Lietuvis Amazonės džiunglėse: 10. Žvejyba Amazonėje ir ant kabliuko užkibusi baisi žuvis

Visos kelionės metu ekspeditoriams Amazonės upė negaili puikių laimikių. Šioje dalyje Gytis aprašo baisią žuvį, kurią teko ištraukti iš upės ir žvejybos procesą.
Į žvejybą Amazonės džiunglėse
Į žvejybą Amazonės džiunglėse / G.Juodpusio nuotr.

Sausio 17 d.

Prabundame švintant. Pusryčiai – kepti didieji bananai su džemu ir skystu sūriu. Pusryčiai skurdoki, nes vakar upėje niekas neužkibo, žvejoti pradėjome per vėlai. Normaliomis sąlygomis tokio maisto (ypač to siaubingo skysto sūrio) nevalgytume, bet čia... Apskritai, apie maistą pastaruoju metu kalbame vis daugiau. Ima smukti kelnės – visi gerokai numetėme svorio.

Priplaukiame Esmeraldą, kurioje mus palieka „kapitano“ ir indėnas Uokos veidu. Išsiruošiame į miestelį nusipirkti Coca-Colos, cigarečių, kabliukų, salsos padažo. Šis ypač aštrus padažas labai gerai pataiso Akselio kulinarinių stebuklų skonį.

Miestelyje sutinkame automatais ginkluotus kareivius, kuriuos labai sudominame – esame vieninteliai balti žmonės. Mes nekalbame ispaniškai (išskyrus Myšą), nes kuo mažiau bendrauji su kariškiais, tuo geriau. Po pusvalandžio kariškiai ateina prie mūsų valties. Pasirodo, mes neturėjome teisės čia sustoti, privalėjome plaukti keletą šimtų metrų iki miestelio prieplaukos. Patrulis pasiknaisioja po mūsų kuprines, bet nieko neteisėto neranda. 

Prikimba prie Sergejaus džiunglių batų – patruliui pasirodo, kad tai karinės uniformos dalis (prieš ekspediciją Andrėjus įspėjo vengti bet kokių militaristinio stiliaus daiktų). Tenka įrodinėti, kad mes ne šnipai ir ne diversantai. Pokalbio pabaiga netikėta – patruliai pareiškia, kad batus jie nupirks už teisingą kainą, tai yra už kokius nors du šimtus bolivarų (tikra batų kaina yra apie tūkstantį bolivarų). Sergejus raukosi, mes jį raginame sutikti, nes kuo greičiau kareiviai atsikabins nuo mūsų, tuo geriau. Šiaip ne taip įkalbame Sergeju parduoti batus, aš pridedu savo senus kedus, kuriuos ruošiausi išmesti. Sandoriu patenkinti visi, išskyrus Sergejų. Bet jo kažkaip man visai negaila. 

Kartais ekspedicijose taip nutinka, kad į jas pakliūva atsitiktiniai žmonės, kurie piktybiškai nesilaiko taiskyklių. Toks vaikiškas ožiavimasis bėdų gali pridaryti visiems.

Išplaukiame. Esmeraldoje nepavyko nusipirkti alkoholio, jis čia uždraustas. Juodojoje rinkoje butelis romo kainuoja apie šimtą dolerių. Asmeniškai man ši kaina jau atrodo visiškai teisinga, Andrėjus ir Sergėjus dar laikosi, bet matau, kad nebeilgai. Jau daugiau nei savaitę neragovome jokio gėralo, o emocinę įtampą nuimti norėtųsi. Miša prisipažino, kad dar turi truputį spirito, skirto medicinos tikslams. Taigi, jau šį vakarą jį „medicinos tikslais“ ir suvartosime. Nuotaika labai gera – iš Akselio telefono man pavyko paskambinti į Lietuvą.

Pasiekiame Lau Lau kaimelį. Čia mus aplanko sėkmė - pavyksta nusipirkti nedidelio šerno kulšį.

