Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Lietuvio nuotykiai ambicingoje, sportiškoje ir linksmoje Azijos sostinėje

Na, kas daugiau jei ne Pekinas gali būti vadinamas Azijos sostine? Galima išvardinti kitus didelius ir svarbius miestus, tačiau būkime objektyvūs – Kinija yra didžiausia ir įtakingiausia valstybė Azijoje, tad jos sostinė ir turi būti laikoma svarbiausiu Azijos miestu.
Kinijos patriotas
Kinijos patriotas / Vaido Mikaičio nuotr.

Turbūt daug kas yra girdėjęs apie masines kinų mankštas, atliekamas Kinijos miestų parkuose. Pamenu, prieš keletą metų Vilniuje buvo kilęs toks mini ažiotažas dėl tokių mankštų ir jos trumpą laikotarpį netgi vyko – atrodo, prie Baltojo tilto. Tačiau nesulaukusios populiarumo greit buvo pamirštos.

Kitaip yra Kinijoje, kur tokios mankštos parkuose labai populiarios. Kiek teko matyti, jose daugiausia dalyvauja vyresnio amžiaus žmonės.

Vaizdelis maždaug toks: senukai, vadovaujami „vedlio“, lankstosi, kilnoja rankas ir kojas bei šūkauja darydami judesius. Prie jų gali prisijungti kas tik nori, tad mes taip ir padarėme – negi praleisi progą pasimankštinti, jei jau esi ten. Žiūrėjau aš į juos ir mąsčiau, kad bočiai jau turbūt visai pasiligoję, nes darydami tokius primityvius judesius juos vadina mankšta. Maniau, tuoj prisijungsiu ir parodysiu tiems veteranams, kaip iš tikrųjų mankštinasi tikri vyrai.

Vaido Mikaičio nuotr./Mankšta parkuose
Vaido Mikaičio nuotr./Mankšta parkuose

Pradėjęs mankštintis kartu su vietiniais susidūriau su daug smalsių žvilgsnių ir kreivų šypsenėlių. Juokitės į sveikatą, galvojau, tuoj širdies lašus imsit ryti. Ir ką jūs sau manote? Po kokių dešimties minučių tokios primityvios mankštos pradėjau jausti, kad pradeda trūkti kvapo, o šūkaujant jau išsileidžia nebe šūksnis, o neaiškus gargaliavimas.

Apsidairau – senukai dar net nesušilę atrodo. Pradėjau muistytis ir netrukus palikau mankštos lauką demonstratyviai žiūrėdamas į laikrodį, t.y. apsimetęs, kad turiu neatidėliotinų reikalų. O iš tikrųjų paėjau kelis metrus ir priguliau ant suolelio kvapą atgauti ir nuo tų beprasmiškų „nykštukų“ judesių pailsėti. Aišku, dar turėjau iškęsti brolio Vytauto pašaipas, nes jam ši situacija pakėlė ūpą ir atrišo liežuvį.

Lietuviškų skrandžių testas Pekino „valgyklose“

Kadangi pekiniečiai anglų kalbą moka prastai, turistams patartina pačias reikalingiausias frazes turėti užsirašius mandarinų kalba, kad jas galėtum parodyti, jei jau labai prisireikia. Nes, net ir išmokius jas pasakyti kiniškai, į jus vis tiek žiūrės kaip į kosmonautą, nieko nesuprasdami.

Pavyzdžiui, mes visuomet nešiojomės raštelį su užrašu „Kung pao chicken“ ir parodydavome jį kaskart, kai užsukdavome pavalgyti. Šis patiekalas mūsų jautriems lietuviškiems skrandžiams pasirodė priimtiniausias.

Kalbant apie maistą, tai viešnagės Pekine pradžioje džiaugsmingai puolėm prie mėgstamo kinų maisto. Tačiau savaime aišku netrukus supratome, kad Pekine jis kitoks nei Europoje. Atrodo panašiai, bet esminis skirtumas, kad Kinijoje jis yra labai aštrus. Ir jei pradžioje dar galėjome kentėti, vėliau tas aštrumas jau imdavo graužti ne tik akis, bet ir visą organizmą ėsti iš vidaus.

Maisto skonio jau nebejutome, todėl paskutines dienas valgėme tik „McDonalds'e“, kur maistas, nors ir nesveikas, bet panašiausias į mums įprastą.

