Naujausius autoriaus įrašus ir filmus rasite kelionių tinklaraštyje Journey.lt. „Facebook“ autorių galite sekti ČIA.
Dauguma keliautojų turi tikslą aplankyti vieną gražiausių nacionalinių parkų pasaulyje – Torres Del Paine. Aš taip pat visada svajojau į jį nukeliauti. Kai pamačiau Italijos avialinijų vykdomą akciją tiesioginiams skrydžiams iš Romos į Čilės sostinę Santjagą už 450 Eur, nesuabejojau ir nusipirkau. Taikiau į gero oro sezoną Patagonijoje, Čilės pietinę dalį, todėl kelionė turėjo įvykti tik už dešimties mėnesių – kovą. Buvo malonus laukimas.
Skrydis trunka 15 valandų. Pamiegi, pavalgai, pažiūri filmą, vėl pamiegi, nueini į tualetą, vėl pavalgai. Atsibosta, bet juk nusileidęs būsiu Čilėje! Kelionės draugas Simas pagerino savo rekordą – neatsistojo iš kėdės visas 15 valandų. Nors ir norėjo į tualetą jau 12-tą skrydžio valandą, bet ko gi nepadarysi dėl rekordo. Turbūt jo jau neaplenksiu. Nusileidę Santjage nuvykome į svečių namus išsimiegoti ir pailsėti.
Kitą rytą apėjau miesto centre esančius lankytinus objektus: jaukias gatveles, parkus, bažnyčias, gatvės knygų turgų. Užlipau į kalną, nuo kurio atsiveria vaizdas į miestą. Pirmas įspūdis – kad Čilė yra Pietų Amerikos Vokietija. Visur dygsta dangoraižiai, nesvarbu, kad 2010 metais Čilėje buvo 8.8 balo stiprumo žemės drebėjimas. Beje 1900 metais Čilėje įvyko ir pats stipriausias pasaulyje žemės drebėjimas – net 9.5 balų.
Santjagas tvarkingas, švarus, gatvėje esame praleidžiami per perėjas. Per Antrąjį pasaulinį karą daug Vokietijos žydų emigravo į Čilę. Čia vokiška kultūra paliko ryškų pėdsaką. Gaila, kad Lietuvoje po vokiečių dar viena tauta paliko savo kultūrinį indėlį (kaip Venesueloje ar Kuboje). Geriau jau pas mus būtų likęs vokiškas palikimas. Pietiniame Čilės ežerų regione populiariau gerti vietinį alų, gaminamą pagal vokiškas tradicijas, o ne vyną. Kadangi mėgstu skaniai pavalgyti ir išbandyti naujus patiekalus, vietinėje kavinėje paragauju jūros gėrybių ir aštuonkojo. Nepigu, bet labai skanu.
Puerto Varas
Kitą dieną – skrydis ir kelionė į Puerto Varą. Jaukus miestelis prie didelio ežero. Suvalgiau sumuštinį su apelsinų sultimis kavinukėje su vaizdu į ežerą ir nuėjau ieškoti automobilių nuomos punkto. Pas vietinį senuką radau „Samsung“ firmos automobilį – visą apdaužytą, greičiausiai be jokių dokumentų. Jį ir paėmiau. Pasidžiaugiau, kad neprašė jokios kreditinės kortelės. Gal išnuomojo kažkieno kito automobilį.
Vairuoju vingiuotais keliais šalia ežero, vaizdai pasakiški. Tiek pakrantė, tiek ežero fone stūksantis Osorno ugnikalnis, kuris yra šiandienos tikslas, atrodo pasakiškai. Ežero krante – uolos, akmenys arba juodas ugnikalnio uolienų paplūdimys. Užsikeliu keltuvu kiek įmanoma aukščiau ant ugnikalnio. Viršuje vėsoka, bet oras labai geras, šviečia saulė. Matomumas labai geras, todėl kiek akis užmato atsiveria įspūdingi kalnų masyvai. 80 proc. Čilės ploto užima kalnai ir tik 4 proc – dirbamos žemės, todėl kiek aprėpia akys, visur kalnai. Vingiuotais išmintais takeliais leidžiuosi žemyn ir mėgaujuosi vaizdais.
