Naujausius autoriaus įrašus ir filmus rasite kelionių tinklaraštyje Journey.lt. „Facebook“ autorių galite sekti ČIA.
Pirmąją pasakojimo dalį apie kelionę Čilėje skaitykite čia:
Lietuvio kelionė Čilėje: čia kai kur žemės duoda nemokamai – tik apsigyvenk
Skrendame į Punta Arenasą. Mažame oro uoste pasieniečių šuo nekaltai pasivaikšto tarp žmonių, nieko neranda.
Pietums – mėsos rinkinukas vietiniame restorane. Reikia pasimėgauti geru maistu, nes savaitę teks valgyti pusfabrikačius. Padavėja atnešė nežmoniško dydžio ant žarijų keptos mėsos padėklą su dešrelėmis, šonkauliais, išpjovomis. Turbūt kokie 3 kilogramai jau iškeptos mėsos, ir visa tai – tik dviem. Nors ir stengiausi, bet padėklo neįveikėme. Supjausčiau juostelėmis – bus desertas autobuse.
Puerto Nataleso miestelyje atsiduriame vakare, vietinėje parduotuvėlėje apsiperkame užkandžių. Keista, bet jokių plastikinių maišelių parduotuvėje nėra. Čia juos pardavinėti yra draudžiama. Ne veltui pažymima, kad Patagonija yra pati švariausia vieta pasaulyje. Teisingai daro – visi susikrauna produktus į kuprines ir tokiu būdu neteršia aplinkos.
Įsikuriame svečių namuose ir ilgai nelaukę einam miegoti, nes rytoj –pirma žygio diena. Lauke šalta, o kambariuose prikaitinta. Bemiegant po vilnone antklode jaučiu, kad pradeda niežėti šonus. Ryte atsibudęs pamatau, kad mane gerai apgraužė patalynės erkutės. Nieko nepadarysi, ryte išsimaudau, pasitepu kremu, ir į kelią. Viskas gerai baigiasi – per dieną niežulys ir bėrimai praeina.
Atvykus į Tores del Painę pučia labai stiprus vėjas, bet, nepaisant to, oras šiandien pasakiškas, šviečia saulė. Viduje kirba jaudulys – pagaliau aš čia! Pirmos dienos žygis nebuvo sunkus. Nuėjau apie 20 kilometrų, bet nebuvo stačių kalnų. Kadangi būdamas Lietuvoje susisiekiau su parko administracija ir rezervavau vietas nakvynėms, nei palapinių, nei maisto ruošos įrankių su savimi neštis nereikėjo. Kuprinė sveria iki 10 kilogramų, todėl eiti – vienas malonumas.
Yra keli variantai kelionei. Pirmas – nešiesi nakvynės įrangą ir maistą aštuonioms dienoms, bet kempinge palapinei vietą vis tiek turi rezervuoti, nes parko lankytojų skaičius ribotas. Neturi rezervacijos – į parką neįleis. Aš pasirinkau antrąjį variantą, kai neštis reikia tik savo mantą, o maistą ir nakvynes apmokėjau iš anksto. Pirmame kempinge – apie 20 palapinių. Atėjęs iš karto nuėjau valgyti ir ragauti vyno bendroje pavėsinėje. Į šį kempingą dar gana lengva pristatyti produktus, todėl vynas kainavo 8 Eur.
Atėjusios turistų grupės iškart puldavo statytis palapines, ruoštis nakvynei ir gamintis maistą. Kitiems pavykdavo pavalgyti tik vėlai sutemus. Bendron pavėsinėn pradėjo rinktis turistai, ten ir praleidau vakarą susipažindamas su bendraminčiais turistais iš viso pasaulio. Laidėme juokelius, kol pradėjo lyti. Rytoj anksti keltis, todėl visi – į palapines. Po vyno nesigirdėjo ir lietaus šniokštimo į palapinės stogą. Gerai, kad po mano nuomojama palapine buvo suformuotas kalniukas. Kai kurie turistai naktį miegojo kaip vonioje, nes savas palapines pasistatė įdaubose.
