Albertas Camus: „Alžyras. Nevažiuokite ten“.
Vincas Uždavinys: „Jei negalėčiau Lietuvoje gyventi, tai pasirinkčiau sau Alžyrą“.
Alžyras – buvusi Prancūzijos kolonija, 1962 m. gavo nepriklausomybę, tačiau 1990 m. valdžios rinkimus laimėjęs Islamo gelbėjimo frontas pradėjo partizaninį karą prieš vyriausybę – nuo 1992 iki 2000 metų Alžyre žuvo daugiau kaip 100 000 žmonių, netgi valstybės vadovas M.Boudiafas buvo nužudytas.
Šiandien islamo fundamentalistinės grupuotės yra uždraustos, tačiau didelę įtaką politikoje turi kariškiai ir tai iki šiol blokuoja realų šalies demokratizavimą. Mums keliauti tai nesudarė didesnių keblumų, tačiau kiek varžė judėjimo laisvę, ypač vaikščiojant po senamiesčius, kasbas. Buvo liepiama visiems laikytis krūvoje, vėlgi – saugumo sumetimais.
-
3 vaikų tėvai Kristina ir Mindaugas jachta perplaukė Ramųjį vandenyną: „Su saule negyvensime“
-
Karolina ir Vilius dviese keliavo po įspūdingąją Namibiją: jų užfiksuoti vaizdai gniaužia kvapą
-
Donatui neįgaliojo vežimėlis – ne kliūtis stebinti įspūdingomis gyvūnijos nuotraukomis: „Gamtoje esame tik svečiai“
Nuo Alžyro miesto Orano Santa Cruz koplyčios atsiveria nuostabus vaizdas į Viduržemio jūrą, matosi uostas, paplūdimiai ir visas saulės nušviestas senamiestis. Štai kaip vaizdingai apie šį kalną rašo Yasmina Khadra „Ką nakčiai skolinga diena“ knygoje:
„Vieną šventadienį jis nusivedė mudu su Liusete pasigrožėti miestu nuo Murdžadžio kalno. Buvo Šeštinės. Iš pradžių aplankėme viduramžių tvirtovę, po to su būriu maldininkų kopėme į kalną prie Švento kryžiaus koplyčios.
Šimtai moterų, senelių ir vaikų grumdėsi prie šventosios Mergelės kojų. Kai kurie kopė į kalną basomis, laikydamiesi už krūmuokšnių, kiti šliaužė kruvinais keliais. Visi šie žmonės degančiomis akimis ir bekraujais veidais svirdinėjo svilinami saulės, melsdami visus šventuosius ir Viešpatį pasigailėjimo.
Liusetė paaiškino, kad maldininkai yra ispanai, kurie per kiekvienas Šeštines čia renkasi padėkoti nekaltajai Mergelei už senojo Orano išgelbėjimą nuo 1849 metais siautėjusios choleros epidemijos, per kurią tūkstančiai šeimų neteko artimųjų“.
Šioje koplyčioje 2018 m. 19 kankinių buvo paskelbti palaimintaisiais, tarp kurių buvo vienuoliai trapistai ir kitų kongregacijų krikščionys, kurie tapo islamiško ekstremizmo aukomis. Jų kankinystės istorija pasakojama Xaviero Beauvois filme „Apie dievus ir žmones“.
V.Uždavinio kelionė baigėsi Alžyre, o mes šiame mieste pradėjome savo ekspediciją.
Religinė tematika susiejo ir „Alžyras'2024 Vincui Uždaviniui atminti“ ekspedicijos dalyvius. Viena iš svarbesnių V.Uždavinio knygų yra „10 000 kilometrų“, kurią parašė sugrįžęs iš įspūdingos kelionės, kur jis 1930 m. kartu su Lietuvos kunigais vyko į Pasaulinį eucharistinį kongresą Kartaginos mieste, Tunise.
