Kalbant apie valstybės sostinę Dilį ir norint išlikti pozityviam, reikia būti arba kažkiek trenktam, arba visiškam hipsteriui. Viena naujausiai iškeptų pasaulio sostinių kol kas yra nieko turistui pasiūlyti negalintis, prastos būklės miestelis. Įspūdis toks, tarsi buvęs eiliniu Indonezijos provincijos miesteliu, Rytų Timorui atgavus nepriklausomybę jis nebuvo pasiruošęs tapti sostine. Yra priverstas tokia būti ir tvarkytis su šiomis pareigomis jam sunkiai sekasi net ir dabar, nors sostinės vardas jį slegia jau beveik du dešimtmečius.
Paprastai žiūrint, tai yra tiesiog didelis kaimas, kuriame nėra ne tik padoresnių restoranų, bet ir paprasčiausių parduotuvių, jau nekalbant apie kokį nors atsiskaitymą banko kortele. Tiesą sakant, aš neradau net bankomatų. Žinoma, nesakau, kad mano informacija absoliuti, gal koks vienas kitas bankomatas kur nors ir yra, bet norint būti visiškai saugiam ir išvengti daugybės nepatogumų, į Rytų Timorą siūlau vežtis pluoštą grynųjų JAV dolerių.
Kodėl tokia situacija susiklostė šalyje, turinčioje nuostabią žydros jūros pakrantę, man paaiškino atsitiktinai sutikti, ilgai užsienyje gyvenę timoriečiai, kurie metė patogų gyvenimą kaimyninėje Australijoje ir grįžo prisidėti prie savo šalies gerovės kūrimo.
Anot jų, turizmo infrastruktūros kūrimas šio metu yra ne didžiausias Rytų Timoro prioritetas, nes yra poreikis spręsti kitas gyvybiškai svarbias problemas. Pavyzdžiui, medicinos paslaugų kokybę, vaikų neraštingumą ir valdžios nusisukimą nuo savo piliečių. Kol kas situacija tokia, kad ėmus išgauti iš jūros naftą, pirmiausia kišenes pildosi tie, kurie labiausiai prie jos prieina. Tikėtina, kad kai nepasotinamieji pasisotins, galbūt ateis laikas atsigręžti ir į liaudį. Šiandien eiliniai žmonės iš šalies turto negauna absoliučiai jokio gėrio, net pensijų.
Tikėtina, kad kai nepasotinamieji pasisotins, galbūt ateis laikas atsigręžti ir į liaudį.
Kad valdžia eilinius gyventojus yra tiesiog pamiršusi, yra matoma plika akimi. Per tas kelias viešnagės dienas neteko pamatyti gatvėse nei kariuomenės, nei policijos. Tarsi viskas čia turėtų tvarkytis savaime. Kol kas timoriečiams patiems tvarkytis sekasi nelabai gerai, nes skurdo, nedarbo ir neraštingumo lygis šalyje yra labai didelis. Pavyzdžiui, Šiaurės Korėjos gyventojai irgi gyvena skurdžiai, bet yra aišku, kad padėtis yra valdžios dėsningai sukelta ir su tinkama politika gali būti sutvarkyta. O Rytų Timore valdžia tiesiog užsiėmusi savo reikalais ir paprastų žmonių problemos jos nedomina. Bent jau kol kas.
Džiugu, kad visa tai nereiškia, jog šalis nesaugi. Keliaudami po šalį nejutome jokio fizinio pavojaus, nors knygose patariama nevaikščioti naktimis, ypač moterims, be palydos. Aišku, mes naktimis neslankiojome, nes pavojus galėjo kilti aklinoje tamsoje įlipus į kokią nors duobę gatvėje, išsisukus koją ir paskui bandant ją gydyti savarankiškai. Būtent gatvės, o ne šaligatvio duobę, nes šaligatvių nedaug yra. Dienomis jokio fizinio pavojaus nejutome. Žmonės, nors ir neturtingi, tačiau labai draugiški ir linkę padėti, jei tik sugebės jus suprasti.
Nelabai jauku buvo kitose sferose. Šalyje neveikė mūsų lietuviškas telefono ryšys. Nenoriu įvardinti savo mobilaus ryšio operatoriaus, jį ir taip nesunkiai įspėsite, galiu tik pasakyti, kad jo pavadinime figūruoja vienas skaitmuo. Panašu, kad į Rytų Timorą šis populiarus operatorius pernai dar nebuvo įžengęs. Telefonas galėjo būti naudojamas nebent fotografuoti arba perskaičiuoti kainas į eurus. Tokia situacija nėra labai smagi, nes automatiškai galvoji, kuo skambintum, jei kas atsitiktų. Rytų Timore tą galėtum padaryti nebent gražios katalikiškos bažnytėlės varpais.
