Kai kurios serialo scenos buvo daromos Kaune, kai kurios kitose vietose, tačiau įdomiausia scena buvo filmuojama Vilniaus Fabijoniškėse, kur buvo vaizduojamas evakuojamas Pripetės miestas. Pamenu, mano vienas bendradarbis skundėsi, kad grįžęs iš darbo kurį laiką negalėjo įeiti į savo butą, nes aplink jo namą vyko filmavimas.
Tačiau Černobylio tema man buvo įdomi ir iki to serialo. Kai Černobylio atominėje elektrinėje įvyko avarija, man buvo septyneri metai. Natūralu, jog per daug atsiminimų iš to momento neišliko, bet tikrai atsimenu, kad mano tėvas, praėjus, rodos, mėnesiui po avarijos, gavo siuntimą vykti į atominę elektrinę atlikti avarijos likvidavimo darbų.
Nors sovietinėje valstybėje informacija buvo slepiama, pamenu, kad nuotaikos išlydint tėvą buvo prastos. Ypač pergyveno močiutės, tad akivaizdu, jog artimieji žinojo, kad tėvas ne į kurortą buvo pasiųstas.
Aš tuo metu nelabai suvokiau pavojaus. Na, tėtis išvažiuoja mėnesiui, grįš ir viskas vėl bus kaip buvę. Tik vėliau sužinojau, kad buvo reali tikimybė, kad iš Černobylio jis gali ir negrįžti.
Visgi jis grįžo, bet ne po mėnesio, kaip buvo planuota, o jau rytojaus dieną, kai grįžęs iš mokyklos jį radau namie. Tada per daug nesiaiškinau, kas atsitiko, pasidžiaugiau, kad tėtis grįžo, ir tiek. Tik jau paaugęs sužinojau, kad viena mūsų šeimos pažįstama iš Kauno, turinti prasmingų pažinčių, papirko kažkokį sovietinį šulą, kuris tėvą, Kauno paskirstymo centre jau laukiantį išvykimo į Černobylį, išbraukė iš šauktinių sąrašų ir paleido namo.
Po visų įvykių aš vis labiau ėmiau domėtis Černobylio avarija ir iki to momento, kai ryžausi į avarijos vietą nuvykti pats, jau tiek buvau perskaitęs ir prisižiūrėjęs medžiagos, kad jaučiausi ten buvęs ne tik fiziškai, bet ir aktyviai dalyvavęs avarijos laikais. Jaučiausi apie Černobylį žinąs viską. Visgi visa tai buvo tik teorinės žinios. Jokie filmai, knygos ar nuotraukos neatspindi jausmų, kurie yra patiriami realioje aplinkoje.
