Naujausius autoriaus įrašus ir filmus rasite kelionių tinklaraštyje Journey.lt. „Facebook“ autorių galite sekti ČIA.
- Pirmoji pasakojimo apie kelionę Čilėje dalis: Čia kai kur žemės duoda nemokamai – tik apsigyvenk
- Antroji: Kelionė į gražiausią pasaulyje nacionalinį parką – vaizdai verčia aikčioti
Atskridom į Kalamos miestą vėlai vakare. Tikslas – nuvykti į unikalią Atakamos dykumą. Joje buvo rasta pati seniausia pasaulyje, 5050 metų prieš Kristų atgulusi mumija. Iš viso čia rastos 282 mumijos. Čia taip pat yra ir nežemiškų būtybių UFO tyrimų centras, nes pastebėta labai daug skraidančių neatpažintų objektų. Taip pat yra ir 30 kilometrų ilgio UFO takelis, kuriuo einant, sakoma, galėtų pasisekti pamatyti kažką įdomaus.
Su taksi vykstame pernakvoti į pigų viešbutį prastame rajone. Gatvės naktį atrodo kaip iš filmų – tuščios, tik neaiškūs tipai, stovintys ant sankryžų. Tikiuosi, taksistas suras viešbutuką iš karto, nenorėčiau eiti pasivaikščioti. Nakvoju trivietėje belangėje rūsyje.
Iš pat ryto jau stoviu prie nuomos punkto. Išsinuomoju „Mitsubishi“ visureigį. Visą laiką Atakamos dykumoje vairuosiu šį automobilį. Juokinga, bet automobilis primena gaisrininkų transportą – dažytas raudonai su geltonomis juostomis ir turi oranžinį švyturėlį.
Apsiperkame vietinėje parduotuvėje, nes dykumoje yra tik vienas nedidelis miestelis. Pakeliui San Pedro De Atakamos miestelio link stojame gražiose kanjonų vietose. Oras geras, vėjo nėra. Šiek tiek keista, nes esame vis dar Čilėje, tačiau gamta visiškai priešinga Patagonijai. Čilės ilgis yra daugiau nei 4000 kilometrų, o pakrantės – net 6500 kilometrų, todėl nieko keisto, kad taip pasikeitė gamta. Iš žalumos ir ledynų – į smėlynus ir kanjonus.
Atvykstu prie Miscanti lagūnos, pasistatome visureigį ir einame pasivaikščioti. Pamatę tarp akmenų lakstančių driežų ir lamų, išklystame iš takelių. Aplink nė vieno automobilio ar žmogaus. Po kurio laiko privažiuoja reindžerio visureigis, ir prie mūsų ateina čilietis. Nors ispanų kalbos ir nemoku, bet nebuvo sunku suprasti, kad pažeidėme parko lankymo taisykles vaikščiodami ne takais, ir tuoj būsime išprašyti. Po bandymų atsiprašyti esame palydimi lauk, mūsų lagūna baigėsi. Gaila, bet turėjome numatyti, kokios griežtos taisyklės Čilėje. Bent jau negauname baudos.
Vykstame prie kito taško – flamingų pilno ežero su kristalizuotos druskos uolienomis. Bandžiau per dykumą išsukti iš kelio ir jį sutrumpinti. Va čia ir padariau klaidą. Neilgai pavažiavus visureigis užklimpo! Visaip bandžiau išsikapanoti, tačiau smėlis labai purus, ir to padaryti nebuvo įmanoma. Gerą valandą bandėme išvažiuoti po ratais kišdami įvairius krūmelius. Niekas nepadėjo.
Gerai, kad dar nebuvome užsukę į viešbutį ir neišsikrovėme visų šiltų drabužių, nes mintys jau pradėjo suktis apie miegojimą naktį automobilyje. Dykumoje būtų tikrai šalta. O gal trys vyrai susiglaudę ir neprapultų? Nusprendėme paskutinį kartą pabandyti skirti daug jėgų ir išsikapanoti.
Vaikščiojome po dykumą, rinkome plokščius akmenis ir klojome automobiliui po ratais. Prieš tai paspardydami į kiekvieną akmenį, kad išsilakstytų skorpionai ir gyvatės. Tada dar nežinojome, kad Čilėje yra tik 2 gyvačių rūšys, ir abi jos nekenksmingos. Nuklojus akmenų taką, paskutinis bandymas sėkmingas! Išvažiavome į nustumdytą keliuką ir lengviau atsipūtėme. Pasijautėme kaip tikrame Dakaro ralyje.
