Pirmoji pasakojimo apie Mozambiką dalis.
Šeimos Mozambike
Šeimos yra gausios, arba bent jau tokios buvo. Mozambike yra normalu turėti bent po 8-12 vaikų. Dažnai paklausus, kiek brolių ar sesių turi, vietiniams netgi rankų pirštų neužtenka parodyti. Bet dabar atkeliauja mados iš vakarų. Vaikų mozambikiečiai turi vis mažiau ir mažiau. Be to juos išlaikyti vis brangiau ir brangiau.
 |
| Osvaldo Roko nuotr./Vakarienė |
Vidutinio dydžio vestuvėse būna apie 600 ar net 1000 svečių. Tai išgirdęs, nustebau ir pasidomėjau: „O iš kur tiek daug žmonių surenkat? Pas mus netgi mokyklos būna mažesnės. Tiek svečių surinkčiau, jeigu stovėčiau gatvėje savaitę ir kiekvieną praeivį kviesčiau“. O Mozambike tai paprasta, jeigu žmogus turi 10 brolių, seserų, o jie dar po 10 vaikų, tai lengvai susidaro bent šimtas pačių artimiausių giminių.
 |
| Osvaldo Roko nuotr./Miestiečiai mozambikiečiai |
Poligamiškų šeimų taip pat pasitaiko, nors tą įstatymai draudžia. Jeigu vyras turi pinigų ir noro, jis vis dėlto gali turėti keletą ar netgi daugiau žmonų. Miestiečiai gali turėti 4 žmonas. Yra Mozambike žmogus, kuris turi 29 žmonas ir begalę vaikų. Iš tolo atrodo, lyg gyventų savoje bendruomenėje, savame kaime.
Draugai tampa broliais
Broliais čia kartais tampa visai ne broliai. Kad taptum kieno nors broliu, reikia visai nedaug. Žmonės, kurie vienas kitą pažįsta vos kelis mėnesius ar metus, jau vadina vienas kitą labai gerais draugais, broliais.
Europoje gyvenę išsilavinę mozambikiečiai šitą kultūros ir bendravimo bruožą įvardina kaip svarbią priežastį, kodėl grižo į gimtinę ir čia tęsia gyvenimą. Nes Mozambike visada turi daug brolių.
Ar Mozambike toleruojami homoseksualūs santykiai?
Vos tik atvykęs į sostinę, eidamas gatve, priekyje pamačiau du policininkus. Vienas beveik dviejų metrų aukščio ir per pusę tiek į plotį, toks kvadratinis stačiakampis. Jo kolega kiek mažesnis, bet irgi stambus, raumeningas. Ir jie eina susikibę už rankų! Nelabai akimis tikėjau, kad Afrikoje taip tolerantiškai žiūrima į gėjus. Visgi porelė atrodė gana grėsmingai ir agresyviai, tad nesinorėjo spoksoti ilgai.
Keliaudamas miestuose ir kaimuose mačiau vis daugiau ir daugiau vyrų, kurie laikosi susikabinę už rankų. Pamažu pripratau.
 |
| Osvaldo Roko nuotr./Sunkvežimio kėbule keleivių skaičius beveik nelimituotas |
Vėliau šnekėjau su mozambikiečiu, kuris pasakojo apie savo įspūdžius Europoje. Ir kaip jį šokiravo besibučiuojantys vyrai. Nustebau: „Kaip suprasti? Juk pas jus pilna gėjų, kurie už rankyčių susikibę vaikšto”. Afrikietis pradėjo juoktis: „Ne, ne, mes nieko apie homoseksualus nežinome. Susikibę vyrai yra tik geri draugai, lyg broliai.”
Kaip auklėjami vaikai?
 |
| Osvaldo Roko nuotr./Sekmadieniniai pietūs |
Vaiko auklėjimas yra ne tik tėvų atsakomybė, bet ir kaimynų bei visos bendruomenės.
Tai buvo saulėta sekmadienio popietė, sėdėjau savo kambaryje ir išgirdau nepaliaujantį verksmą. Išėjau pasižiūrėti, kas gi vyksta. Ten stovėjo namų šeimininkas su diržu rankoje. Prie jo sėdėjo kojas ištiesusi mergaitė, kuri, pakraupusi iš baimės, pati sau pagaliu trankė per kojas. Tuo metu, kai tik apstodavo arba ne taip stipriai save mušdavo, namų šeimininkas užsimodavo diržu ir trenkdavo į sieną, truputį virš mergaitės galvos. Verksmas vėl sustiprėdavo, ir mergaitė dar stipriau sau per kojas pradėdavo daužyti.
Šeimininkas, kuris yra pabaigęs psichologijos mokslus, pamatęs mano žvilgsnį pridūrė „reikia ją pamokyti, kad daugiau nebandytų vogti mango“.
Kaip užmiršti skurdą?
Turgaus gatvėje pasigirsta muzika ir žmonės jau pradeda judinti klubus, trepsėti, šokti. Atrodo, tą akimirką pasimiršta viskas, kas buvo prieš tai, ir vieta atgyja. Nesvarbu koks dienos metas, ir kad karšta, merginos pradeda šokti, vaikinai – iš paskos. Afrikiečiai didžiuojasi šiuo savo pomėgiu ir nepamiršta pasigirti, kad jiems šokyje sunku prilygti.
 |
| Osvaldo Roko nuotr./Laimingi žmonės |
Mozambiko sostinė Maputu garsėja Afrikoje savo vakarėliais ir naktiniu gyvenimu. Veiksmas vyksta šviesiuose baruose, kur įdomu stebėti žmones. Lankytojai į barą įeina rimti, sparčiu žingsniu, bet jau po kelių akimirkų parodo, kad išgirdo muziką. Tada pradeda lėčiau judėti ir po truputį pasineria į muziką. Kol pasiekia prekystalį, jau juda ir rankos, ir kojos. Iki vidurnakčio jaunimas taip įsisiautėja, kad pradeda šokti ant mašinų stogų, kai kas bėgioja ir laistosi alumi.
 |
| Osvaldo Roko nuotr./Kaimynė |
Dainos – taip pat neatskiriama dienos dalis. Namų šeimininkės traukia melodijas portugališkai ar savo vietine kalba. O kartais netgi angliškai.
Religijų gausa leidžia skirtingais būdais priartėti prie Dievo. Vienas labiausiai paplitusių būdų garbinti savo Dievą - per dainas. Senolės susirenka paplūdimyje arba miestelio skvere ir užtraukia visos kartu linksmas gaidas, kurias galima girdėti iš tolo.
Mozambikas – sunkiai besivystanti šalis ir pusė gyventojų čia gyvena žemiau skurdo ribos. Kol dar neatrasti būdai, kaip užauginti pinigų medį, kaip iškviesti doleriais lyjantį debesį, kaip paversti akmenį auksu ir kol Jėzus Kristus neišduos paslapties, kaip pamaitino 5 tūkstančius vyrų penkiais kepaliukais duonos bei dviem žuvim, tol Mozambiko žmonėms teks sunki dalia.
Kad šalis sustiprėtų ekonomiškai, kad visi žmonės namuose turėtų geriamo vandens, kad būtų sunaikinti mirtį nešantys uodai, turės praeiti ne vienas dešimtmetis. Bet mozambikiečiai nenori laukti tų saulėtų laikų, ir savo gerą nuotaiką bando palaikyti visados.
Kitame pasakojime apie Mozambiką sužinosite apie vietinių genčių gyvenimą, papročius ir apie gydomąją baltąją bei kenkiančiąją juodąją magiją.
Daugiau nuotraukų, įspūdžių iš kelionės www.rokaso.lt.
