Skrydis virš Kilimandžaro vyko jau antrą kartą. Panašią ekspediciją „Ultramagic Balloons“ buvo surengusi 2021-aisiais. Tąsyk aukščiausią Afrikoje viršukalnę sėkmingai iš pirmo karto perskrido penki balionai. Projektas buvo įamžintas šiame vaizdo įraše.
Praėjus beveik dešimtmečiui, ekspediciją nuspręsta pakartoti. Tiesa, planus gerokai pakoregavo COVID-19. Vykti į Tanzaniją galvota dar prieš pusantrų metų, kai atrodė, kad pandemija jau slopsta, bet kelionę teko atidėti.
Šį kartą vien Kilimandžaru neapsiribota – į programą buvo įtraukti ir skrydžiai saugomoje Ngorongoro teritorijoje bei Zanzibaro salyne.
Prie projekto prisijungė septynios dešimtys žmonių. Tarp jų buvo ir tokie žinomi karšto oro balionų pilotai, kaip penkiskart Europos čempionas, dabartinis vicečempionas šveicaras Stefanas Zeberli, po triskart Europos čempionas ir vicečempionas vokietis Uwe Schneider.
Taip pat – triskart Europos čempionas britas Davidas Barefordas, kartą Europos čempiono ir dukart – vicečempiono titulus iškovojęs prancūzas François Messines, „Ultramagic Balloons“ vadovas Josepas Maria Lladó.
Vieną iš 15 komandų sudarė ne mažiau tituluoti lietuviai sūnus ir tėvas Kostiuškevičiai. Rokas Kostiuškevičius yra laimėjęs ne tik Lietuvos, bet ir du pasaulio jaunimo čempionatus, 2016 m. pasaulio prieščempionatį, o prieš gerus aštuonerius metus – Senojo žemyno čempionatą (taip jam vieninteliam buvo pavykę įsiterpti į S.Zeberli dominavimą ant aukščiausio Europos pirmenybių nugalėtojų pakylos).
Rimas Kostiuškevičius šiame Europos čempionate, 2016 m. pasaulio čempionate ir 2010 m. pasaulio dirižablių čempionate iškovojo sidabrą. 2014 m. pasaulio oro žaidynių dirižablių kategorijoje buvo laimėjęs laimėjo 3-ią, o tais pačiais metais vykusiame pasaulio karšto oro balionų čempionate – 5-ą vietą.
Kaip portalui 15min pasakojo Rokas, įspūdingas skrydis per Kilimandžarą buvo sudėtingas ne tik techniškai, bet ir dėl tenykščių orų, o ypač – logistikos.
Gruodžio pradžioje Tanzanijoje, kurios šiaurės rytinėje dalyje, pasienyje su Kenija, stūkso Kilimandžaras, buvo karšta, dažnai lydavo. Skrydis per kalną turėjo įvykti vieną iš penkių dienų, kuomet, prognozuota, nusistovės palankesnis oras. Dėl įvairių nesklandumų užtruko balionų išmuitinimas, todėl jie, turėję būti vietoje mėnesiu anksčiau, buvo atgabenti paskutinę iš šių penkių dienų.
Kilimandžaro kalną perskrido tik pusė komandų – turėjusios tinkamo dydžio balionus. Kadangi tai nebuvo įprastas skrydis savo malonumui, su keleiviais ar varžybose, teko specialiai paruošti degiklius, kuriais šildomas oras kupole, pasiimti deguonies įrangą. Mat pilotai virš 5 895 m aukščio kalno turėjo pakilti maždaug į 7,3, km aukštį.
„Tokiam sudėtingam skrydžiui reikėjo kruopščiai pasiruošti. Jėga, jei viskas praeina gerai. O jei būtų reikėję leistis ant kalno, toli nuo civilizacijos… – kalbėjo jis. – Tai nėra paprastas pasiskraidymas, reikia maksimalaus susikaupimo, detalaus planavimo, patirties. Todėl ir susirinko meistriškai skraidantys pilotai.“
Kita projekto dalis – skrydis Ngorongoro rezervate, kur balionai dar nėra skraidę. Ši teritorija žinoma dėl Ngorongoro kraterio – didžiausio pasaulyje užgesusio puodo formos vulkano kraterio. Jis susiformavo prieš 3 mln. metų, yra 610 m gylio ir 260 kv. km ploto. Krateris yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą, 2013-aisiais buvo išrinktas vienu iš septynių gamtos stebuklų.