Bandome žvejoti. Kibimas stiprus, mano spiningo valas neišlaiko. Vadas gretimoje valtyje gaudo piranijas. Kimba taip puikiai ir tokios žuvys, kad  aš tikrai čia nesimaudysiu. Pabandome žvejoti kaip vietiniai – ant ypač storo valo rišame ne mažesnį kaip penkių centimetrų kablį, valo galą kabiname prie piršto. Ima vienas po kito ima kibti už delną didesni šamukai. Su jais privalu būti ypač atsargiems – šamukai turi nuodingus kaulinius pelekus ir gali labai rimtai sužeisti. Nusileidus saulei šamukų kibimas pasibaigia. Sukapojame šamukus ir naudojame juos kaip masalą didesnėms žuvims. Čia ir prasidėjo. Pradėjo kibti didieji šamai. Ne visi kabliai ir valai išlaiko jų kibimą. Valas pjauna rankas.

Per keliasdešimt minučių prigaudome daugybę puikiausios žuvies. Kaip įprasta, Akselis ima inkšti, kad jam reikia tvarkyti laivelį, kad jis nori miego ir pan. Šitas tipas sugeba viską sugadinti. Žvejybą tenka nutraukti. Tam žąsinui Akseliui labos nakties nelinkim – sugadino ir pramogą, ir nuotaiką.

Susirenkame daiktus ir einame miegoti į kaimelio pakraštyje stovinčią pašiūrę, Akselis lieka laivelyje vienas. Naktį pradeda žaibuoti, prasideda tokia tropine liūtis, kokios dar nebuvome matę. Vandens šuorai pasiekia ir mūsų po stogine sukabintus hamakus, laivelyje likęs Akselis turėtų būti kiaurai peršlapęs. Ši mintis pralinksmina, prasideda vienas už kitą kandesni pokštai. Paskutiniai lašai medicininiams tikslams saugoto spirito padeda iškilmingai pabaigti vakarą.

Sausio 18 d.

Pusryčiaudami valgome puikią keptą žuvį, kurią vakar pagavome. Tenka apgailestauti, kad Akselis vakar patingėjo išvalyti visą žuvį ir dalis jos sugedo. Akselis už visas pastarojo laiko nuodėmes gavo naują vardą, kurio tikrai nusipelnė – Paskudus Vulgaris. Gąsdina tai, kad baigiasi mūsų gerieji repelentai, o upe plaukti dar teks keturias dienas. Vakare bus šakės. Nusiprausti sustojame balto smėlio salelėje vidury upės. Šiltas, ramus vanduo, už keliolikos metrų nuo kranto nardo Orinoko delfinai. Gražu.

Atplaukiame į San Antonio kaimelį – neįtikėtinai sušiktą vietą, kur skraido spiečiai puri-puri. Pakrantė dumblėta, mėtosi indėnų paliktos šiukšlės. Saulė kepina viršugalvį, labai karšta, nėra jokio vėjo, žuvis beveik nekimba. Po ilgo žvejojimo pagaunu neįtikėtino baisumo sutvėrimą, panašų į šamą – didžiulė galva, kūnas juodos spalvos, žuvies šonuose styro spygliai. Tikras Juros periodo parkas. Tokios bjaurasties net liesti nesinori. Turėjau mintį šią pjaurastį sudžiovinti ir parsivešti, deja, plaukiant, ją pamečiau. 

Kankina alkis. Paragaujame ant krūmo augančių pipirų – nupjauname galą, išspaudžiame laimo sulčių ir pabarstome druska. Siaubingai aštru, bet valgoma. Aš didžiuojuosi savo skrandžiu. Mūsų palydovai indėnai išplaukia valtimi žvejoti ir, kaip ir reikėjo tikėtis, prigaudo puikiausios žuvies. Tokios žuvies dar nebuvome pagavę – platoka, šonai margi kaip upėtakio. Ją rūkome/kepame  ant laužo. Į taip paruoštą žuvį žiūrime truputį atsargiai. Žuvis gera, bet joje labai dažnai pasitaiko parazitų (kelių centimerų ilgio kirmėlės, kurios įsikuria prie žuvies žiaunų) ir neaišku, ar rūkymas parazitus nudaigos. Vakaras nykus, anksti susiruošiame miegoti. Pakeliui į pašiūrę kažkas ir bendrakeleivių pamato daugiau nei metro ilgio gyvatę. Mes bėgame į saugią vietą, indėnai bėga galabyti gyvatės. Pasitaikė vietinė, labai nuodinga gyvatė. Sekti pievą būtina ir kaimelyje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis