– Judu su vyru taip mėgstate nuotykius, kad keliaudami tris sūnus verčiau saugiai paliekate namuose, tiesa?
– Priešingu atveju daug ko keliaudami negalėtume daryti. Pavyzdžiui, valgyti baisiausiose vietose visiškas nesąmones. Vaikai yra režimas, be to, ilgųjų, „didžiųjų“ kelionių kaina smarkiai „išsipūstų“, todėl su jais keliaujame tik Europoje.
– Ką egzotiškiausio ir kokiose baisiausiose vietose teko valgyti?
– Indonezijoje valgėme durianų, Peru ragavome keptos jūrų kiaulytės, Islandijoje – banginio mėsos, keptų jaučio kiaušinių, varpos, keptų vabzdžių ir kirmėlių Lietuvoje, ryklio ir krokodilienos Kuboje. Afrikoje, šiaurės Tanzanijoje esančiame Arušos mieste valgėme stoties rajone. „Lauko kavinės“ stogas padarytas iš brezento, vietiniai nustebę, nes baltieji ten paprastai nevalgo.
Blynų gaminimo procesą net filmavau: moteris į keptuvę įpila blynų tešlos ir palaukusi asfalto spalvos mazgote apkepusį blyną pasuka, kad nepriliptų, galiausiai ji blyną apverčia ir įdeda į lėkštę. Tuomet prie paruoštos blynų krūvos ateina padavėja, kuri rankomis blyną įdeda į lėkštę. Su kokiu įdaru norisi – mėsos, žuvies ar bulvių? Įdėjusi norimo paspaudo, suvynioja ir atneša. Visi valgome taip pat rankomis, jokių peilių ir šakučių nėra. Pasiūlymo išgerti arbatos – užvirto pieno su arbatžolėmis – iš aliuminio arbatinio atsisakėme, pabijojome rizikuoti.
– Kaip jūs sumąstėte į tokią vietą eiti?
– Ieškojome, norėjome pavalgyti kaip vietiniai. Kiekvienoje šalyje taip darome. Keliaujant man labai svarbu ir prabangą, ir labai baisų dalyką pajusti. Pavyzdžiui, Singapūre nakvojome garsiojo „Marina Bay Sands“ viešbučio su aukščiausiai pasaulyje esančiu baseinu ant stogo, keturiasdešimtajame aukšte su vaizdu į „Gardens by the Bay“ (liet. Sodai prie įlankos) ir 50 metrų aukščio supermedžius, bet nakvojome ir kiniečių kvartalo kambaryje be langų, kur gaisro atveju tikriausiai būtų ne kas.
– Žodžiu, nebijote rizikuoti?
– Tai turi būti įvertinta, sveiku protu suvokiama rizika. Esu gyvenime kelis kartus kvailai rizikavusi, gerai, kad viskas gerai baigėsi. Daugiau stengiuosi nerizikuot.
– Išduosite, kokia tai buvo rizika? Ko geriau nedaryti?
– Pirmiausia Bolivijoje, La Paso sostinėje sugebėjome nueiti į milijoninį paties vargingiausio visuomenės sluoksnio rajoną – favelą. Ant kalno šlaitų jo gyventojai statosi namus iš visko, ką tik randa: blokelių, plastiko, skardos gabalų, tai tarsi atskira civilizacija, miestas su savo vietiniais bankais, parduotuvėmis ir tvarka.
Apskritai, Brazilijoje, Meksikoje į tokius rajonus einama su gidu, taip vadinamu „stogu“. Tai gali būti po saugesnes favelos vietas už pinigus vedžiojantis vietinis arba vietiniams duoklę mokantis gidas, o mes ten nuėjome tik dviese su vyru, kuris dėl to ant manęs labai pyko. Gi ten niekas žmonių vardan žudymo nežudo, turistams pavojus kyla nebent bandant juos apiplėšti, sakau vyrui. Taigi, apsirengėme labai kukliai – užsidėjome šortukus, maikutes, pasiėmiau savo „blogąjį“ fotoaparačiuką, kurio nebūtų gaila atiduoti, tačiau nei vagis vogtų tokį matydamas. Į kišenę įsidėjau netikrą piniginę su 20 dolerių ir trimis kokiomis nors pasibaigusio galiojimo kortelėmis. Būna, puola su ginklu, tai tu ramiai nieko neklausinėjęs rankas pakeli, šypsaisi, o prireikus piniginę atiduodi, kad atstotų.
– Ar buvo kokių nors incidentų?