Sėkmingai pasiekėme ežerą, pilną flamingų, išklausėme reindžerio instrukcijų ir šį kartą iš tako nenuklydome. Vakare grįžtam per dykumą, žvelgdami į nedidelius smėlio tornadus. Perėjau per San Pedro miestelį. Gražus molinis miestelis, pastatytas daugiausiai dykumos lankytojams. Gaila kad neautentiškas, bet bus skanaus maisto. Tuo ir pasinaudojame.
Ryte priėję prie automobilio nustembame. Randame išdaužtą langą. Vagys išnešė viską, ką palikome viduje. Didžiausias nuostolis – vynas. Pasiskambinau automobilių nuomai, pasakė, kad suorganizuočiau policijos pažymą. Na ką, miestelis mažas, nuėjau į policiją. Policija pasakė, kad jie pažymos neduos, ir pasiūlė nueiti pas notarą.
Kvailesnės minties nesu girdėjęs, bet pagal juos notaras patvirtins vagystės faktą. Dar po ilgų paieškų miestelyje susirandu notarą, ir jis surašo blanką. Labiausiai man gaila ne išdaužto stiklo, bet pusdienio praleisto veltui, kai mano dienų skaičius dykumoje yra ribotas.
Per pietus išvažiuojame kitų druskos ežerų ir bažnytėlių link. Pakeliui visi dykumos laukai balti, tarsi apsnigti, tačiau visur balta nuo druskos. Nors ir keista, bet pakeliui randame mažą gėlo vandens ežeriuką, čia pašokinėjame į vandenį ir atsigaiviname.
Grįžtant nakvoti į San Pedro patenkame į smėlio audrą. Vėjas pučia daug smėlio, o fone – juodi debesys. Pabandžiau išlipti fotografuoti, bet greit apsigalvojau, nes iš karto į akis pripūtė smėlio.
Ramiai grįžę einame vakarieniauti. Valgau labai skanią tradicinę čilietišką kukurūzų tešlos apkepėlę Pastel De Choclo su labai daug skirtingų ingredientų viduje: jautiena, svogūnais, razinomis, vištiena.
Šiandien keliamės anksti, užsipilame pilną baką degalų, nes važiuosime toli ir aukštai. Salar De Tara druskos ežeras prie Bolivijos ir Argentinos yra 4700 metrų aukštyje. Mes su basutėmis, nes Atakamoje visada kol kas buvo šilta.
Kelias nuo San Pedro nuolat kyla. Pradeda snigti, ir kuo toliau, tuo labiau, visur darosi balta. Iki ežero reikia važiuoti dykuma, tačiau navigacijos šioje vietoje nėra, todėl namų darbus pasidariau iš anksto.
Vakare užėjau į turų pardavėjų įmones, apsimečiau susidomėjusiu ir paklausiau, kada išvyksta ekskursijos. Išvykau ankščiau ir daugmaž neprivažiavęs tos vietos, kur reikia išsukti iš pagrindinio kelio, sustojau ir laukiau pasirodant bent vieno turistinio transporto, kad galėčiau sekti iš paskos. Pataikiau kaip pirštu akį – už penkiolikos minučių atvyko autobusiukas ir visureigis su turistine atributika. Jis ir buvo mano vedlys tą popietę.
Keista buvo važinėti po prisnigtą dykumą. Atvykau prie lagūnos, sudėjau empanadas su mėsyte pasišildyti ant variklio ir nuėjau pasivaikščioti. Po valandėlės jau buvo galima mėgautis šiltais pietumis. Oras pagerėjo, ir visas sniegas greitai nutirpo.
Su visureigiu bandžiau kilti dar aukščiau kalnais, tačiau automobiliui trūko deguonies ir daugiau jis nebeįstengė pavažiuoti. Todėl neberizikavau ir grįžau žemyn į San Pedro miestelį. Jau grįžtant dėl aukščio pradėjo labai skaudėti galvą, ir likusį vakarą teko ilsėtis lovoje, nors dar buvo suplanuotas pasivažinėjimas dviračiu.
El Tatio geizeriai
Paskutinė diena Atakamos dykumoje, keliuosi labai anksti, dar naktį, ir išvykstu žiūrėti geizerių. Visur purvynai, šiandien – tikras Dakaro ralis. Naktį nieko nesimato, mano vairuojamas visureigis slidinėja ant šlapio molio. Gerai, kad automobilis varomas visais keturiais ratais, nes kitaip tektų pailsėti šalikelėje ant šono.
Atvykus į geizerių žemę, jau pradeda švisti. Keista aplinka – atrodo, tarsi žemė virtų po kojomis, nuolat išsiveržia daug karštų fontanų, visur garuoja.
