Šis pasakojimų ciklas yra nacionalinio geriausių Lietuvos keliautojų konkurso „Kolumbas LT 2014“ nugalėtojas.
Sausio 5 d.
Apie ketvirtą valandą ryto atplaukė barža, kuri mus nugabens į kitą Orinoko krantą. Šis keltas yra tikrai keistokas upių inžinerijos kūrinys, kuris gan nepatikimai atrodo. Andrejus paklausia, ar mes mokame plaukti, kažkas atsako, kad kaimanams ir anakondoms tai p...
Švintant atvykstame į apie šimtą tūkstančių gyventojų turintį Puerto Ajakučo. Sustojame prie miesto ligoninės ir laukiame būsimo mūsų vedlio Akselio, kurio laiveliu plauksime Orinoku iki Okamo ir Putako upių. Akselis yra apie šešiasdešimties metų vokietis, buvęs hipis, kuris, slėpdamasis nuo tarnybos armijoje, pabėgo į Venesuelą ir čia atrado savo pašaukimą.
Akselis atvyksta su nenusakomo amžiaus džipu išdaužtomis lempomis ir galiniu stiklu. Susipažįstame ir sukrauname daiktus i automobilį. Painiomis miestelio gatvėmis važiuojame iki Akselio namų. Keista, bet niekur nesimato nei gatvelių pavadinimų, nei namų numerių. Didelis, dviejų aukštų Akselio namas yra Puerto Ajakučo priemiestyje, aptvertas aukšta tvora, apsuptas sodo. Sode skraido kolibriai. Kieme taip pat yra atskiras svečių namelis, kuriame susikrauname daiktus. Svečių namelis yra kokių penkiasdešimties kvadratinių metrų griuvena, kurioje yra virtuvė, du miegamieji ir dušas su tualetu bei... skruzdėlynu. Įėjus į namelį tampa akivaizdu, kad higiena Akseliui niekuomet labai nerūpėjo. Juodaodė Akselio žmona yra medikė, šeimoje auga dvi dukterys, labai simpatiškos merginos. Akselio žmona mus pavaišina pusryčiais – pasiūlo papajos, ananasų, duonos, sūrio ir kavos.
Visame mieste dingo elektra, tai labai įprastas reiškinys Venesueloje. Nėra elektros, nėra gręžinio vandens, mieste nedirba parduotuvės, nes neveikia kasos aparatai, nedirba ir kondicionieriai. Juodojoje rinkoje vėl keičiame pinigus, nes planuojame pirkti dovanas indėnų vadams. Po virtinės įvairiausių nesusipratimų, važinėjimo iš vienos parduotuvės į kitą, nusipirkome keletą mačečių, valo ir kabliukų ir dar eibę visokių niekų. Šios dovanos mums bus reikalingos, norint patekti į indėnų gyvenamas teritorijas, kuriose iki šiol egzistuoja tik natūriniai mainai.
Vykstame į Samariapo, nedidelį kaimelį su uostu, kur mūsų laukia apie septyniolikos metrų ilgio laivelis, kuriuo mes plauksime daugiau nei 1000 kilometrų į Amazonės baseino gilumą.
Karšta. Po trumpų pietų eilinis kareivių patikrinimas. Vienas gvardiečių, paėmęs mano lietuvišką pasą ir nutaisęs protingą veidą linkteli „Lietuva, nu taip, žinau tą šalį“. Vietiniai į mūsų laivelį sukrauna statines su benzinu, du šaldytuvus su maistu kelionės pradžiai, mūsų daiktus. Trumpai užkandame vienoje iš uostelio pašiūrių. Tikrai puiki kepta žuvis su keptais bananais ir superiniu salsa padažu, tačiau taip karšta, kad mane šiek tiek pykina ir visiškai nesinori valgyti. Alaus, deja, nėra.