– Gerai, kad nieko blogo nebuvo, tačiau, o jeigu būtų buvę? Juk į favelas policininkai paprastai nė nevažiuoja. Yra sutarta, kad gyventojai čia reikalus tarpusavyje tvarko patys, taigi, nusikaltimų, žudynių čia netrūksta. Taksistai taip pat gilyn į favelą neveža, paleidžia šalia, taigi, be gido į favelas vieni daugiau neitume. Eini, ir vaizdas primena JAV filmus, kur skarmalais apsirengę benamiai patiltėse nuo statinėse kūrenamos ugnies šildosi rankas, čia matėme, kaip tokiose žmonės kepa valgį.
Eini toliau, žiūri - ant kitos statinės įrengtas altorėlis su smilkalais, nulipdyto driežo atvaizdu, kuriam atnašaujamos aukos, lankstomasi. Apsidarai – lyg ir niekas į tave tiesiogiai nežiūri, visi gyvena savo gyvenimą: vaikai žaidžia, suaugę šnekasi, bet nusisukęs jauti, kad esi stebimas. Pats apsimeti, kad, atseit, kalbiesi su vyru, o jei žiūri, tai tik akies krašteliu ir dar isteriškai, lig ausų šypsaisi, kad tik žmonės neįsižeistų, kad į juos kaip į zoologijos sodą atėjai pasižiūrėti.
Niekas nieko nepasakė, nepaklausė, nors ir kiemus kirtome nežinodami kur eiti. Apskritai, ten ėjome dėl La Paso miesto centro vaizdo, puikiausiai atsiveriančio nuo kalnų šlaitais „lipančios“ favelos, negalėjau sau leisti to nepamatyti. Tik, žinoma, tai darėme dienos metu. Antras dalykas – išvis kosmosas, visiškas atsitiktinumas. Ten tai buvo cirkai.
– Na, na, labai įdomu.
– Žodžiu, autobusu atvažiuojame į Peru esantį Puno miestą ant Titikakos ežero kranto. Parą prieš internetu užsisakydami viešbutį sutarėme, kad ketvirtą valandą ryto, kaip kad angliškai pagal taisykles ir rašiau, mūsų atvažiuos paimti. Sakė gerai, viską supratome. Sėdim sėdim su vyru stoty, laukiam, visi jau išsiskirstė, tamsu. Supratę, kad mūsų jau tikrai niekas nepaims, pasigavę taksi prie viešbučio važiuojame patys.
Įdomiausia, kad visos jų namų durys – metalinės, ant langų grotos. Turtingesnių namų kiemai iš viso spygliuota viela su pajungta elektros srove apjuosti. Daužom į to šeimyninio viešbutuko duris, niekas neatidaro, tik kaimynas išlenda. Galvojom, gausim velnių, o šis tik pasisiūlė padėti tas duris daužyti. Niekas neatidaro, o šeimininkų kontaktų neturime. Štai jau penkta ryto, pradeda kursuoti indėnus į darbą vežiojantys vietiniai autobusiukai.
Su vienu jų berods už 30 centų nuvažiuojame į centrinę miesto aikštę, šilta, gal 18 laipsnių šilumos, sėdim su kuprinėm, žiūrim - liepsnos ant kalno, matyti, kad kažkas vyksta. Prieš keletą dienų mums keli vietiniai minėjo, kad pagal Kečua kalendorių birželio 21-ąją indėnai sutinka Naujuosius metus. Vyrui ir sakau, matyt, Naujakas – reikia švęsti, stabdom vietinį ir važiuojam, vis tiek čia sėdim, tai ką mes čia sėdėsim. Su vietiniu nesusikalbam, bet išsiderėjome, kad į kalną nuvežtų už eurą. O ten – fantastiškas vaizdas.
Ant kalno krašto stovi rankas iškėlusio žymiausio inkų valdovo, jų tautos didvyrio Pačakuteko (angl. Pachacuti), tuo metu išplėtusio inkų teritoriją iki didžiulės imperijos, statula, priešais plyti indėnams šventas Titikakos ežeras, į kurį atsisukęs gal poros šimtų indėnų būrys su ceremoniją prie liepsnojančio laužo kečua kalba vedančiu šamanu priešakyje. Į ugnį kas maistą, kas loterijos bilietą ar pinigą, o kas šiaudinį ožį įmeta, matyt, priklausomai nuo prašymų ir norų.
Nepamiršiu to virš Titikakos ežero tekėjusios saulės vaizdo. Kol ji viską apšviesdama palengva kilo, visi iškėlę rankas giedojo giesmes, tačiau saulei pakilus ir šamanui rankomis mostelėjus, visi nutilo. Vienoje ežero pusėje horizontą liečia saulės diskas, o priešingoje lygiai taip pat horizontą liečia pilnatis.