Rytas, ir turistai kartoja atvirkštinę procedūrą – maisto gaminimas ir palapinės pakavimas. Gaminti man ryte nereikia, gaunu savo davinį, ir – į kelią. Iš Tores del Painės nusprendžiau išspausti kuo didesnį malonumą ir mėgautis gamta. Sumokėjau brangiau, bet nereikėjo kasdien neštis 25 kg sveriančios kuprinės ir vargti. Dėl to vėliau kopdamos į kalną verkė turistės, kurias aplenkiau. Išeinu ryte anksčiau, turiu daugiau laiko, kurį galiu praleisti gamtoje. Pasėdėti ilgiau nei kiti turistai gražiausiose vietelėse ir pasimėgauti vaizdais.
Antrą dieną vaizdai pasikeitė iš esmės. Buvo dar labiau vėjuota nei vakar, bet vėl švietė saulė. Pirmąją dieną ėjome geltonais slėniais, šalia kurių yra ežerai, o šiandien įveikiame nežmoniškai vėjuotą perėją, nuo kurios matosi atsiveriančios snieguotos viršūnės. Dangus atrodo labai keistai – visi debesys supūsti vėjo į juostas.
Taip pat įeiname į senų sudžiūvusių medžių mišką. Nuotraukos pavyksta kaip iš mistinio paveikslėlio. Einu pramintu takeliu – daugiau takelių nėra – pasiklysti neįmanoma. Iš takelio išeiti draudžia nacionalinio parko taisyklės.
Dienos maršrutas – taip pat apie 20 kilometrų ir labai gražus, tik nuotaiką šiek tiek gadina nežmoniška pūslė, pritrinta ant kulno. Pats kaltas – nusipirkau naujus žygio batus prieš kelionę ir nepranešiojau.
Antros dienos kempingas yra įkurtas ežero pusiasalyje. Čia nakvynei pastatytas medinis namukas. Įėjau į vidų ir pamačiau šviežiai minkomą tešlą, iš kurios keps bandeles. Nebūčiau pagalvojęs, kad vidury niekur gali taip būti. Ne veltui Čilė yra antra didžiausia duonos vartotoja pasaulyje.
Trys jauni linksmi vyrukai, besirūpinantys šiuo kempingu, patys sau susikuria gerą aplinką gyventi – juokauja, gamina sau šviežią maistą. Vaikinukas su dredais aprodo mano rezervuotą kambariuką, kurio plotas – gal keturi kvadratiniai metrai su 3 lovomis. Pradedame juoktis, nes fiziškai net netilptumėme čia. Geranoriškai duoda kitą, didesnį – keturvietį. Kadangi atėjau ankščiau ir tvarkytis nereikia, einu pasivaikščioti aplink akmenuotą ežerą. Vaizdai labai gražūs – fone trikampiai kalnai su snieguotomis viršūnėmis.
Trečią dieną maršrutas prasideda per mišką. Danguje skraido kondorai – didžiausi pasaulyje paukščiai, kurių sparnų plotis siekia tris metrus ir kurie gali skristi net 7000 metrų aukštyje. Valgau supakuotus pietus prie upės ant šlaito žiūrėdamas, kaip elnias atėjo atsigerti.
Pusę dienos ėjau per miškus, o vėliau į kalną – atvira vietove, kurioje vėl pakilo nežmoniškas vėjas. Priėjęs prie ežero iš ištirpusio ledyno bandžiau gultis, ir vėjas mane lengvai išlaikė 45 laipsnių kampu. Likusią dieną teko žygiuoti šia vėjuota vietove, o dienai baigiantis laukė kempingas, paskendęs purve.
Kadangi šiandien kempingas – labai prastas, ir nėra jokios infrastruktūros, tai nei vakarienė, nei pusryčiai nepriklauso. Aišku, aš į šias detales nebuvau įsigilinęs Lietuvoje.
Kadangi žygis aplink Tores del Painę vyksta ratu, tai kiekvieną dieną eina tie patys žmonės. Su jais per pertraukėles pasikalbi, ilsiesi gražiausiose vietose, vakare praleidi kokią valandėlę besišnekučiuodamas. Todėl šiandien jie ateina į pagalbą ir pamaitina mano gurgiantį pilvą.