Pilotams buvo leista pakilti iš paties 22,5 km skersmens kraterio. Jame gyvena apie 25 tūkst. didelių gyvūnų: Afrikos buivolų, begemotų, juodųjų raganosių, zebrų, antilopių. Tokioje aplinkoje vyko skrydis. Vakare, netoli ten tyvuliuojančio Magadi ežero ruošdami balionus, pilotai išgirdo prašymą neskristi, nes kaip tik tuo metu nuo vandens ėjo gyvūnai.
Atvykėliai taip pat buvo perspėti per daug neišsivaikščioti, nes už 25 km gyvena drambliai, kurie nesisaugant gali užpulti. Oreivių komandos buvo apsistojusios palapinėse, nes ten veikiantys viešbučiai nedirbo.
Vėjas irgi nebuvo palankus skrydžiu skersai kraterį – kadangi jis buvo itin stiprus, pakilti galėjo ne visi balionai.
Ne patys palankiausi skrydžiui orai buvo ir Zanzibare. Ten, pašnekovo žodžiais, – kaip džiunglėse, klimatas jūrinis, karšta ir drėgna. Tačiau pavyko atlikti du skrydžius.
Vėjas pūtė skersai 85 km ilgio ir 30 km pločio Ungujos (didžiausios Zanzibaro salyno salos, kuri dažnai vadinama Zanzibaru) – iš jos pakrantės balionai skrido į vidurį, kur driekiasi džiunglės. Neįprastas buvo ir pakilimas (kartą virvę, kuria pūtimo metu kupolas sulaikomas nuo per staigaus pakilimo, Rokas laikė iki kelių įbridęs į Indijos vandenyną, ir nusileidimas (kai kybant virš džiunglių teko dairytis vietos be medžių).
Tanzanija yra netoli pusiaujo, stiprių vėjų paprastai nebūna. Per tokius skrydžius, kaip virš Kilimandžaro, svarbu, kad aukščiau pūstų stipresnis vėjas, – to reikia norint perskristi nemažą viršukalnę. Panašių projektų dalyviai ne šiaip ieško informacijos apie orus internete – juos konsultuoja patys orų prognozių tinklalapių, pavyzdžiui, meteoblue.com vadovai.
Ne vien orai, bet ir apskritai sąlygos oreivystei Tanzanijoje – ne pačios palankiausios. Nepakankamai išvystytas kelių tinklas, tad žemės komandai su mašina sunku pasiekti nusileidusį balioną (dėl šios priežasties „Ultramagic Balloons“ projekto dalyviai stengdavosi nusileisti netoli vienas kito). Komandos net neturėjo atskirų mašinų – balionai būdavo atvežami sunkvežimiais po kelis.
Pats skrydis per Kilimandžarą užtruko kiek daugiau nei 3 val., tačiau dėl sudėtingesnės logistikos, įskaitant visą pasiruošimą skrydžiui, iš viso nuo išvažiavimo iš nakvynės vietos prireikė net 14 val.
Sudėtingiems skrydžiams įspūdingiausiose Tanzanijos vietose ryžosi pilotai, Roko žodžiais, skraidę „kiečiausiose vietose“. Jis pats yra skridęs per Andų kalnus Argentinoje, užpernai oro balionu pakilo į kone rekordinį mūsų šalyje 9 km aukštį.
Ar projektas Tanzanijoje buvo dar įspūdingesnis nei šie skrydžiai? „Kai važiuoji į tokią kelionę, važiuoji dėl memory for the lifetime (angl. gyvenimo atsiminimų), – aiškino oreivis. – Tai – lyg klausimas, kurį vaiką labiausiai myliu.
Tokios ekspedicijos emociškai ir fiziškai išsekina. Susitari, lauki… Ten – Afrika, kažkas nevyksta pagal planą. Kai įsitraukę vietiniai žmonės, tik galvoji: it’s Africa, let’s wait (angl. „Čia – Afrika, palaukim“), turi atvažiuoti… Idealus oras skrydžiui, bet atšaukėme, nes mašina sulūžo, nėra balionų. Paskui – kažkur paliko. Kiekviename žingsnyje sprendi problemas.“
