Kita vertus, kaip ten sako, norint nugalėti priešą, reikia jį pažinti? Prasidėjus karui Ukrainoje nė vienoje jų nesilankiau, nes ir nesinori, ir nėra itin jauku. Jau ir prieš karą, tiesą sakant, ypač Rusijoje, nebuvo pernelyg jauku, tai dabar juolab. Niekad nežinosi, ar kam nors ten neužkliūsi ir viskas neišsirutulios į situaciją, kai per televizorių verkdamas prašysi mūsų valdžios, kad išlaisvintų iš rusų ar baltarusių kalėjimo.
Aišku, gal taip ir nebūtų, gal ten niekam nei aš, nei panašaus tipo pasakoriai nėra įdomūs, bet ar verta rizikuoti? Aš nemanau. Dabar, galvoju, palauksiu, kol tose šalyse susiformuos normalesnė valdžia, gal jos ir pačios sunormalės ir tada bus galima planuotis naują apsilankymą, jei tik užeis noras.
O rizika tose valstybėse užkliūti nėra tokia jau ir nereali, aš ir pats rusų Karaliaučiaus krašte nesyk esu pakliuvęs pareigūnų akiratin.
Pavyzdžiui, kartą pasienyje, tik įvažiavus į Karaliaučiaus kraštą per Kybartų postą, buvome nukreipti į šoną, iškrapštyti iš automobilių ir su daiktais suvaryti į kažkokią būdą detaliam patikrinimui. Iki to, tiesa, dar kurį laiką laukėme automobilyje (keliavome dviem mašinomis) ir belaukdami buvome aprėkti kažkokio praeinančio pareigūno, kad nepagarbiai laukiame – atsidarę duris, išlipę ar panašiai.