Kelionė prasideda. „Jabanutym niet pakoja“. Kaip pasakojo Myša, šią frazę, savotišką „Welcome“ jis dar studijų metu pamatė Čiukotkos oro uose, vėliau ji tapo satotišku mūsų kelionės devizu.
Išplaukiame iš Samariapo uosto. Upė šioje vietoje labai plati, krantai uolėti arba smėlėti, iškart už upės prasideda džiunglės. Jei nesimatytų palmių, būtų galima pagalvoti, kad plaukiame kažkur Suomijoje. Plaukiame visą dieną. Laivelis labai paprastas – jame gan nepatogu sėdėti ant siaurų gultų, pasivaikščioti taip pat nėra kur – viskas užgriozdinta kuro statinėmis ir mūsų daiktais. Laivelyje esame septyniese – mes, keturi keliautojai, Akselis ir du indėnai, kurie vairuoja laivelį ir vieno indėno sūnus, kuris plauks su mumis iki San Fernando. Laivelyje kalbame keliomis kalbomis: angliškai (su Akseliu), vokiškai (Andrėjus su Akseliu), ispaniškai (Akselis, Myša ir mus lydintys indėnai), rusiškai, su Myša kartais vieną kitą frazę pasakome lietuviškai.
Nakvoti sustojame smėlėtoje įlankėlėje. Labai greitai, apie šeštą valandą vakaro temsta, vienintelis šviesos šaltinis – ant galvos nešiojami žibintuvėliai, atrodom kaip šachtininkai. Indėnai, žinoma, žibintuvėlių neturi, jie yra nereikalinga prabanga. Nesuprantu, kaip indėnai ką nors mato visiškoje tamsoje. Mūsų palydovai užkuria primusą ir imasi rengti vakarienę, mes maudomės. Vanduo šiltas, apie 30 laipsnių, man labai tinkama temperatūra. Šioje pasaulio vietoje, šiame klimate higiena yra ypač svarbi, čia labai greit galima pasigauti įvairių odos ligų. Maudantis svarbu nepamiršti atsargumo. Lipant į vandenį reikia turėti lazdą dugno patikrinimui, nes galima užlipti ant dygliuotą uodegą turinčios rajos, kurios dažnai įsirausia į smėlį. Kitos bjaurasties šioje upes atkarpoje lyg ir nėra daug.
Miegame laivelyje po stogu ant stogą laikančių stovų sukabintuose hamakuose. Sugaišome nemažai laiko, kol išmokome prie hamakų teisingai pritvirtinti tinklelius nuo moskitų. Andrėjus yra geras mokytojas. Beje, tinkleliai nuo moskitų ir įvairūs repelentai čia būtini, nes pagrindinis balto žmogaus priešas džiunglėse yra vabzdžiai. Pradeda žaibuoti, artėja tropinė liūtis. Liūtis prasideda staiga, kraštiniame hamake miegojęs Sergėjus kiaurai peršlampa.
Sausio 6 d.
Švinta penktą ryto, keliamės ir nepusryčiavę išplaukiame. Pradedame gyventi kaip indėnai – sutemus einame miegoti, prašvitus keliamės. Laikrodis didelės reikšmės nebeturi. Rūkas, lietus, atvėso ir temperatūra dabar yra apie 20 – 23 laipsnius šilumos, upės vanduo žymiai šiltesnis. Po keleto valandų lietus baigiasi. Sustojame uolėtoje pakrantėje nusiprausti ir papusryčiauti. Pusryčiai paprasti – dribsniai su pienu ir labai keistoko skonio kava. Indėnai (o gal Akselis) nemoka normaliai paruošti nei kavos, nei arbatos. Pavyzdžiui, arbatos pakelius sumeta į katilą ir verda, kol kas nors iš mūsų nepabaigia šios ypač savotiškos arbatos ceremonijos. Paaiškinimas, kad arbatą reikia tik užplikyti nepadeda ir istorija kartojasi kiekvieną rytą.
