Sausio 3 d.
Išėjome pasivaikščioti po Karakasą. Prezidento rūmai (šiandien pirmadienis, todėl į prezidento rūmus mūsų neįleido), Bolivaro paminklas, Bolivaro gimtasis namas (beje, labai simpatiškas, jame paprašė pasirašyti svečių knygoje), Revoliucijos aikštė su neaiškiu juodai raudonu falistiniu revoliucijos simboliu.
Mieste labai daug neįprasto agitacinio grafitty, kurio pagrindinės temos yra Bolivaras, socializmas ir antiimperialistiniai šūkiai. Modernių pastatų yra, tačiau nedaug. Viena įdomiausių miesto vietų – puikus, 2009 metais austrų pastatytas funikulierius, Chavezo dovana liaudžiai. Šis funikulierius yra puiki priemonė pamatyti miestą. Funikulierius kyla virš kalnuotos vietovės, virš lūšnynų rajonų. Iš modernių funikulieriaus stotelių, saugomų ginkluotų policininkų, galima patekti tiesiai į bario (lūšnynų rajonus). Myša taip ir padarė – išėjo pasižvalgyti į lūšnynų gatvę. Čia pat prie mūsų pribėgo senas juodaodis ir ėmė šaukti, kad kuo greičiau savo draugą parvestume atgal, nes dėl fotokameros lūšnynuose nušauti gali ir dienos metu.
Vakaras viešbutyje. Truputį pavartojame gaiviųjų gėrimų. Mano bendrakeleiviai vis nerimauja dėl lagaminų, kurie liko Frankfurto oro uoste. Svarstome galimybę nelaukti lagaminų, trūkstamus daiktus nusipirkti vietoje, tačiau Andrėjus yra gan stambus vyras ir nusipirkti jo dydžio drabužius Karakase yra labai sudėtinga. Tikimybė, kad lagaminai greit atsiras yra visiškai neaiški, nes tokioje šalyje kaip Venesuela dėl nieko negali būti visiškai tikras. Socializmas žiauriai gadina žmones.
Gana aiškiai jaučiame, kad mieste vietiniai mus apžiūrinėja ir aptarinėja, mes jiems esame „gringo“ ir aplinka nėra mums labai draugiška. Požiūris keičiasi, kai vietiniai sužino, jog esame iš Europos, Europai jie jaučia simpatiją, nemėgsta amerikiečių.
Sausio 4 d.
Lagaminų nėra, kaip ir jokio aiškumo, kada jie atsiras. Ryte sužinome, kad dėl neaiškių priežasčių dviem dienoms nukeliamas mūsų lėktuvo reisas į Puerto Ajakučo, miestą iš kurio turime išplaukti į Amazonės provinciją. Stebina, kad priežasčių, kodėl nukeliamas reisas, niekas nesivargina paaiškinti, Venesueloje taip nutinka labai dažnai. Atsiranda realus pavojus, kad mūsų ekspedicija gali sutrumpėti dar dviem dienom. Gaila laiko ir prarandamų pinigų – viena ekspedicijos diena kainuoja apie šimtą eurų žmogui, pinigai sumokėti iš anksto. Laimei, popiet atsiranda lagaminai, jie į viešbutį buvo pristatyti ryte, tik niekas iš personalo nesiteikė mums pranešti – prisipažinsiu, jaučiu tam tikrą kultūrinį šoką. Laukia ilgoka kelionė, tad prie vietinės tvarkos teks priprasti.
Kadangi buvo nukeltas lėktuvo reisas, nusprendžiame į Puerto Ajakučo vykti autobusu. Tai nebūtų labai patogi kelionė, nes ji užtruktų mažiausia keturiolika valandų, bet ekspedicija yra ekspedicija, to, tiesą sakant, ir tikėjausi. Nelabai džiugina ir autobusų stoties bei pačių autobusų išvaizda. Deja, autobuso bilietų, žinoma, nėra. Labai nenustebino. Surandame automobilio vairuotoją, kuris sutinka mus nuvežti už 500 USD. Venesueloje tai gana dideli pinigai, bet pasirinkimo nėra.
Automobilis naujas, tačiau vietos jame penkiems žmonėms mažoka. Iš Karakaso veda tikrai neblogas apynaujis kelias, pravažiuoti juo teks beveik visą Venesuelą iš šiaurės į pietus. Pakeliui pilame benzino, kainos fantastiškos – 10 litrų – 1 bolivaras, arba 35 lietuviški centai! Toliau nuo Karakaso keliai prastėja, vairuotojas keletą kartų užvažiuoja ant kliūties („gulintys policininkai“ išliejami iš asfalto ir niekaip nepažymimi, naktį jų pamatyti neįmanoma) ir panašu, kad turės problemų su ratų diskais. Vietiniai vairuotojai prietemoje labai nenoriai jungia automobilių šviesas.
Pakeliui sustojame užkąsti, nusipirkti mineralinio ir alaus. Bendrakeleiviai lieka prie automobilio, aš keliauju į pakelės barą. Bare baltų žmonių nėra, vietiniai mane įdėmiai apžiūrinėja, kažkas paklausia, iš kur aš. Atsakymas, kad iš Europos padeda, atmosfera tampa kur kas draugiškesnė. Čia labai nemėgsta amerikiečių. Bare pirkau alaus ir mineralinio. Alaus paėmiau tris butelius ir tik atėjęs į automobili prisiminiau, kad esame keturiese... Sergejus kažkaip ištirpsta aplinkoje. Kadangi pats esu žioplys, tai mano bendrakeleiviai geria alų, o aš – mineralinį...
Naktį mes pasiklydome, pasukome ne tuo keliu, kuris veda link tilto per Orinoko upę. Apie vidurnaktį privažiuojame Orinoką, kuri skiria mus nuo Puerto Ajakučo. Tilto nėra, apie ketvirtą valandą ryto turi atplaukti keltas. Aplink purvinos pašiūrės, Nacionalinės gvardijos postas, aprašinėtas oficialia graffiti („Patria, socialism o muerto! Venseremos!“). Oficialus propagandinis graffiti visoje šalyje yra labai populiarus, juo aprašinėtos visos tvoros kiekviename miestelyje. Yra trys pagrindinės temos – nepriklausomybė (Bolivaras), revoliucija, ir rinkimai.
Aikštė prie kelto prieplaukos tuščia, aplink laksto koks dvidešimt neįtikėtinai nusususių, blusų apsėstų benamių šunų, skraido balandžio dydžio šikšnosparniai. Myša ištempia hamaką tarp dviejų vienos pašiūrės baslių ir, kišenėje paslėpęs medžioklinį peilį, miega lauke, mes mėginame snausti automobilyje. Labai tvanku ir nepatogu. Į aikštę įsuka keletas sunkvežimių, jie taip pat laukia kelto.
„Laukite tęsinio...“