Kitas objektas – krioklys. Jį maitina nuo ugnikalnio tirpstantis sniegas. Patikrinau vandenį – šaltas. Gal ir būtų viskas gerai, bet po pietų laukia rimtas, sraunus, IV lygio raftingas. Pajuokavę vykstame į starto vietą. Gidas duoda šiltą vandens kostiumą, ir pirmyn į valtį. Upėje daug akmenų, vanduo taškosi, valtį mėto, bet labai smagu. Nejaučiu šalčio, nes išsiskiria adrenalinas. Dėl vandens šniokštimo valtyje pusė žmonių negirdi gido komandų, dėl to valtis dar labiau mėtoma į šalis. Grupėje daug užsieniečių, visi linksmi, pabendraujame, susidraugaujame. Apsistoju privačiame name įrengtuose svečių namuose. Labai jaukūs su draugiška šeimininke.
Kitą rytą laukia naujas draugas. Jaunas čilietis – Jorge. Jį susiradau internetu būdamas Lietuvoje. Su savo pikapo kėbulo tipo visureigiu bus mūsų gidu 3 dienas. Susimetame kuprines į atvirą bagažinę ir vykstam į Chiloe salą. Pakeliui ir lijo, ir dulkėjo nuo žvyrkelių, todėl kuprinės atrodė kaip po karo. Sustojame miestelyje prie kelto. Vietiniame turguje pardavinėja egzotinių nematytų vaisių, keletą iš jų Jorge mums nuperka paragauti. Įdomesnis produktas, kurį parduoda, tai džiovinti jūros dumbliai, bet labai dideli, kaip vamzdeliai.
Jorge nusiveda mus papietauti į turgaus kavinukę, kur valgo vietiniai. Žino geriausią vietelę, kur galima pavalgyti. Užsisakau tradicinį curanto – dubenį didžiųjų midijų. Kai kurių dydis kaip delno. Bet prie jų dar patiekiamos ir dešrelės, ir mėsa, ir bulvės. Žodžiu, sprogsiu. Pasisotinau suvalgęs pusę kiekio, tačiau negi paliksi, kai taip skanu. Gerai, kad automobilis buvo netoli – šiaip ne taip save įnešiau į jį. Persikeliam su keltu. Iš laivo matome plaukiančius ir šokinėjančius delfinus.
Toliau vykstame į salos tašką, kuriame stebėsime pingvinus. Paplūdimiu lekia visureigiai prie išrikiuotų valčių. Kadangi vanduo atslūgęs, pagrindas kietas, čia ir paliekame automobilį. Geriau jau mūsų senas pikapas užsivestų, nes vakare vėl bus potvynis. Sulipame į valtį ir per banguotą jūrą plaukiame šalia esančių uolų link. Gerą valandėlę pasiplaukioję ir iš arti prisifotografavę pingvinų grįžtame į krantą ir einame pasivaikščioti uolomis šalia kranto.
Midijos jau susipurtė, galima drąsiai kopinėti. Pakrantės vaizdai pasakiški. Žalios smailios uolos, išlindusios iš vandens, žydras vanduo, nerami jūra, pakrantė – nusėta didžiaisiais dumbliais, tolygiais didelėm gyvatėm. Porą valandų pakopinėję vėl išalkstame. Jorge mus nuveža į pakrantės kaimelį, kuriame auginamos austrės. Man, kaip jūros gėrybių mėgėjui, akys raibsta nuo tokio maisto. Prisiragauju įvairaus dydžio šviežių austrių su vynu. Niekur nebesinori toliau važiuoti, kažin ar gali būti geriau.
Jorge mums pasiūlė gerą vietelę vakarui praleisti. Už geros valandos su draugais sėdime ant uolos šalia jūros. Stebime, kaip žmonės paplūdimių jodinėja žirgais ir laukiame saulėlydžio. Šalia sukiojasi benamis šuo, kuris tampa mūsų draugeliu. Mėgaujamės neramios jūros vaizdais. Kas gali būti geriau?
Nakčiai nuvykstu į Eko Lodge - prie sudegusio miško, virtusio pelke. Čia vėl vyno vakaras su čilietiškomis istorijomis. Ne veltui Čilė yra penkta didžiausia vyno eksportuotoja pasaulyje, čia jo visur pilna.
Atsikeliu penktą valandą ryto kaip pridera. Tamsu, rūkas. Nesuprantu, ar esu vis dar užsimerkęs po vakarykščio vakaro, ar atsimerkęs. Visus susodina į baidares, ir iriamės palengva iki gražių upės vietų. Saulė po truputį lenda ir vis keičia kraštovaizdį. Tą rytą dar plaukė pora užsieniečių, kurių baidarei kažkas atsitiko. Kadangi moteris nejautė tvirtos žemės, o tik liūliuojančią baidarę, jai prasidėjo panikos priepuolis. Tokioje ramioje aplinkoje, atrodo, jau turėtų nurimti žmogaus mintys ir siela, o jai – atvirkščiai.