Kadangi maisto visi pasiima su rezervu, o neštis sunku, tai visiems netgi malonu padėti varguoliui lietuviui. Vakare – makaronai, ryte – košė ir dar keletas naujų draugų. Visai gerai, kad ir nebuvo įskaičiuoto maisto. Visi turistai vakare sulindo į nedidelį kartoninį namuką, nes lauke labai šalta. Žinoma, ir aš čia leidžiu laiką, nes viduje šilčiau nuo gaminamo maisto. Palapinėje apžiūriu kojas – jau dvi pūslės.
Ketvirtą dieną keliuosi dar naktį, nes reikės eiti 10 valandų, praleidžiant vieną kempingą. Tik prašvitus lauke labai šalta, bet greit susipakavęs ir pavalgęs išeinu. Maršrutas vėl kitoks – per aukštą seną mišką, kuris yra kalnų apsuptyje. Kopimas į akmenuotą kalną ir aukščiausias nacionalinio parko taškas. Visur bėga maži upeliukai, kriokliukai nuo tirpstančių viršūnių. Iš jų ir prisipildavau savo butelį kiekvieną dieną. Vanduo labai skanus.
Vėl šviečia saulė – jokio lietaus jau trečią dieną, labai pasisekė. Tores del Painė garsėja blogais orais. Pasiekus aukščiausią tašką vaizdai visiškai pasikeičia! Atsiveria įspūdingas 28 km ilgio ledynas.
Toliau kita kalno puse maršrutas eina per vaiduoklių mišką, kur auga labai keistai susiraitę medžiai. Miške užuovėja, todėl galima ant saulutės ir pasideginti, pabūti ir įsižiūrėti į ledyną, kad kuo ilgiau jį atsimintum.
Takelis toliau vingiuoja šlaitu šalia ledyno. Kelionės kompanionas Egidijus susiranda naują draugę – lapę, kuri nebijodama kartu eina nemažą atstumą. Po to mus aplenkia ir nueina takeliu toliau.
Šiandien maršrutas sunkus, bet diena viena gražiausių, šone nuolat matosi ledynas. Virš galvos skraido sraigtasparnis, skraidinantis lentas į naujai statomą stovyklą. Pereinam baisų 50 metrų ilgio judantį tiltą, kabantį 45 metrų aukštyje, ir pamažu nueiname iki stovyklavietės. Šiandien nakvojame mediniame name, dviaukštėse lovose. Visų turistų batai palikti koridoriuje.
Iš ryto su grupele lipu į valtį ir tarp plaukiojančių ledų plaukiu link Pilkojo ledyno. Jausmas kaip Antarktidoje. Susirandame nuolaidžią uolą – properšą tarp ledyno – ir per ją kopiame iki pat ledyno viršaus. Šalmas, kirstukas ir metalinės „katės“ ant batų – privalomi atributai. Porą valandų panaršęs ledyną ir jo properšas nusileidžiu virve į žemesnes vietas.
Nuo pat kelionės pradžios buvau suplanavęs atšvęsti savo apsilankymą Tores del Painėje, todėl prisikertu natūralaus ledo į stiklinę ir išsitraukiu iš kišenės lietuviškos trauktinės! Pasidalijame su Egidijumi ir Simu ir, pasidžiaugę savo išvyka, grįžtame į valtį. Įdomus jausmas buvo vaikščioti su naguotais batais ir šokinėti per properšas. Visur teka ištirpusio ledo upeliukai. Vietomis buvo ir baisoka, teko eiti paskui instruktorių viena eilute, kad netyčia neįlūžčiau.
Jau pietūs, o šiandien dar turiu žygiuoti keturias valandas. Likusi takelio dalis vėl pasikeitė – uolos ir ežeriukai. Viename iš jų Simas su Egidijumi išsimaudo. Vanduo ledinis – aš dar nesu tiek pažengęs, kad maudyčiausi tokiame vandenyje. Pereiname per sudegusį mišką, kuriame gaisrą sukėlė keletas turistų. Prieš keletą metų sudegė daugiau nei 16 000 hektarų saugomo miško. Automobilių kelių nėra, todėl gaisrą gesinti buvo labai sunku.
Vakarą praleidžiame prie ežero su profesoriumi iš Čilės, su juo ėjome kartu 4 dienas. Pavaišiname likusia trauktine. Aplinkui visur kelių metrų atstumu šmirinėja lapės. Naktį sunku miegoti, nes dviaukštėje lovoje po manim miegantis turistas labai knarkia. Tris kartus bandžiau jį iš viršaus pasiekti su pagalve, tačiau nesuveikė.