Pasibaigus ceremonijai prieina prie mūsų šiek tiek angliškai kalbantis šamanas ir pradeda mums lankstytis sakydamas, kad jiems garbė mums čia esant. Iš kur atvykote, iš Europos? To, kad atvykome net už jūrų marių vandenynų, jis atsisuko pranešti kitiems. Ant kalno buvome trys baltieji: mes su vyru ir jaunas, neseniai mokyklą baigęs vokietis, vietoj studijų kuriam laikui atvykęs savanoriauti į Peru – mokyti vaikus anglų kalbos vienoje mokykloje. Taigi, šamanas gražiai nusilenkęs pakvietė mus į iškilmingas pusryčių vaišes. Mes, žinoma, sutikome.
Ateiname į miesto aikštę, žiūrime - ilgiausias, gal 50 metrų ilgio ir 2 metrų pločio audiniais ant žemės išklotas „stalas“, ant kurio tiesiog iš maišų pilamas maistas – virtos bulvės, kepsniai, blynai, toks per pusę miesto supiltas maisto kaupas. Kas valgė kokią kiaulės koją, pirštus nučiulpė, padėjęs kauliuką pasiėmė bulvę, tiesiog ima ir valgo.
Mes su vyru susižvalgome – keliaudami Pietų Amerikoje prieš valgį visada nusiplauname rankas, o čia mums rodo: imkit, kabinkit pilna sauja. Iš kuprinių traukdami servetėles įžeistume savo kvieslius, tad galiausiai nutariame, kad nieko blogo mums neatsitiks, juk šventa diena, šamanas maistą pašventino – kabliuokim ir mes rankomis. Na, ir „miksavome“: ir mėsos, ir blynų, visko prisiragavome, jokių vaistų neprireikė.
Jau nueidinėjant vėl prie mūsų prieina šamanas su pasiūlymu. Jis paklausė, ar norėtume dalyvauti slaptoje aukojimo ceremonijoje kalnuose, į kuriuos reikėtų važiuoti tris valandas.
– Su intencija, kad už pinigus?
– Ne. Mes pagalvojome taip pat, tačiau jie tiesiog norėjo parodyti mums slaptą ceremoniją. Susižvalgome – važiuosim kažkur į kalnus, jei kur nors išvežtų ar nutiktų avarija, net nebūtų prasmės kam nors skambinti. Tačiau pagalvojus dar kartą, juk tai gali būti vienintelė gyvenime pasitaikanti proga, ir mes sutikome. Ir vokietukui pasiūlėme važiuoti kartu, kad nors trys baltieji būtume. Paskambinęs į darbą jis susitarė dėl laisvos dienos ir prisijungė. Važiuojam tam savo autobusiuke...
O toliau laukia prieš dešimt metų uždrausta, slapta aukojimo ceremonija.
– … ir nežinote, ten aukos jus ar ne?
– Pakeliui ir vyrui iškilo šis klausimas. Sakau, na, čia ne Papua Naujoji Gvinėja, kiek žinau, ritualiniai inkų laikų žmonių aukojimai pasibaigę, lyg ir ne. Sėdime su nė kiek angliškai nekalbančiais indėnais viename autobuse, o jie tai ranką paglosto, tai plaukus paliečia, žiūri didelėmis akimis, kažką tarpusavyje pasikalba... Jų pačių plaukai stori ir juodi juodi kaip anglis.
Galiausiai atvažiuojame į mažą miestelį su kokiomis trimis asfaltuotomis gatvėmis, mus atveda prie merijos – miesto savivaldos pastato, iš kurio su regalijomis ir didžiuliais metaliniais medaliais išeina vicemeras ir priėjęs prie mūsų iškilmingai paspausdamas rankas su visomis fanfaromis mums ant kaklo juos užkabina – dabar mes esame to miestelio (pavadinimo neatsimenu) garbės piliečiai. O toliau laukia prieš dešimt metų uždrausta, slapta aukojimo ceremonija.
– Kaip jautėtės?
– Baimės nebuvo. Kuprines palikome merijoje, pranešė, kad dabar žvyrkeliu pėstute eisime iki vietos, kurioje susitiksime kitą kaimą. Priekyje eina meras, vicemeras, šamanas, ir mes su lydinčia svita už nugarų. Priėję didelius akmeninius vartus sustojame ir laukdami girdime, kaip iš už kalno ateina dar viena indėnų delegacija su valdžios atstovais ir šamanu priešakyje. Visiems susitikus pasukę keliuku užlipome ant kalno, kur, kaip mums pranešė, turėjome būti dar prieš vidurdienį. Sako, ten bus tikrasis Naujųjų metų sutikimas.