V.Uždavinio maršrutas nusidriekė keliaujant per visą Europą traukiniais, vėliau laivu į Tunisą ir prasitęsė Alžyre, kur iš Orano miesto jis išvyko atgal į Europą. V.Uždavinio kelionė baigėsi Alžyre, o mes šiame mieste pradėjome savo ekspediciją.
Ekspedicijos nariams buvo nelengva užduotis atrasti kelionės motyvacijos siūlą, kodėl mes ten vyksime ir kokią žinią ten nuvešime. Teko pasukti galvas, nes V.Uždavinys konkrečių užduočių savo kelionėje nebuvo išsikėlęs, neteko jos metu susitikti su tuo metu garsiais žmonėmis – jis tiesiog viską fiksavo į savo kelionės dienoraštį, kuri vėliau virto atskira knyga.
Pirmiausiai prisikalbinome V.Uždavinio vaikaitį Sakalą Uždavinį prisiminti savo senelį ir kartu vykti į kelionę.
Pirmiausiai prisikalbinome V.Uždavinio vaikaitį Sakalą Uždavinį prisiminti savo senelį ir kartu vykti į kelionę. Tai nebuvo lengva dėl Sakalo užimtumo, jis ruošėsi naujai premjerai, tačiau pasiryžo laisvu metu keliaujant mokytis tekstus.
Kita vertus, ekspedicija turėjo būti kažkuo panaši į 1930 m. piligriminę kelionę. Parašėme laišką į Vilniaus kuriją, prašydami skirti kartu su mumis vykti kunigą, nes norėjome pagerbti ir eucharistinį judėjimą. Vilniaus arkivyskupas mitropolitas Gintaras Grušas, sužinojęs apie mūsų misiją, atsiliepė labai geranoriškai ir netgi sutiko būti ekspedicijos globėjas.
Su mumis sutiko keliauti ne vieną islamišką šalį aplankęs Kurtuvėnų klebonas Marius Dyglys. Tuomet nusprendėme, kad geriausiai Vilnių reprezentuotų Šv. Faustinos vizijų dėka dailininko Eugeniušo Kazimirovskio nutapytas Dievo Gailestingumo paveikslas, kurį nuvežtume į Šv. Augustino baziliką Anaboje, Alžyre.
Orane apsilankėme centrinėje aikštėje, kur šalia pastato laiptų ir šiandien sėdėjo du nežinia linksmi ar liūdni, gal greičiau nuvargę, liūtai. Štai ką apie šią aikštę rašė Albertas Camus:
„Kita vertus, Oranas labai brangina du savo Ginklų aikštės liūtus. Nuo 1888 metų jie iš abiejų pusių saugo municipaliteto laiptus. Jų autorius vardu Cainas. Jie didingi, trumpais liemenimis. Žmonės pasakoja, naktį jie vienas paskui kitą nusileidžia nuo cokolio, tyliai apeina tamsią aikštę ir kartais ilgai šlapinasi po didžiuliais dulkinias fikusais. Tai, žinoma, tik girdai, kurių oraniečiai patenkinti klausosi. Bet jie neįtikėtini“.
Nobelio premijos laureatas gyveno Orane, čia stebėjo žmones ir juos aprašė savo kūriniuose.
Dar vienas simbolinis momentas, kurį įvykdėme, tai vasaros pabaigoje aplankėme V.Uždavinio gimtinę Paručius, esančius Varėnos rajone, plaukėme Varėnės upe ir pasisėmėme smėlio smilčių, kurias išpylėme Sacharoje, o taip pat atsivežėme smėlio ir iš ten.