Vaido Mikaičio nuotr./Alėja Pekino zoologijos sode
Vaido Mikaičio nuotr./Alėja Pekino zoologijos sode

Nėra blogo oro, bet į Pekiną geriausia vykti pavasarį arba rudenį

Viso pasaulio žiniasklaida rašo apie Pekiną nuolat kankinantį smogą. Tiesą sakant, aš jį tokį mačiau tik vieną dieną. Visas kitas viešnagės dienas buvo nuostabi dangaus žydrynė. Sako, tikras smogas Pekine daugiausia būna žiemą. O žiemos mėnesiai ir taip nėra pats palankiausias metas lankytis Pekine. Čia būna gana šalta.

Sakyčiau, lankytis Pekine geriausia pavasarį arba rudenį. Vasarą čia būna gana karšta ir drėgna. Vertinant tai, kad šis miestas ir taip yra energijos siurbėjas, kai prie to dar prisideda karštis, atostogos gali tapti tikrai varginančios. Mes kas vakarą grįžę iš miesto, turėjome pagulinėti, kad normaliai atsigautume.

Vaido Mikaičio nuotr./Pekino metro
Vaido Mikaičio nuotr./Pekino metro

Kitoks „pasivaikščiojimas“ po miestą

Prieš vykstant į Pekiną, maniau, kad gatvėse reikės tiesiog grūstis pro žmones. Tai yra mitas. Miestas toks didelis ir platus, kad jame telpa visi norintieji. Gatvėse pėsčiųjų judėjimas gana laisvas. Tačiau yra ir kitų niuansų. Pavyzdžiui, sąvoka „pasivaikščioti po Pekiną“ yra labai reliatyvi.

Miesto centre yra plačios gatvės, masyvūs namai, didelės aikštės. Regis, reikalingas pastatas yra čia pat, tačiau einant jis artėja itin lėtai. Norėdamas patyrinėti bent jau miesto centrą, turi ne žingsniuoti mažais žingsneliais, o sukarti didelius atstumus.

Sąvoka „pasivaikščioti po Pekiną“ yra labai reliatyvi.

Kur reikia grūstis, tai dažniausiai metro. Kinai nėra kačiukai, grūsdamiesi metro traukinyje nevengia ir apstumdyti taikių užsieniečių.

Juos galima suprasti: jei nekovosi už save, būsi nustumtas tolyn ir nespėsi išlipti reikiamoje stotelėje, nes atsidarius durims tiek įlipanti, tiek išlipanti minia savo tikslo siekia vienu metu. Žinoma, greitai prie tokios kovos pripranti, pats paleidi alkūnes į darbą, bet niekas ant tavęs nepyksta. Žmogui, kurio prigimtis neleidžia jam būti kovotoju, Pekino metro emociškai bus sunku.

Mūsų sutikti kinai teigė, jog pekiniečiai labai didžiuojasi, kad gyvena sostinėje, todėl atvykėlius priima draugiškai. Skirtingai nei, tarkime, arogantiški Šanchajaus miestiečiai, į turistus žvelgiantys iš aukšto.

Metro yra patogiausia ir greičiausia transporto priemonė, norintiems blaškytis po Pekiną. Po to, kai prie vienos buvusios linijos, pastatytos dar aštuonios, Pekinas kiek išsilaisvino iš spūsčių ir galėjo lengviau atsikvėpti.

Vaido Mikaičio nuotr./Pekino gatvėse daugiau automobilių nei apdainuotų dviračių
Vaido Mikaičio nuotr./Pekino gatvėse daugiau automobilių nei apdainuotų dviračių

Vis dėlto tai tik laikinas atsigavimas, nes kaip žinia, automobilių nuolat daugėja. Nors, mano manymu, kinams kovoti su Pekino spūstimis sekasi ganėtinai neblogai.

Iš mūsų draugų buto pasiekti miesto centrą trukdavo apie pusantros valandos. Tai gal ir nebūtų didelis vargas, bet tekdavo persėsti du kartus, o keičiant linijas būna, kad reikia žingsniuoti gana ilgus atstumus po žeme žmonių spūstyje. Todėl neretai iš metro ištrūksti jau pavargęs ir pasiilgęs ne grandiozinio miesto, o žalios lietuviškos pievelės, upelio čiurlenimo, motulės duonos, tėvelio rankų.

Matyt, emociškai miesto energija veikia ir vietinius. Jie neretai atrodo agresyvoki. Sykį trinantis po vieną iš miesto parkų prie mūsų akių susipliekė du aršus senukai. Nufilmavome šias ristynes, o kai atvažiavo policija, parodėme savo įrašą. Susimušę senukai iškart tapo neišskiriamais bičiuliais, o mums nauda buvo tik ta, kad policininkai savo automobiliu nugabeno iki parko pabaigos, taip sutaupydami laiko.

Kitoje dalyje pasidalinsiu įspūdžiu apie Pekino įžymybes su Mao Dzedongo mauzoliejumi priešakyje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos