džiaugiausi, kad nebereikia vairuoti, nes po miestą važiuodamas prisižiūri daug karo keliuose. Kitą dieną apžiūrėjome mečetes, sultonų namus, pirtis, sodus. Kitas miestas – Isfahanas. Jame didžiosios aikštės su galingomis mečetėmis. Pastarosios labai įspūdingos, visos dengtos mėlynomis rankų darbo piešiniais puoštomis plytelėmis. Didelis turgus po stogu su vario, sidabro, keramikos dirbiniais. Čia jau ir lauktuves pradėjau pirkti.
Ryte – įprasti iranietiški pusryčiai: kaimiškas baltas sūris (skonis kaip fetos sūrio), uogienė ir jų šviežia iranietiška duona (kaip perdžiūvęs didelis blynas). Aišku, kraipom nosis, nes kiekvieną dieną kišt pilvan tokius pačius pusryčius jau nusibodo.
Po Isfahano teko vairuoti apie 4 valandas, ir nusprendėme sustoti nedideliam miestely, kur buvo kažkokio sultono namai. Prie mūsų priėjo iranietis ir pasiūlė apsilankyti kilimų siuvykloje, tik sakė, kad turi prieš tai paskambinti ir perspėti, kad visos moterys apsigaubtų skaromis. O, galvojam, pasisekė – kaip aklai vištai grūdas. Siuvykla už poros minučių kelio.
Užeinam, mūsų niekas nemato, o ten toks klegesys kaip kokioj vištidėj! Visos tetulytės su skarom, pasikabinusios po smulkią kilimo faktūrą, kruopščiai pirštais kažką daro ir plepa. Aišku, mus pamačiusios užtilo. 30 moterų per metus pagamina tik 24 kilimus. Kol po siūlą sukabina visą kilimą, praeina daug laiko. Buvom dar pavaišinti sausainiais ir atsisveikindami palikę arbatpinigių išvažiavom. Gera patirtis buvo. Kilimai, beje, iškeliauja į Europą, pas žmones, vertinančius autentišką rankų darbą.
Vykstam į Rytų Irano pusę. Kraštovaizdis atrodo įdomiai – seni miesteliai, kalnai, seni automobiliai, autostradoje kas 5 kilometrus po greičio matuoklį ir policijos automobilį, matuojantį greitį. Nežinau, kam jie reikalingi, nes „Renault“ ir „Peugeot“ ir taip greičiau nei 110 km/val. važiuoti negali. Kelionei prisipirkom be galo skanių pistacijų. Čia jos daug pigesnės nei Lietuvoje ir skonis pasakiškas. Didelės, šviežios, traškios, minkštos, naujų saldžiarūgščių skonių – kokių pas mus nerasi.
Privažiavom oazę! Valio! Žalumos Irane mažai, todėl labai džiaugėmės. Iš kalnų šaltinio tekantis upelis nukreiptas į kanaliukus, kurie drėkina visą kaimą. Čia radom ir vienintelį hostelį, labai gražiai tradiciškai restauruotą, sienos maišyto molio su šiaudais, visur kilimai. Norėjom čia pasilikt, bet kadangi to plane nebuvo, tai tik skaniai pavalgėm. Ir nuvykom į kitą kaimą, kur stovėjo 600 metų senumo pilis-miestas.
Jos tik dalis restauruota po prieš 40 metų buvusio žemės drebėjimo. Pily – maži kambarėliai, kuriuose sutilpdavo visa šeima. O vaikų, patikėkit, kiek būdavo šeimose. Visas miestelis aplink pilį iš to paties molio. Ir tokiuose namuose gyvena žmonės. Kita vertus, gerai – langai maži, molis gerai laiko vėsumą viduj, vasarą nekaršta.
Pilnas bakas kainavo 8 eurus. Kai kur iš viso paspausdavo ranką ir nenorėdavo imti iš mūsų pinigų.
Vykstam toliau dykumos link ir nusprendėm, kad reikėtų mums prisipilti pilną degalų baką. „Google maps“ susiradom degalinę, bet sukiojam ratais ir niekaip nematom, nors ir rodo, kad esam vietoj. „Ogi va!“ – šaukia brolis. Pasirodo, degalinė – tai iš bačkos pumpuojamas benzinas. Žmonių jokių nėra šalia.
Po ilgo signalinimo atėjo iranietis ir trindamas akis 2 val. dienos pripylė mums pilną baką. Už litrą mokėjom 18 euro centų. Pilnas bakas kainavo 8 eurus. Kai kur iš viso paspausdavo ranką ir nenorėdavo imti iš mūsų pinigų. Toliau į dykumą. Prasistumdom kupranugarius nuo kelio.
Mesras
Mesras – dykumos kaimelis, kuriame stovi keli nameliai. Viename iš jų ir apsistojome. Miestelį supa smėlio kopos. Namų šeimininkas čia gyvena beveik nuolat, išskyrus vasarą, kai būna 40 laipsnių karščio. Tada pradeda iš visur lįsti gyvatės ir skorpionai. Ir visas tas gėris sulenda į namus. Todėl tris vasaros mėnesius visi iš čia dingsta.
