Kaip sakė protingi žmonės, rusų unikalumas yra tas, kad net ir būdami visiškame užpakalyje, jie niekaip neatpranta visiems grasinti.
Šiandien jų armija, per tris mėnesius intensyvių kovų patyrusi daugybę nuostolių, tesugebėjo užimti dešimtą pagal dydį Ukrainos miestą Mariupolį ir jau eina trečias mėnuo, kai vis dar nesugeba užimti keliskart mažesnio Sjevjerodonecko. Už tai sugeba grasinti daug už ją stipresniam NATO blokui.
Sugeba grasinti daug už ją stipresniam NATO blokui.
Ir išvis kas galėjo pagalvoti, kad praėjus keturiems karo mėnesiams agresoriaus armija vis dar tebesikankins kažkur Rytų Ukrainoje? Juolab, kai buvo žadėta per kelias dienas užimti Kyjivą. Net patys ukrainiečių specialistai dabar prisipažįsta, kad karo pradžioje matydami daugiakilometrines rusų karo mašinų kolonas netoli Kyjivo, abejojo Ukrainos sėkme ir liūdnai prognozavo, jog netrukus ukrainiečių pajėgos bus nustumtos ir gins paskutinį šalies bastioną vakaruose – Lvivo miestą.
Mūsų visų džiaugsmui baisios prognozės neišsipildė, rusai nieko gero neužkariavo, o Lvivas stovi kaip stovėjęs ir negana to – pasipildęs nuo karo pabėgusiais Rytų Ukrainos gyventojais. Miestiečiai dabar sako, jog jei išnyktų jų atmintis, galėtų net pasirodyti, jog miestas gyvena normalų gyvenimą.
Bet atmintis išnykti negali. Pastarajame savo pasakojime apie keliones į priešpandeminį Lvivą pasakojau, kad net ir tada mieste buvo galima matyti, jog šalis kariauja. Kalbu apie karą Donbase, kuris prasidėjo 2014 metais ir, tai prislopdavęs, tai įsiplieksdavęs, tęsėsi iki pat dabartinio karo.
Tada Donbaso karo pamiršti neleido įvairiose miesto vietose stovėjusios stacionarios palapinės, kuriose savanoriai ir rinko aukas Ukrainos kariuomenei. Šių palapinių nepastebėti buvo neįmanoma – jos buvo nudažytos geltona ir mėlyna spalvomis, šalia plaikstėsi Ukrainos vėliavos bei grojo patriotinė ukrainietiška muzika. Negana to, mieste ir tada buvo daug kareivių, tačiau jie neatrodė patruliuojantys ir ginkluoti, o greičiau atostogų paleisti jauni kareivėliai.