Knygoje „10 000 kilometrų“ V.Uždavinys rašė: „Aplankiau Alžyro miestą Oraną, tai labai panašus pavadinimas kaip ir mūsų Varėna, kuri rusų ir lenkų buvo vadinama Orany... Kas gi sieja mūsų Varėną – Orany su Alžyro Oranu? Ogi greičiausiai tai smėlio smiltys, kurių ir ten ir čia yra pakankamai...“
Didelį įspūdį ekspedicijos dalyviams paliko romėniškas paveldas, Sachara ir priešistoriniai piešiniai dykumoje ant uolų. Sacharoje gyvena tauregai, dėl jų apdaro vadinami mėlyniasiais žmonėmis, netgi galvas apsimūturiavę mėlynais turbanais.
Prie laužo, skambant vietiniam folkdžiazui, gėrėme stiprią arbatą ir, užvertę galvas į mėnulį, svajojome kada nors leistis į kelionę per visą didžiausią pasaulyje tropinę dykumą.
Stovyklos „bivako“ šeimininkė, simpatiška arabė, gavusi dovanų ekspedicijos ženkliuką, vienintelė šioje kelionėje mus iš karto iššifravo – tai jūs žurnalistai? Ji baigusi universitetą ir turi biologijos išsilavinimą, tačiau apie Albertą Camus, gimusį ir gyvenusį Alžyre, ji nieko nežinojo.
Mes jai papasakojome apie Vincą Uždavinį, prieškariu keliavusį po Alžyrą ir ši nusišypsojusi mums atsakė – matote, apie Nobelio laureatą nieko nežinojau, o jūsų ekspedicijos dėka žinau, kas buvo Vincas Uždavinys...
Visureigio vairuotojas tauregas Mini, kaip ir kitais penkiais „džipais“, mus atveža į oazę Issendilen, kur gyvena nomadai klajokliai. Čia mano giminės, sakė jis, žmonių nefotografuokite, aplinką ir lūšnas – galite.
Jis eina pasisveikinti su pussesere, o mes pasiruošę žygiuoti kanjonu prie vandens telkinio, vadinamo gueltu. Aplink ganosi ožkos ir avys, kurios žingeidžios ir vaikšto aplink mus, tikėdamos, kad mes jas pavaišinsime. Kelias neilgas – apie 3 km, tačiau išdžiūvusiu kanjonu eiti nėra lengva. Braunamės pro krūmynus, vieną kitą medį, stebime po kojomis, kad neužliptume ant kokio gyvio.
Priekiniai nutyla, vedlys rodo į viršų, kur mus stebi apmirę marmotai – švilpikai. Jie laikosi per saugų atstumą ir, garsiai sušvilpus, išsilaksto į savo slėptuves. Kur vanduo, ten ir gyvybė. Po valandėlės prieiname kanjono pabaigą, čia telkšo vandens telkinys, kuriame būtų visai gerai išsimaudyti, tačiau mums neleidžiama. Vedlys seka kažkokias pasakas, kad geriau to nedaryti... dėl mūsų pačių saugumo.
Nors ir esame Sacharos viduryje, pavėsyje nėra karšta. Matome siaurus plyšius, per kuriuos su specialia įranga būtų galima persiversti į kitą kanjono pusę, tačiau tenka grįžti.
Tarpukaryje Alžyras, kuomet tai dar buvo prancūzų kolonija, buvo pakankamai laisvas ir gyvas kraštas, čia vynas liejosi laisvai, o jaunimas paplūdimiuose šėlo ir mėgavosi Viduržemio jūros malonumais. Dabar yra kiek kitaip. Alžyriečiai musulmonai diktuoja savo tvarką ir jeigu nori šią šalį aplankyti, tenka paklusti vietiniams įstatymams.
Alžyriečiai musulmonai diktuoja savo tvarką.
A.Camus rašo: „Aistringi keliautojai (paskatinti svetimų aistrų), pernelyg jautrūs protai, estetai ir jaunavedžiai nieko nepasisems iš tos kelionės po Alžyrą. Neįmanoma būtų ką nors sugundyti ten pasitraukti visam laikui, nebent turėtų tam ypatingą pašaukimą.