Po pietų einame pasivaikščioti po kopas per lagūną ir paplūdimiu. Šiose vietose Čilės vyriausybė duoda nemokamos žemės ir pinigų, kad žmonės įsikurtų ir apgyvendintų vietovę. Čilėje gamta yra labai saugoma, jie tuo klausimu yra stipriai pažengę. Šiais metais Čilėje atsirado nacionaliniai parkai, užimantys net 4 mln. hektarų. Vyriausybė įrengė 2400 kilometrų turistinį kelią per šiuos parkus. „The North Face“ įkūrėjas supirkinėjo Čilės žemes, norėdamas išsaugoti įspūdingą, unikalią ir nepaliestą laukinę gamtą. O kai mirė, jo žmona supirktas žemes padovanojo Čilės valdžiai, kuriose ir buvo įrengti nacionaliniai parkai.
Apžiūrėjęs salą, grįžtu į Puerto Varą. Miestelyje vyksta koncertas, prisirenka daug vietinių. Suvalgęs didelį sultingą jautienos kepsnį vietinių kavinukėje einu į svečių namus pailsėti. Rytoj laukia žygis į vieną seniausių pasaulyje miškų – Alerce Andino. Kuriame augančių medžių amžius siekia net 3600 metų!
Ryte prieš išvykstant, prisipirkau pusę kuprinės empanadų. Tai yra čilietiškos bandelės su jautiena, svogūnais, sūriais, kumpiais, kiaušiniais, daržovėmis. Labai skanios – sunku nuspręsti, kuri geriausia.
Privažiavęs nacionalinį parką sužinau, kad viso maršruto įveikti nepavyks, nes dalis jo uždaryta dėl siautėjančių miško gaisrų. Gaila, kai toks senas miškas, ir jį siaubia gaisrai. Diena gamtoje šiandien labai gera. Nežmoniško dydžio ir pločio medžiai padaro įspūdį. Kalnuota vietovė, apžėlę seni miškai labai gražūs. Vaizdai visiškai kitokie nei iki šiol matyti Čilėje. Vakare po žygio Jorge pasikviečia pas save į svečius. Gyvena vienas susivertęs, žmonos neturi. Beje, jeigu ir turėtų, tai ji neimtų jo pavardės, nes Čilėje taip priimta, kad žmonos vyrų pavardžių neima. Ruošiame sau vakarienę.
Jūros gėrybių barbekiu prie ežero
Kadangi maršrutą lenkiu viena diena, kitą dieną paskiriu poilsiui prie ežero, kur ilsisi ir vietiniai. Jorge pasiūlo pasikepti krevečių, kalmarų, aštuonkojų ir kitų jūros gėrybių ant grilio. Kaip gi nesutiksi, seilė tįsta tik pagalvojus. Čiliečiams grilis netik maisto ruošimo prietaisas, tai gyvenimo būdas. Jorge pasikviečia ir savo sesę praleisti dieną prie ežero.
Stebiu Jorge kulinarinius šedevrus gaminamus ant grotelių. Seilė tįsta bežiūrint, kaip jis „gąsdina“ aštuonkojį mirkydamas karštame vandenyje. Su kiekviena diena pietūs vis skanesni. Vynas ir jūros gėrybės su įvairiais padažais. Jorge pagamino viską pasakiškai, nes tai darė su dideliu malonumu. Po pietų ilsiuosi ant žolytės ir hamako.
Jorge pasiūlo surengi Čilės ir Lietuvos dvimetrinių vyrukų tinklinio turnyrą. Pas juos šiame ežero paplūdimyje labai populiaru žaisti tinklinį. Nors smėlis grubus, nes tai smulki lava, bet žaisti labai smagu. Turnyre Čilė užėmė antrą vietą. Kol buvome tualete, jie sugebėjo pelnyti keletą taškų. Atsibučiuojame su Jorge (jorgegomezmonje@gmail.com), ir rytoj į labai lauktą Torres Del Paine nacionalinį parką!
Bus tęsinys
Naujausius autoriaus įrašus ir filmus rasite kelionių tinklaraštyje Journey.lt. „Facebook“ autorių galite sekti ČIA.