Pabandome žvejoti, bet niekas nekimba. Pajudame, nes per dieną privalome nuplaukti nuo šimto iki dviejų šimtų kilometrų, jei norime per savaitę pasiekti Okamos ir Putako upes, prie kurių yra mažiausia civilizuotos indėnų teritorijos. Vidurdienį priplaukiame viduryje upės stūksančią uolą. Jos viršuje ant betonio pjedestalo stovi Marijos skulptūra, link kurios veda uoloje iškalti laipteliai. Kitąpus upės, ant nuožulnios uolos stovi iš palmių lapų pintas nedidukas indėnų namelis. Aplink puikūs vaizdai ir neįtikėtinas karštis – vidurdienį tamsi uoliena labai įšyla. Norisi išsimaudyti, bet Akselis įspėja – šioje upės dalyje stipri srovė ir aštrios povandeninės uolos. Čia panėrus, atskiros kūno dalys išplauktų už keliasdešimties metrų. Ačiū, kad perspėjote, mes jau rengėmės atsigaivinti.
Plaukiame toliau. Mes rašome dienoraščius, telefono ryšys dingo vakar. Stebiu vieno iš mūsų indėnų sūnų, kuris kartu su mumis keliauja iki San Fernando. Tam vaikui kokie septyneri ar aštuoneri metai. Jis neįtikėtinai mikliai peiliu atsidaro konservų dėžutę ir valgo rankomis, vandenį geria iš upės. Desertui iš plastikinės šaldymo dėžės išsitrukia gabalą ledo.
Atplaukiame į San Fernando del Atobapo miestelį. Čia yra pasienio kontrolės punktas ir paskutinė vieta, kur galime nusipirkti alaus ir kito gėrio. Visi pasienio postai yra įrengiami prieplaukose, nes upė yra vienintelis susisiekimo kelias. Džiunglių niekas nesaugo, jos ir taip nepraeinamos. Šokdamas iš valties į krantą pamečiau man brangų amuletą, kurį vėliau grįždamas stebuklingai radau. Geras ženklas. Kitoje Atobapo upės pusėje – Kolumbija, puikiausiai matosi pakrantės kaimelis. Vietovė įdomi tuo, kad čia susilieja žalias Orinoko ir juodas Atobapo vanduo.
San Fernando – mažas ganėtinai netvarkingas indėnų miestelis, čia mes nuolat apžiūrinėjami ir aptarinėjami, kadangi esame vieninteliai baltieji. Keliaujame nusipirkti maisto, alaus, romo, cigarecių, žvejybos kabliukų ir valo. San Fernandas yra paskutinis santykinai civilizuotas miestelis.
Vietinės indėnės nėra gražios – didžiuliais užpakaliais ir krūtimis bei nukarusiais pilvais. Tuo vietos gyventojos labai skiriasi nuo Karibų pakrantės gyventojų, kurios turi ir europiečių kraujo. Beje, indėnai greitai sensta. Mūsų vairininkui yra trisdešimt penkeri, jis atrodo mažiausiai penkiasdešimt penkerių.
Miestelyje esanti upės pakrantė uolėta, daug šiukšlių. Indėnai tikrai nėra tvarkingiausi žmonės pasaulyje. Manau, kad tai dėl įpročio visas organines atliekas mesti ant žemės. Blogiausia, kad tą patį jie daro ir su plastikinėmis pakuotėmis bei kitokiomis šiukšlėmis. Tą patį mačiau ir keliaudamas po Pietryčių Aziją.
Nakvojame paupyje ant uolos, stovinčios vietos indėnų pašiūrėje, kuri suręsta iš karčių, stogas dengtas palmių lapais. Iš pašiūrės atsiveria neįtikėtinas vaizdas i upę. Virš mūsų hamakų kiaurą naktį laksto pelės todėl, džiaugiuosi, kad hamaką dengia tinklelis nuo moskitų. Temstant kažkas šalia pradeda kvatoti, pasirodo, kad taip smaginasi prijaukinta žalia stamboka papūga. Naktį prasideda tropinė liūtis.
