Trumpam priminsiu, kad Karaliaučiaus kraštas ilgus amžius buvo vokiškas, tačiau po II-ojo pasaulinio karo, sovietai išvijo vokiečius ir kraštą pilnai surusino. Potsdamo konferencijos metu buvo numatyta, kad karo laimėtojai pasidalina pralaimėjusią Vokietiją, ir būtent šiaurinė Rytų Prūsijos dalis 50-čiai metų atiteko Sovietų Sąjungai.
Tie metai praėjo, sutartis pasibaigė, o kraštas tebėra Rusijos sudėtyje. Mums, aišku iš to nieko gero. Istorija rodo, kad kuo Rusija yra toliau, tuo visiems geriau, bet ką čia dabar pakeisi. Tiesos dėlei reikia pasakyti, jog pasibaigus Potsdamo sutarties galiojimui niekas į tą kraštą pretenzijų ir nepareiškė.Subyrėjus Sovietų Sąjungai Karaliaučiaus kraštas tapo eksklavu – teritorija, atskirta nuo valstybės motinos.
Lietuvai ir Lenkijai tapus Šengeno zonos narėmis, Karaliaučiaus sritis tapo dar labiau atskirta nuo savo didžiosios tėvynės. Norint žemės transportu susisiekti su Rusija, rusų keliautojams tenka gauti dokumentus, leidžiančius pervažiuoti Lietuvą.
Lietuvai stojant į ES buvo girdimi nuogąstavimai, kaip reaguos Rusija į apsunkintą savo piliečių judėjimą, bet šis reikalas buvo išspręstas be ypatingų nesklandumų.
Esu minėjęs, jog daugiausia krašto gyventojų yra susitelkę apie Karaliaučių. Tuo metu rytinė jo dalis yra apgyvendinta retai. Lietuvos istorija besidomintys žino, kad ši dalis buvo Mažosios Lietuvos etnografinė teritorija, kurioje gyveno daugiausia lietuvninkų. Skaičiau, jog Karaliaučiaus krašte gyvena apie dešimt tūkstančių lietuvių. Sako, kad čia priskaičiuojami tik tie, kurie dar nors kažkiek moka kalbėti lietuviškai.
Taigi, kalbant apie teritoriją į šiaurę nuo Stalupėnų (Nesterov), ją iki pat Tilžės (Sovietsk) esu pravažiavęs dviračiu. Ir šiaip visą Karaliaučiaus kraštą dviračiu esu pravažiavęs du kartus.
Tuokart mes į Rusiją atvykome ne iš Lietuvos, o iš Lenkijos Geldapės (Goldap) miesto. Ir kaipgi be eilinių nuotykių pasienyje?
