Trečią rytą po nakties neberandu savo šlepečių – pavogė. Nemanau, kad kažkam jų labai reikėjo, greičiausiai tiesiog norėjo iškrėsti baltajam piktą pokštą.
Kiekvienas apsilankymas stotyje sukelia stresą
Vos išlipus stotyje iš visų pusių apspinta autorikšų ir taksi vairuotojai, vienas po kito klausinėjantys, kur važiuojame, siūlo nuvežti ir seka iš paskos net tada, kai atsisakai su jais važiuoti. Derėtis su jais nėra lengva, nes jie žino, kad yra situacijos šeiminkai, todėl sulygti normalią kainą sunku.
Dažnai būna, kad vairuotojai užsiplėšia du tris kartus didesnę sumą, bet nėra iš ko rinktis, tenka sutikti.
-
Lietuvis Indijoje 2. Mokykla be langų ir fizinės bausmės – kaip mes tapome mokytojais
-
Lietuvis Indijoje 3: kaip mes mokėme mažuosius indus apie Lietuvą
-
Lietuvis Indijoje 4: kaip mes atsidūrėme vietinių nuotraukose ir kokiu oru kvėpuojame
-
Lietuvis Indijoje 5: kaip aš išėjau iš darbo ir tapau krepšinio treneriu kitoje mokykloje
-
Lietuvis Indijoje 6: dvi Indijos – už grašius dirbančios tarnaitės ir pompastika mokykloje
-
Lietuvis Indijoje 8: pasiplaukiojimas po Rytų Veneciją ir smalsūs indai paplūdimyje
-
Lietuvis Indijoje 9: šventyklų miestas Hampi – traukiniu, dviračiu ir kojomis
-
Lietuvis Indijoje 10: Aurovilis – miestas utopija, kuriame visiems mokamas toks pat atlyginimas
Indijoje keliauti nėra lengva. Kiekvienas atvykimas ar išlipimas kokioje nors stotyje yra nemažas stresas: iš visų pusių stebi tūkstančiai akių, indai slapta arba atvirai mus fotografuoja, lenda išmaldos prašytojai ir autorikštų vairuotojai.
Važiuojant autobusu svetimšalių naivumą bandoma patikrinti reikalaujant „bagažo mokesčio“. Iš tiesų jokio mokesčio nėra, susimokėjai už bilietą ir viskas.
Delyje autorikša veža mus į autobusų stotį. Vairuotojas pakeliui skiedžia, kad dieną autobusai į kitą mūsų tikslą – Rišikešą – nevažiuoja ir mums teks laukti iki vakaro. Jis, aišku, žino kelionių agentūrą, kuri mums užtikrins išvykimą iš karto.
Tenka keletą kartų pakartoti, kad į agentūrą mums nereikia, bet galiausiai vairuotojas vis tiek prie jos sustoja. Tik piktai aprėkus nuveža mus, kur reikia. Autobuse sėdime jau už kelių minučių.
Atvykus į viešbutį kartais tiesiog norisi užsidaryti nuo viso pasaulio, nes vos iškišęs galvą į lauką patenki į neįsivaizduojamą žmonių, gyvūnų ir transporto priemonių chaosą. Jau daugiau kaip penki mėnesiai, kai esu Indijoje, ir kartais tos Indijos man per daug.
Rišikešas – jogos sostinė, kurioje nenuėjau į jogą
Rišikešas yra vadinamas pasaulio jogos sostine, į kurią suplūsta Rytų dvasinių praktikų ir gyvenimo prasmės ieškotojai iš Vakarų. Mieste įsikūrę daugybė ašramų, jogos studijų, ajurvedinių gydyklų ir kitų neaiškios paskirties ezoterinių įstaigų.
Per vidurį teka Indijos šventoji upė Gangas, o iš visų pusių miestą supa Himalajai. Oro temperatūra čia bene dešimčia laipsnių žemesnė, nei Indijos pietuose ir dieną būna apie 25 laipsnius. Vakare teko pirmąsyk per pastarąjį mėnesį prisiminti, kas yra kojinės ir megztinis.
Paradoksalu, tačiau jogos sostinėje į jogą taip ir neprisiruošiu nueiti. Nusprendžiau geriau lėtai patyrinėti miestą – niekur neskubant, ir įsijausti į jo gyvenimą.
Mieste pilna agentūrų organizuojančių įvairius žygius po kalnus ir tikriausiai dėl to niekur nerandu nusipirkti jokio žemėlapio. Tačiau tai manęs neatbaido ir išsiruošiu patyrinėti Himalajų be jo.
Viena ausimi girdėjau, kad už keturių valandų kelio kalnuose turėtų būti šventykla. Tebūnie tai bus mano tikslas. Jokių kitų vaikščiotojų kalnuose nesutinku, prasilenkiu tik su keliais vietiniais gyventojais.
Jie į mane kreipiasi indiškai, aš į juos angliškai ir kažkokiu mistiniu būdu vienas kitą suprantame. Šventyklą randu, o kadangi dar tik vidurdienis pratęsiu savo žygį ir toliau.
Su Aiste išbandėme pasiplaukiojimą Gango upe, vadinamąjį raftingą. Vanduo nors ir ledinis, bet vis tiek porą sykių įšoku pasimaudyti.
Mūsų valties gidai vėliau sustoja prie vienos uolos ir paklausia, ar norėčiau nuo jos nušokti. Pažiūrėjus žemyn kinkos šiek tiek dreba, bet negi prieš vietinius apsijuoksiu? Nušokau.
Turistų (ne)draugės beždžionės
Į mūsų viešbučio balkoną nuolat užsuka kelios beždžionės, per langus ir praviras duris smalsiai stebinčios, ką turime viduje. Kartais duodu joms kokį obuolį ar bananą.
Vienąsyk gatvėje pora beždžionių atima iš turisčių maišelį ir išsitraukia iš jo moteriškų įklotų pakuotę. Tada praplėšia įpakavimą ir pradeda vieną po kito mėtyti įklotus ant gatvės. Supratusios, kad prašovė ir jų laimikis nevalgomas – nueina ieškoti naujų aukų, dviems merginoms tuo metu raudonuojant ant šaligatvio.
Oras Rišikeše permainingas: vieną dieną šviečia saulė, kitą – apsiniaukę, trečią – lyja. Viešbučio balkonas labai tinka pasislėpti nuo lietaus, todėl greitai pasirodo penkios sušlapusios beždžionės. Sėdime šešiese ir tyliai stebime lietų.
