Lietuvis Amazonės džiunglėse. 8. Daiktai, kuriuos reikėjo išmainyt, kad paspruktum nuo indėnų

Sausio 14 diena

Prabundame švintant. Šalia Myšos gretimame hamake miegojo indėnas, kurį praminėme Šreku – jis visą naktį garsiai šnarpštė ir bezdėjo. Beje, tai būdinga visiems vietiniams, jie nuolat bezda, krenkščia ir spjaudosi. Čia niekas dėl to nesuka galvos, tiesiog turime su tuo susigyventi.

Gamtiniai reikalai naktį atliekami šabono kieme ir tik per lietaus sezoną vanduo tą gėrį nuplauna. Šabone gausu antihigienos požymių – visų be išimties gyventojų kojos ir nagai yra pažeisti grybelio, aplink trinasi perkarę ir nušašę šunys, kurių indėnai niekuomet nešeria, bet dažnai spardo. Indėnų šunys minta visokiomis atliekomis, mačiau ėdant net banano žievę.

Rimtai nerimaujame dėl savo sveikatos, rankas ir kojas nuolat tepame antiseptiniais tepalais. Šį nerimą dar sustiprina ir mūsų psichologinis nuovargis. Prausiamės už kaimo iš kalnų tekančiame upelyje. Vanduo švarus ir vėsus, higienos procedūros ramina.  Juokina tai, kad vietiniai paslapčiomis stebi mūsų higienos procedūras.

Andrejus ir Myša užrašo kelis vado papasakotus Janomamo padavimus. Su vietiniais indėnais išsiruošiame į džiungles. Kelias veda per bananų, papajų ir specialių nendrių, naudojamų strėlių gamybai, plantaciją ir negilų kalnų upelį.

Džiunglės kaip džiunglės – karšta, drėgna. Akselis rodo, kaip nukirtus lianą surasti vandens, parodo troškulį puikiai malšinančius augalus, laukinį tabaką. Pabandome iš laukinio tabako pasidaryti suktines ir indėnų pavyzdžiu kišti už lūpos. Jokio efekto. Arba kažką ne taip darome, arba Akselis prifantazavo apie laukinį tabaką. 

G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį

Turime pasiekti kažkokį kalną. Po kurio laiko man šis žygis ima rodytis beprasmis – karšta, džiunglės ir nieko naujo. Pasakau, kad nutariau grįžti. Kompanija manęs vieno neišleidžia, grįžtame kartu. Leidžiantis nuokalne link kaimelio mane sugėlė vapsvos, nes užsižiopsojęs užlipau ant jų lizdo. Labai skaudžiai sukandžiojo ausis, bet rimto pavojaus nėra. Indėnams situacija pasirodo žiauriai juokinga. Džiaugiuosi, kad atsisakėme išankstinių planų iki gretimo kaimo keliauti džiunglėmis. Su apysunkėmis kuprinėmis eiti džiunglėmis būtų labai sudėtinga. 

Priėjus kalnų upelį į jį šokame su visais rūbais – vėsokas, iš kalnų tekantis vanduo yra neįtikėtina palaima šiame klimate.

Kadangi kaimelio gyventojai nusiteikę nelabai draugiškai, ir, nežiūrint gaunamų dovanų, atsisako fotografuotis, o mes rimtai nerimaujame dėl savo sveikatos, nusprendžiame išvykti anksčiau, nei planavome. Vyrų kaimelyje dar nėra, jie negrįžo iš medžioklės. Vyrai, kaip ir prieš šimtus metų, medžioja lankais. Tiesą sakant, nesame tikri, ar vyrams grįžus iš medžioklės situacija kaimelyje dar labiau nesusikomplikuos...

G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį

Likę gyventojai, supratę, kad išvykstame, puola kaulyti dovanų. Dabar jie, įskaitant ir du mūsų priešus, tampa geručiais! Savo senus maudymosi šortus, kuriuos ketinau išmesti, su kapitano sūnum, pagrindiniu mūsų priešu šabono, išmainau į lanką ir strėles (beje, tokie lankai Lietuvoj tik du – mano ir Myšos). Lankai padaryti iš ypač tvirtos medienos – juodmedžio(?). Lankų temples anksčiau indėnai gamino iš palmių plaušų, dabar dažniausiai virvės yra iš sintetinio pluošto.

Besiderėdamas su indėnais pridedu indelį šampūno ir gaunu medžio indelius strėlių antgaliams laikyti. Vietiniai nepatenkinti gautų dovanų kiekiu, švelnindami situaciją padovanojame jiems keletą pakelių karoliukų ir ritinėlį tualetinio popieriaus, iš kurio skiaučių moterys kaipmat pasidaro ausų papuošalus.

Išvykdami, tarpusavyje grubiai pajuokaujame, kad mielai padegtume šį šabono, kaip reikalauja viduramžiškas užkariautojų paprotys – apiplėšti ir sudeginti kaimą, išžudyti vyrus ir išprievartauti moteris. Bet plėšti čia nėra ko, vyrai medžioja, o moterys labai negražios. Taigi, galime daryti tvirtą išvadą, kad negražios janomamo moterys šį kartą išgelbėjo šabono.

G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį

Vakarop atvykstame į mūsų stovyklą prie Putako slenksčių, kur laukia mūsų laivelis ir vakarą praleidžiame žvejodami. Sekasi puikiai – pagauname piranijų ir pajarų. Įdomu tai, kad piraniją būtina nudobti, prieš ją nuimant nuo kabliuko, nes jos gali įkasti ir stipriai sužeisti. Piranijų dantys kaip pjūklas, Akselis parodo ant rankos likusį randą. Mūsų pakeleiviai indėnai žuvis šaudo prie gumos pritvirtintu aštriu metaliniu virbu. Šaudo jie kur kas sėkmingiau, nei mums sekasi žvejoti meškere. Praustis į vandenį brendame tik iki kelių – ir dėl stiprios srovės bei aštrių uolų, ir dėl upėje gyvenančių gyvių.

Storoje metalinėje keptuvėje kepame sugautą žuvį. Kiekvienos žuvies šonus indėnai įpjauna, taip žuvis greičiau paruošiama, jos smulkūs kaulai perkepa. Iš išorės žuvis tampa traški, viduje sultinga  – žiauriai skanu.