Gerą valandėlę praleidęs ir pasimėgavęs vaizdais einu karštųjų versmių baseino link. Įkišęs pirštą apsigalvoju – vanduo labai šaltas, matosi net iš besimaudančiųjų veidų. Deja, karšto kubilo efekto nepatirsiu.
Į San Pedro atgal grįžtame nuostabiomis vietovėmis. Sustoju prie lagūnų šalia kelio stebėti flamingų, kalnuotose vietovėse išlipęs einu pavaikyti smalsiai žiūrinčių lamų. Naktį, kai važiavau, nieko panašaus nemačiau, o dabar – tikras rojus.
Atakamos dykuma yra sausiausia pasaulyje, tačiau nuostabi ir įvairi. Kai kuriose vietose niekada neiškritę nė lašo kritulių. Taip pat sustoju gražiuose kanjonuose, mažuose miesteliuose. Vienoje vietoje radau pievose augančius kaktusus, pasiėmiau sau pasisodinti namuose vazonėlyje, kartu bus gera lauktuvė – tikras čilietiškos dykumos kaktusas.
Kadangi šiek tiek užsibuvome gražiose vietelėse, o žvyrkeliai gana geri, todėl skubu grįžti į Kalamos miestą, nes šiandien turime išskristi. Ir kas galėtų pagalvoti, kad dykumoje stovės policijos automobilis. Mane stabdo, ispaniškai gaunu barti už viršijamą greitį. Matuoklio neturi, tačiau girdėjo „Mitsubishi“ riaumojimą iš už kalno. Atsiperku šypsena ir linksėjimais bei toliau vairuoju sumažinęs tempą.
Toliau besigrožėdamas vaizdais grįžtu į oro uostą atiduoti savo gaisrininko visureigio. Automobilių nuomos darbuotojas pasako, kad už išdaužtą langą nuskaičiuos tik 50 dolerių. Šiandien man sėkminga diena.
Po skrydžio vakare atvykę į Vinja Del Marą einame pailsėti. Prie jūros yra daugybė viešbučių su baseinais. Čilėje, beje, yra pats didžiausias pasaulyje viešbučio baseinas. Jis siekia net 1 km ilgį ir yra 8 hektarų ploto. Tačiau mes renkamės svečių namus, kas vėliau pasirodo, kad buvo klaida. Po poros valandų miego vėl pradedu jausti tą patį niežulį, kaip ir Patagonijos svečių namuose. Greitai lipu iš dviaukštės lovos ir bėgte bėgu po dušu. Miegą užbaigiu priimamajame ant sofos. Ryte ir Simas ateina besikasydamas, su raudonomis pūslėmis ant odos. Visi sulendam pas priėmėją, rodau pūsles ir pasakau, kad čia daugiau nebenakvosime, nors ir buvome rezervavę lovas. Abejoju, bet tikiuosi, kad po mūsų parodytų nuogų nugarų jie išsivalys patalynės erkutes.
Laiką leidžiu paplūdimyje, po skėčiu ilsėdamasis ir apgalvodamas visus per mėnesį patirtus įspūdžius Čilėje. Vietiniai žvejoja krabus, laksto paplūdimiu. Simas ramiai kasosi savo pūsles po saulės skėčiu. Šį kartą erkutės daug stipriau mane apkandžiojo, dėmės nedingsta. Egidijų apkandžiojo lengva forma, o Simą baisiausiai.
Papietavę jūros gėrybių ir vaistinėje prisipirkę tepalų savo niežams vykstame į Valparaisą. Miestą, šalia kurio gaudė garsųjį banginį Mobį Diką. O išgelbėtuosius pargabeno į Valapraisą. Šis miestas yra kalne su įvairiomis spalvomis nudažytomis namų sienomis. Siauros gatvelės vingiuoja įvairiais aukščiais, ir visur, kur pamatysi – namai, išpuošti gatvės meno piešiniais. Ne bet kokiais, bet labai tvarkingais ir įdomiais.
Groja gatvės muzikantai – labai įdomi, hipiška miesto aplinka. Užkylu senoviniu keltuvu, važiuoju senu troleibusu, kurių valdžia keletą palikus, kad sukurtų įdomų miesto veidą. Pereinu per paplūdimį, žvelgdamas į nežmoniško dydžio bangas ir vietinius, bandančius jas įveikti su banglentėmis. O rytoj prasidės skrydžių maratonas namo.
Naujausius autoriaus įrašus ir filmus rasite kelionių tinklaraštyje Journey.lt. „Facebook“ autorių galite sekti ČIA.