Būdavo, Paryžiuje žmonėms, kuriuos gerbiu ir kurie klausdavo apie Alžyrą, man kildavo noras sušukti: „Nevažiuokite ten“. Šituose juokais ištartuose žodžiuose būdavo buvusi dalis tiesos. Juk aš matau, ko jie tikisi iš tos kelionės ir ko ten negaus. Ir sykiu man pažįstami šitos šalies kerai ir nebyli jos įtaiga, tojei klasta, kuria jinai sulaiko užsibuvusius, susitingdo juos, pirmiausia atimdama norą klausti, paskui užmigdo ir galiausiai įtraukia į kasdienybę“.
Apie arabus yra daug visokių nuomonių, bet geriausiai tai atsispindi alžyriečių rašytojo Yasmina Khadra „Ką nakčiai skolinga diena“ knygoje: „Ar arabai tinginiai? Dėdė suėmė už smakro ir įdėmiai į mane pasižiūrėjo. Stojo lemtinga minutė, laukiau pasiaiškinimo. Mažumėlę pagalvojęs dėdė tarė:
– Mes ne tinginiai. Mes paprasčiausiai leidžiame sau gyventi. O štai vakariečiai šito nesupranta. Jie laiką skaičiuoja pinigais. O mums laikas yra vertingesni už pinigus. Mums gana arbatos puodelio, kad pasijustum laimingas, o jiems laimės niekada negana“.
V.Uždavinys: „Sostinėje apsigyvenome „Majestic“ viešbutyje. Kambariai dideli, lovos plačios, net keturi galėjo sugulti, patogumai visokiausi: vonios, šaltas-šiltas vanduo, ventiliatoriai... ir išskirstė visus po vieną gyventi. Jei negalėčiau Lietuvoje gyventi, tai pasirinkčiau sau Alžyrą.
Iš visų aplankytųjų vietų svetimuose kraštuose labiausiai man patiko ir širdžiai artimesnis paliko Alžyras: graži gamta, puikiai išsistatęs miestas, šiltas, gražus ir švelnus oras. Nepaisant to, kad Alžyre sausa ir karštas oras, vis dėlto, tai nėra tokia skurdi šalis, kaip gal kam gali atrodyti... Dabar Alžyras (El-Džasair) turi 230 tūkst. gyventojų“.
Štai ką apie savo senelį Vincą Uždavinį pasakoja ekspedicijos dalyvis Sakalas Uždavinys: „Tai viena šviesiausių asmenybių, kurias esu sutikęs savo gyvenime. Tai buvo kelrodė žvaigždė ir pavyzdys ne tik man, bet ir kitiems... Jis pėsčias atėjo iš Aukštadvario į Vilnių mokytis universitete. Ten aktyviai dalyvavo, po to lenkų valdžios buvo areštuotas ir jam teko bėgti per demarkacinę liniją į Lietuvą.
Kaune tapo Vilniaus vadavimo sąjungos pirmininku, vienu pirmųjų „Radiofono“ diktorių, žurnalistu, rašytoju, tiesiog fenomenalia asmenybe. Jis apie savo keliones parašė dvi knygas. Pirmoji kelionė buvo per Europą į Šiaurės Afriką, kuri aprašyta „10 000 kilometrų“ ir ji vyko 1930 m.
Tai buvo kelrodė žvaigždė ir pavyzdys ne tik man, bet ir kitiems.
Aš buvau pakviestas skartu su žurnalistais vykti į seneliui atminti skirtą kelionę. Mūsų tikslas nebuvo atkartoti šią visą kelionę, bet praeiti tos Šiaurės Afrikos dalies pėdsakais.
Minėtoje knygoje yra 133 paties senelio darytos nuotraukos, nes jis buvo ir fotografas, kas tiems laikams nebuvo būdinga. Mes matėme tuos pačius objektus, kuriuos jis buvo nufotografavęs ir stengėmės pamatyti juos negti iš to paties kampo. Atrasti tą kavinę ar kažką kitką tikrai būtų buvę sunku, nes prabėgo 94 metai...
