Mariupolis buvo pirmasis didesnis Rusijos agresijos prieš Ukrainą taikinys. Jau karo pradžioje, užėmę kelis mažesnius pietų Ukrainos miestus, rusų okupantai apsupo rusakalbį Mariupolį ir ėmė jį griauti visomis jėgomis.
Turbūt žinote, kad apsupto miesto gynėjai, nuolat daužomi artilerijos, atsilaikė net tris mėnesius. Tai buvo neeilinis žygdarbis, žinant, kiek pastangų metė rusai šio miesto paėmimui ir kiek patys savo lavonais patręšė Mariupolio žemės. Nepaisant to, jog rusų ordoms niekada nerūpėjo savo pačių gyvosios jėgos nuostoliai, jiems šio miesto užėmimas atsiėjo labai daug.
Taip pat turbūt žinote, kad paskutinieji ginklus sudėjo „Azovstal“ gamyklos gynėjai ir tik po to, kai pats Ukrainos prezidentas Zelenskis jų prašė nebekovoti ir nežūti beprasmiškai, nes tokio miesto kaip Mariupolis jau praktiškai nebėra, likę tik griuvėsiai. O didvyriškų „Azovstal“ gynėjų jėgos prireiks tolimesnėms Ukrainos pergalėms.
Kaip bjauriai viskas pasisuko. O tada, šiltą priešpandeminį birželį, viskas atrodė taip gerai. Pasaulis atrodė toks taikus ir geras, žmonės keliavo kaip išprotėję, o koronavirusu dar irgi nekvepėjo. Geri laikai buvo.
Pasaulis atrodė toks taikus ir geras, žmonės keliavo kaip išprotėję, o koronavirusu dar irgi nekvepėjo.
Tačiau net ir iki tų mano pavadintų gerų laikų Mariupolis jau buvo uostęs parako kvapo. Dešimtas pagal dydį Ukrainos miestas Donbaso karo metu, 2014-aisiais, tapo paskutine tvirtove, trukdančia separatistams su rusų pagalba, arba atvirkščiai, skverbtis tolyn į Ukrainos teritoriją pakeliui į aneksuotą Krymą.
Iš visų mūsų apkeliautų Rytų Ukrainos miestų, Mariupolis buvo arčiausiai to, kad jau tada realiai būtų prarastas. Vienu metu jį net trumpam buvo užėmę separatistai, bet nespėję nė šampano iššauti, vėl buvo išvyti. Po to dar kelis kartus miestas iš Donecko pusės buvo bombarduojamas. Keliasdešimt miestiečių žuvo, buvo kažkiek sugriautų namų, tačiau paskui, aštuoneriems metams, situacija aprimo.