Užlipus ant kalno indėnams buvo liepta susėsti ratu, kurio viduryje ritualinį šokį sušoko kondorą (dangaus simbolį) vaidinantis vyras. Indėnai turi dar du šventus gyvūnus: gyvenimą, Žemę simbolizuojančią pumą ir gyvatę, reiškiančią pomirtinį pasaulį. Likus maždaug 20 minučių iki vidurdienio visi nutyla... Žiūrim, ateina du didele gražia lama vedini šamanai, pradedame suprasti, kad čia bus rimta...
Oficialiai gyvūnų aukojimas draudžiamas, bet juokingiausia, kad ant pakylos sėdi abiejų miestelių merai ir vicemerai, tai yra - oficialios valdžios atstovai. Sako, šią ceremoniją rengiame tik kas penkerius ar dešimt metų, kai labai reikia lietaus. Esant pakankamai lietaus, per metus gali būti nuimami 2–3 bulvių derliai. Beje, bulvių kultūra maždaug prieš 7000–10000 metų pasaulyje paplito būtent iš Peru, jų čia auga keli šimtai rūšių, prie kepsnio neretai gali gauti penkių rūšių bulvių garnyro.
Taigi, šamanai atveda lamą, kuri padedant dar dviems pagalbininkams šonu parverčiama ant dviejų stalų dydžio plokščio akmens. Tuomet vienas šamanas jai gyvai perpjauna pilvą ir iki alkūnių sukiša rankas, išplešia širdį ir lygiai dvyliktą valandą ją plakančią iškelia į saulę. Skaičiuoja… dvidešimt vienas dūžis. Tiksliai nežinau, ką dūžių skaičius apsprendžia, tačiau jie labai džiūgavo, kad metai bus lietingi.
Vaizdelis buvo išties makabriškas. Nefilmavau, nes antrą kartą to tikrai nežiūrėčiau, bet nuotraukų padariau. Motinai Žemei buvo paaukota visa lama – širdis ir į indą nuleistas kraujas sudeginti ugnyje, kūnas užkastas pašventintoje, lapais išklotoje duobėje. Dažnu atveju ritualiniai gyvūnai tuose kraštuose vėliau būdavo paprasčiausiai išsikepami ir suvalgomi, o čia ne - po ceremonijos buvome pavaišinti labai skaniais kitos lamienos kepsniais.
Pavalgius jau buvo laikas grįžti – šamanas davė savo kontaktus, pasiūlė dar kada svečiuojantis Peru atvažiuoti, sako kartu nueisime į džiungles. Gali būti, kad šiuo jo pasiūlymu tikrai artimoje ateityje pasinaudosime. Šamanui buvome minėję, kad iš Puno autobusu keliausime į Boliviją. Sako, ar jums verta grįžti – Bolivija yra už šio kalno, galiu jus nuvežti prie pasienio, ir pereisit. Sutikome. Sustoję prie pasienio punkto kioskelio, žiūrime - virvė, tokia, su kokia ožkos rišamos, per kelią nutiesta. Punkte susitvarkai dokumentus, virvę perlipi, štai tokiu būdu Bolivijos sieną ir perėjome.
– Iki artimiausio miesto ėjote?
– Iki artimiausio Kopakabanos miesto, panašiai už 15 kilometrų, veža šalia laukiantys vietiniai taksi vairuotojai. Kelionės kaina – du eurai. Gerai, sakome, mes dviese, iš viso bus keturi. Ne, sako, aštuoni. Kaip tai? – klausiame. Jūs važiuosite dviese, bet vietos yra keturios, vadinasi, aštuoni eurai.
Punkte susitvarkai dokumentus, virvę perlipi, štai tokiu būdu Bolivijos sieną ir perėjome.
Atsisakę mokėti, sutikome palaukti daugiau keleivių. Ateina trys vietiniai indėnai, matome - su savimi dar bulvių maišą atsineša. Iš viso penki keleiviai ir vairuotojas, klausiame kaip mes šešiese tilpsime, o vietiniai jokių problemų nemato: vienas indėnas sėda į priekį, gale mes du su dar vienu indėnu, o moteris su bulvių maišu – į bagažinę. Taip miestuką ir pasiekėme.
– Neįtikėtina. O kodėl nerimaujate, kad gyvūnų teisių gynėjai jus gali smerkti?
– Gali atrodyti, tarsi stebiu iš šono ir dar su pasimėgavimu fotografuoju. Ne, suprantu, kad jie tai daro ne dėl malonumo, bet tikėjimo, į visa tai žiūri šventai, juk nepjauna šimto ir vienos lamos. Tačiau kas keisčiausia, kad tais metais lietaus periodu Peru tragiškai nuplovė liūtys. Nuošliaužos griovė kelius ir namus, Panamerikos greitkelis taip pat buvo nuplautas potvynių, tai buvo didžiausia liūtis per dvidešimt metų.