Įspūdis sugrįžus – labai keistas, nors kraštas labai gražus, ypač Sachara. Aš visą laiką galvojau, kaip žmonės gyveno tais 1930 metais, juk nebuvo nei kelių infrastruktūros, komunikacijų, bet žmonės keliavo ir tai yra stebėtina. Nebuvo nei televizorių, nei interneto, nebuvo kaip šiai kelionei pasiruošti. Bandžiau įsivaizduoti, ką jie keliaudami jautė, kokius patyrė įspūdžius, buvo man keistas jausmas...
Bandžiau įsivaizduoti, ką jie keliaudami jautė.
Man senelio namai buvo tarsi šviesos sala „sovietyno“ pilkume. Kuomet jis iškeliavo Anapilin, aš buvau jau III kurso studentas, todėl jį gerai prisimenu. Jis laisvai kalbėjo anglų kalba ir turėjo šia kalba daugybę knygų, o svarbiausia, kad iš Amerikos jis gaudavo „National Geographic“ žurnalą.
Toje pilkumoje šis žurnalas su nuostabiomis spalvomis, kokybiškomis nuotraukomis ir egzotiškais aprašymais man darė nepaprastai didelį įspūdį ir tai buvo tarsi periskopas į visai kitą egzistuojantį pasaulį. Senelis 1980 m. apie „sovietiją“ sakė: vaikai, šitas „monstras“ ilgai netrauks... Turiu prisipažinti, kad aš tuo nelabai tikėjau. Labai gaila, kad senelis taip ir nepamatė to fakto, kurio taip laukė, jis mirė 1983 metais“.
Apmąstymai pabaigai – kodėl daug citatų ir palyginimų? Tai leidžia į šalį pažvelgti ne vien lokaliai, bet ir egzistencialiai.
Vincas Uždavinys keliavo su kunigais į Pasaulinį eucharistinį kongresą Kartaginoje, kuris buvo skirtas Šv. Augustino 1500 metų jubiliejui, todėl lankėmės Anaboje Šv. Augustino katedroje. Albertas Camus gimė ir gyveno Alžyre, o būdamas 20 metų parašė disertaciją apie Plotiną ir Šv. Augustiną. Sakalas Uždavinys vaidino A.Camus pjėsėje, o Y.Khadra yra arabas alžyrietis, todėl viskas tarsi susiaudžia į vieną margą raštą.
Šį audinį papildė ir ekspedicijos dalyvių jausmai, kurie buvo nevienareikšmiški. Vienus apėmė nežinomas nostaligijos jausmas, kitus atrasto pasaulio, kuris klestėjo prieš 2000 metų, vizijos, o trečius įtraukė dykuma, kuri kažkada buvo vandenyno dugnas. Piešiniai ant uolų – dar vienas artefaktas, įrodantis, kad žmonija niekados nenustoja kurti, o menas persipina kartu su religija.
Vincas Uždavinys rašė: „Yra darbų, kurie kartais sužimba ir po daugelio metų, užmiršto žmogaus ir didelio talento ir įsirašo į istoriją, net neįsirašo, bet įsirėžia taip giliai, kad po 50 ir po 100 metų juos atranda tyrinėtojai ir tas žmogus vėl sužimba!“
V.Uždavinys grojo lūpine armonikėle, todėl ir mes ekspedicijos metu ne kartą traukėme dainas ir su armonikėle linksminome vietinius savo gera nuotaika. V.Uždavinio kelionė truko 4 savaites, jis keliavo traukiniais, laivais ir autobusais, mūsų kelionė truko tik 2 savaites ir mes keliavome lėktuvais, autobusu ir visureigiais.
Ir V.Uždavinį, ir mus lydėjo tas pat noras pažinti pasaulį, įprasminti, įrėžti Lietuvai nusipelniusių žmonių atminimą.
Šv. Augustinas sakė: „Pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį“.
