Rusiškieji okupantai yra daug žiauresni už žvėris. Linkiu ir laukiu, kol Mariupolis bus atstatytas konfiskuotais iš okupantų pinigais. O kol to dar neįvyko, pasižvalgykime po tolesnę mūsų kelionę po Ukrainą.
Šįkart nutolkime nuo liūdnas dienas išgyvenančios Rytų Ukrainos ir nusikelkime į po kiek ramiau besilaikančią, tačiau su dideliu nerimu į ateitį žvelgiančią vakarinę šalies dalį. Tiksliau kalbant, į didžiausią Vakarų Ukrainos miestą ir paskutinį forpostą, kurį baisiausiu karo scenarijaus atveju prisieitų ginti Ukrainos kariuomenei, – Lvivo miestą. Juolab kad mūsų kelionės metu kursavo traukinys, važiuojantis maršrutu Mariupolis–Lvivas. Tiesa, tas maršrutas buvo siaubingai ilgas, trunkantis gal pusantros paros.
Prasidėjus karui į Lvivą patraukė daugybė šalies palikti nenorinčių ukrainiečių, besitikinčių, jog miesto, esančio pačiame vakariausiame šalies taške, okupantas nepasieks. Kai kurios užsienio valstybės savo konsulatus iš Kyjivo taip pat perkėlė į Lvivą.
Mano viena pažįstama, su šeima gyvenusi Kyjive, po pirmos karo savaitės, kai ant sostinės ėmė kristi rusų bombos, taip pat neištvėrė ir pasitraukė į Lvivą, nors karo pradžioje buvo žadėjusi niekada nepalikti savo namų. Lvive ji išbuvo du karo mėnesius, po kurių grįžo į Kyjivą. Aš negaliu be Kyjivo, sakė ji, tai geriausias miestas pasaulyje. Lvivas buvo daugiau nei nuostabus, tačiau mano namai čia.
Tokių pasitraukimo į Lvivą atvejų buvo daugybė. Ir man ypač smagu, kad apie Lvivą, skirtingai nei apie Mariupolį ar Charkivą, dabar galiu kalbėti esamuoju laiku. Jo iš tiesų nepalietė karo ugnis, jis nėra sugriautas ir iš esmės gyvena normalų gyvenimą. Taip, jo gyventojai ir miesto svečiai gulasi ir keliasi su didžiausiu kartėliu ir nerimu širdyje, tačiau karas, neskaitant kelių rusų raketų, nukritusių miesto prieigose, Lvivo nepasiekė ir, tikėtina, niekada nepasieks.
Prieš pandemiją Lvivas buvo miestas, į kurį lietuviai masiškai traukė linksmintis. Aš ir pats jame buvau ne kartą. Tai gražus, senovinis ukrainietiškas miestas, su gerai išlaikytu ir gražiai sutvarkytu senamiesčiu.
Lvivo senamiesčio architektūra labiau mena Vilniaus, Krokuvos ir kitų Europos miestų dvasią.
Per visą miesto gyvenimo istoriją Lvivas rusų okupuotas buvo palyginti neilgai, kas lėmė, kad miestas yra artimesnis europietiškajam nei rusiškajam pasauliui. Dėl to, skirtingai nei kitų Ukrainos didmiesčių, Lvivo senamiesčio architektūra labiau mena Vilniaus, Krokuvos ir kitų Europos miestų dvasią.