Šešta žygio diena. Reikės eiti 11 valandų ir didelę dalį – į kalną. Pirmą kartą einant lyja. Kopiam į kalną šalia upės, matomumas labai prastas dėl lietaus. Pakeliui vaikau šalia takelio tupinčius labai didelius zuikius, kad praskaidrinčiau sau nuotaiką. Visai nebijo – kaip naminiai.
Šiandien nusprendžiame nelipti į patį aukščiausią tašką žiūrėti vaizdų, nes vis tiek dėl lietaus nieko nesimato. Einame iki kitos stovyklos. Šioje stovykloje vėl yra vyno, todėl linksmai praleidžiu laiką prie vieno stalo su pietų korėjiečiais, žaisdamas stalo žaidimus. Nepažįstami korėjiečiai, jau būdami Čilėje, susirado vieni kitus vietiniame forume ir kartu keliauja Patagonijoje, vieni kitiems padeda. Lietuviai vieni su kitais nenori net pasisveikinti, jei susitinka užsienyje. Dar turime kur progresuoti. Miegas naktį – pakeltose palapinėse.
Septintą dieną jau be lietaus keliauju toliau pro uolėtus ežerėlius, šalia upės tarp dviejų kalnų. Simas maudosi lediniame vandenyje, o aš tuo metu šiltai apsirengęs ramiai užkandžiauju ant akmenėlio ir žiūriu į nuostabią gamtą. Vakare nakvoju labai įdomiame kempinge. Palapinės sustatytos ant šlaito. Mano palapinė aukštai, todėl sunku iki jos užlipti, batai slysta per purvą.
Aštuntą dieną su minimaliu daiktų kiekiu tris valandas lipu aukštyn link Tores del Painės gražiausios vietos. Takas eina tarp pasakiško grožio kalnų. Šviečia saulė, todėl nėra sunku ir kopti, kai taip gražu. Galutiniame taške pabūnu kiek ilgiau, surūkome pergalės cigarą, norisi pasigrožėti ir prisiminti kuo ilgiau.
Grįžimas į starto vietą, link autobuso, kuris gražins į civilizaciją. Kol valandėlę laukiu autobuso, pasineriu į miegelį su spalvotais sapnais apie Tores del Painę. Važiuodamas autobusu žiūriu pro langą, pievose ganosi lamos ir stručiai, mintimis atsisveikinu su nuostabiu parku – dar čia sugrįšiu.
Puerto Nataleso mieste nuperku lauktuvių iš lamos vilnos – šaliką ir kepurę. Vakarą praleidžiu pakrantėje ant suoliuko. Tolumoje jūros fone stūkso kalnai, nuostabus vaizdas. Toks jausmas, kad kažkur už jų yra Antarktida. Ne veltui Čilės pavadinimas kilęs iš žodžių junginio „kur baigiasi žemė“. Žvelgiant į šias laukines neapgyvendintas teritorijas atrodo, kad čia yra žemės pakraštys. Kitą rytą laukia skrydis per visą Čilę į Atakamos dykumą.
Labai džiaugiuosi, kad pasirinkau apeiti Tores del Painę ratu. Nereikėjo eiti tais pačiais takais, ir kiekvieną dieną keitėsi kraštovaizdis. Uolos, ežerai, ledynai, upės, įvairūs miškai. Man labai pasisekė, nes beveik visas dienas švietė saulė, ir galėjau maksimaliai grožėtis atsiveriančiais vaizdais. Taip pat, manau, geras sprendimas buvo su savimi nesigabenti papildomų 15 kilogramų ant nugaros su maistu ir nakvynės priemonėmis.
Šis nacionalinis parkas man yra pats gražiausias iš mano matytų visame pasaulyje. Į Patagoniją tikrai dar grįšiu. Dauguma turistų po to, kai aplanko Tores del Painę, vyksta į Patagoniją Argentinos pusėje. Aš ją pasilikau kitai kelionei, kai keliausiu tik po Argentiną ir Antarktidą.
Naujausius autoriaus įrašus ir filmus rasite kelionių tinklaraštyje Journey.lt. „Facebook“ autorių galite sekti ČIA.