Kitą rytą, kol nekaršta, išėjom palakstyt po kopas. Kas keisčiausia, šiame kaime, esančiame tarp kopų, yra auginami javai. Iš kažkur toli esančių kalnų atbėga siauras upelis, ir jie sugeba susidrėkinti savo pasėlius. Auga jie smėlyje, bet taip gražiai žaliuoja ir yra visiškai ekologiški.
Vakarienei mums paruošė puode pelenuose po laužu troškinamą kupranugarieną su aviena. Buvo įdomu stebėti visą gaminimo procesą. Daug įvairių vietinių patiekalų, kaljanas, pasakojimai, dar prisijungė vietiniai keliaujantys iraniečiai, grojo, dainavo – tai buvo geras vakaras. Smagu matyti, kaip atėjus naujiems žmonėms pavakarot, jiems į rankas paduodamas ne alaus butelis, o arbatos puodelis. Ir jie dar linksmiau laiką leidžia nei lietuviai, be jokio alkoholio.
Rytas prasidėjo nuostabiai. Pusryčiams pateikė ne tik standartinius duoną, sūrį ir uogienę, bet iškepė kiaušinienės ir papjaustė vaisių! Arbata, gaminta ant laužo, irgi buvo ypač skani.
Vykstam toliau į kitą oazę. Joje yra labai gražus miestelis. Buvo jau vakaras, saulė jau pradėjo slėptis už kalnų. Nusprendėm, kad čia pasiliksim pernakvot, nes buvo labai gražu. Žinoma, susirast tokioje vietoje, kur nakvoti, nėra taip lengva, kai niekas nekalba angliškai. Pasiklausinėję gestų ir kitokiais judesiais nakvynės neradom ir nusprendėm nakvoti prie toliau esančio kanjono.
Kadaise tekėjusi upė išgraužė gilią vagą ir suformavo įspūdingą kanjoną. Atvykę radom moksleivių grupę. Žinoma, pamatę mus jie pamiršo, ko čia atvažiavo. Perėję tikrai gražų kanjoną, grįžom prie automobilio. Prie mūsų prieina barzdotas, purvinas, atrodytų, baltaodis. Pakalbėjom angliškai – pasirodo, ispanas, keliaujantis autostopu. Jau tapęs tikru geru „džiumbru“–„backpackeriu“ sugalvojo nakvoti kanjone esančiose olose.
Aišku, maisto pasiimt nereikia su savim, nes turbūt skrandis ir taip susitraukęs. Pamiegojo porą naktų oloje, sušalo, išbadėjo ir paprašė mūsų, ar galėtumėm jį parvežti iki miesto. Atidavėm savo turėtus bananus ir nuvežėm tiesiai prie užkandinės. Kartu pavalgėm, seniai buvau bematęs, kaip gali būti žmogui taip skanu valgyti.
Vykstam toliau į Rytus, Afganistano sienos link. Toje pusėje yra labai gražių senovinių molinių kalnų miestelių, gražių oazių. 100 km iki pasienio prasideda apsaugos postai. Mūsų nestabdo, nes vairuoju prisispaudęs prie priekyje važiuojančio automobilio – kad nematytų, kad esu baltaodis. Maža ką gali pagalvot, kai čia beveik nėra turistų, o tuo labiau, kad turistas vairuotų automobilį. Deja, vienas pamatė ir sustabdė.
Iš netoliese esančio bokštelio nulipęs atbėgo kareivis su automatu. Jam juk irgi įdomu.
Na, ką, su pasais į būdelę. Mes šypsomės, jie šypsosi. Rankas mums spaudžia. Toks įspūdis, kad sustabdė ne tikrinti, bet paįvairinti sau dieną, į mus pasižiūrėti. Iš netoliese esančio bokštelio nulipęs atbėgo kareivis su automatu. Jam juk irgi įdomu. Gavo gerai bart nuo būdelės viršininko ir vėl bėgte į bokštelį.
Didis viršininkas atsivertė mano pase esančią Vietnamo vizą, žiūri į kažką. Išsitraukė tualetinio popieriaus lapelį, perlenkė per pusę, kad tušinukas nesulįstų, ir nusirašė vizos numerį. Patikėkit, kiek viduj turėjau juoko, tik negalėjau jo išlaisvint, kol stovėjom būdelėj! Po turistinio registravimo grįžę į automobilį, gerai prisijuokėm ir nuvykom iki nakvynės kaimelio.
Molio kaimelis buvo sugriautas žemės drebėjimo, bet jame gyvenę 3 vyrai dabar įrengė svečių namus. Karavanserija – taip senais laikais vadinosi karavanų varovų nakvynės namai. Ją atstatė, įrengė kambariukus. Vakare pasiklausėm jų pasakojimų, patys papasakojom apie Lietuvą ir Europą. Parūkėm kartu kaljaną.
Iš Lietuvos buvom pasiėmę dovanų, tai šiuose namuose dalį jų ir įteikėm, nes labai jau draugiški buvo šeimininkai. Atmosfera, kurią sukūrė namų istorija ir šeimininkai, buvo be galo gera. Būdamas tokiose vietose, jauti tikrąjį Iraną. Papusryčiavom ryte ant stogo. Nors ir buvo standartinė duona, sūris, uogienė, bet aura, kuria dvelkė visi namai, pusryčius padarė stebuklingus.
Bus tęsinys
Daugiau skaitykite Journey.lt, o autorių sekti galite ČIA.