Negana to, bevielis internetas šalyje dar nėra plačiai paplitęs. Gal jis ir yra, bet reikia įsigyti kažkokias vietines korteles, su kuriomis beprasmiška prasidėti. Mūsų Dilio pašiūrėje, vadinamoje viešbučiu, bevielis internetas buvo nemokamas, tačiau keista buvo patirti, kad gerokai brangesniuose (įskaitant ir jau anksčiau minėtą australės viešbutį) bevielio interneto net nebuvo. Vien tik dėl jo atvykę ir pasibaisėję gyvenimo sąlygomis neperėjome į kitą viešbutį, kuris interneto neturėjo. Užteko jau, kad telefonai neturėjo ryšio, tai be interneto išvis jaustumeisi kaip ne šioje žemėje.
Tos visos hipsterių pasakaitės, kaip gerai pabūti tik su pasauliu ir savimi atjungus internetą, mano įsitikinimu, yra vaikiškos ir aktualios nebent tiek, kiek žinai, kad atsibodus žaistis, galėsi tą internetą bet kada pasijungti. Atvykus į neaiškios būklės pasaulio kraštą internetą norisi turėti vien dėl savo saugumo.
Kalbant apie linksmesnius dalykus, manau, kad Dilio pakrantė galėtų būti iš bėdos nebloga, jei vietiniai taip baisiai nešiukšlintų. Nesuprantu, koks gali būti malonumas leisti laiką paplūdimyje, kuris yra nusėtas šiukšlėmis. Čia kritika ne tik Rytų Timorui, čia taip yra beveik visose pietryčių Azijos vietose, kur vietiniai nesitiki turistų. Dar prieš metus, pamenu, Mianmare buvau patekęs į baisiausią gyvenime matytą paplūdimį, tačiau vietiniams jis buvo pats geriausias.
Taigi, jūra Dilyje yra nuostabiai švari ir žydra, vanduo šiltas ir viliojantis, tačiau paplūdimiai apdergti. Vietiniai maudosi, jiems tai lyg ir netrukdo. Mes Dilyje taip ir nesimaudėme, nors jūra buvo už penkių minučių kelio nuo namų.
Įdomiausias Dilio epizodas yra Kristaus statula ant aukšto kalno šalia miesto, panaši į tą esančią Rio de Žaneire. Kristus išskėtęs rankas žiūri į jūrą ir sveikina atvykėlius. Vaizdas tikrai gražus, tačiau tik iš toliau. Užlipus į tą kalną ir žiūrint iš arti matyti, kad ir pačiai statulai jau reikia kapitalinio remonto.
Viešąjį transportą mieste atstovauja taksi ir mikroautobusai, vadinami mikroletais. Panašu, kad jie nėra susistemintas transportas, nes yra chaotiškai, bet linksmai bei labai spalvotai išdažyti. Rodos, kas nori užsidirbti, įsigyja mikroautobusą, pagražina jį ir užkuria versliuką. Pamenu, paskutinio praeito amžiaus dešimtmetyje Kaune buvo kažkas panašaus, kai pigiai įsigijus nudrožtą „Latviją“ galėjai su ja lėkti į gatves „dušmanauti“, kol ta „Latvija“ nesubyrėdavo nuo senumo.
Už fiksuotą 25 dolerio centų mokestį tais mikroletais galima važinėti po visą miestą. Už miesto ribų jie kainuoja brangiau, bet iš esmės yra tokie patys linksmi mikroautobusiukai kaip ir mieste. Linksmos ne tik spalvos ir įsikibę į dureles važiuojantys keleiviai, bet ir nuotaika, nes nuo vairuotojų leidžiamos trankios muzikos autobusiukas važiuodamas net šokinėja. Išlipti pageidaujantys keleiviai centais barškina į mikroautobuso stogą. Tiesa, būna, kad dėl keleivių gausos mikrolete tenka pasivažinėti gan intymiai susiglaudus, bet ko tik nepadarysi dėl bendros nuotaikos.
Paskutinėje pasakojimo apie Rytų Timorą dalyje apsilankysime tikru rojumi žemėje vadinamo Atauro saloje.
