Šiame čempionate, be kai kurių kitų komandų, viena mano favoričių buvo Pietų Korėjos rinktinė. Šis faktas buvo naujas ir keistas man pačiam, nes niekad nepasižymėjau ypatinga meile Azijos futbolui.
Tie, kas seka situaciją, žino, kad grupės varžybose Pietų Korėja įveikė vieną iš čempionato favoričių – Portugalijos rinktinę – ir per adatos skylutę išlindo į kitą etapą. Labai džiaugiausi už juos. Už Pietų Korėją, žinoma, ne už Portugaliją. Turbūt norėsite paklausti, iš kur tokios simpatijos Pietų Korėjai atsirado? Kas gi atsitiko?
Kaip tai kas? Karas atsitiko. Kuo čia dėtas karas, paklausite? Ogi tuo, jog Putino ordoms užpuolus Ukrainą, labai greitai išsikristalizavo, kas yra kas. Labai greitai pasimatė, kurios šalys smerkia agresiją ir puoselėja vakarietiškas vertybes, o kurios tik volioja durnių, apsimesdamos neutraliomis ar, neduokdie, tiesiogiai palaiko agresorių.
Liūdna, bet dauguma Azijos šalių nepasmerkia agresijos, o raitosi kaip askaridės besistengdamos iš situacijos išpešti kažkokios naudos sau. Tai yra žmogiškai suprantama, nes dauguma jų yra skurdžios ar degradavusios, tačiau moraliai – visiškai nepriimtina. Ir tik kelios Azijos šalys be jokių išsivartinėjimų stojo į užpultos šalies pusę ir ėmė teikti jai visokeriopą paramą. Sakyčiau, net ne kelios, o apskritai – tik dvi. Ir viena jų yra mūsų šios dienos herojė – Pietų Korėja (kita yra Japonija, manau, kad tai ir patys lengvai įspėjote).
Čempionate palaikiau korėjiečius todėl, kad jie yra mūsų ir mūsų draugų draugai.
Tad jei apibendrinus, čempionate palaikiau korėjiečius todėl, kad jie yra mūsų ir mūsų draugų draugai. Todėl, kad Pietų Korėja teikia pagalbą kovojančiai Ukrainai. Todėl, kad Pietų Korėja yra mūsų patikimas sąjungininkas, partneris ir vakarietiškų vertybių puoselėtojas Azijoje. Ir negalvokite, kad jiems yra paprasta tokiais būti.
