Traukinių stotyje yra atskiros laukimo salės skirtingų klasių keleiviams. Didesnė dalis lūkuriuojančių – vyrai. Moterys paprastai keliauja su visa didžiule šeima.
Susirangome viršutiniuose traukinio gultuose ir bandome užmigti. Tai padaryti sunku: indai tikrai nėra pati tyliausia tauta pasaulyje. Jie šneka, klega, juokiasi, o jų balsai tokie veriantys ausį, kad dar ilgai skamba galvoje traukiniui pagaliau sumigus.
5-6 ryto visi pradeda keltis, vagonas šurmuliuoja, iš telefonų pasklinda bolivudinės melodijos ir suprantu, kad teks apsiriboti tomis keliomis ne itin kokybiško miego valandomis.
Dėmesio turistams netrūksta
Hampi yra pirmoje vietoje tarp „Lonely planet“ rekomenduojamų objektų Indijoje. Iki pat XVI a. Hampi buvo didžiulis klestintis metropolis, tačiau vėliau prasidėjo karas su musulmonais, po kurio buvusios šlovės miestas taip ir neatgavo.
-
Lietuvis Indijoje 2. Mokykla be langų ir fizinės bausmės – kaip mes tapome mokytojais
-
Lietuvis Indijoje 3: kaip mes mokėme mažuosius indus apie Lietuvą
-
Lietuvis Indijoje 4: kaip mes atsidūrėme vietinių nuotraukose ir kokiu oru kvėpuojame
-
Lietuvis Indijoje 5: kaip aš išėjau iš darbo ir tapau krepšinio treneriu kitoje mokykloje
-
Lietuvis Indijoje 6: dvi Indijos – už grašius dirbančios tarnaitės ir pompastika mokykloje
-
Lietuvis Indijoje 7: atostogos Keraloje – indiško maisto gamyba ir jodinėjimas ant dramblių
-
Lietuvis Indijoje 8: pasiplaukiojimas po Rytų Veneciją ir smalsūs indai paplūdimyje
Turistai į Hampi plūsta aplankyti daugybės išlikusių hinduistų šventyklų ir unikalios gamtos: miestas ir jo apylinkės apsuptas didžiulių uolų ir riedulių.
Atvykėlių pilna ant kiekvieno kampo, tačiau dėmesio užtenka visiems: autorikšų vairuotojai siūlo pavežioti po šventyklas, vaisių, papuošalų ir kitų niekučių pardavėjai jau iš tolo šaukia „Sir“.
Atsakinėti visiems baisiai vargina, todėl po kurio laiko tiesiog nustoju reaguoti ir einu nesidairydamas.
Mūsų svečių namai apsupti vietinių gyventojų trobelių su aplink lakstančiomis vištomis, karvėmis ir ožkomis. Nakvynė vienam asmeniui kainuoja vos 200 rupijų (2,8 euro).
Sąlygos čia paprastos, tačiau stogas virš galvos yra – tiek ir užtenka. Čia gyvena daugiausiai taupūs keliautojai, iš kurių ne vienas Azijoje keliauja jau keletą mėnesių.
Kartais girdisi kaip stogu prabėga vieniša beždžionė, kurių Hampi knibžda gyva galybė.
Tyrinėti šventyklų – dviračiu
Pėsčiomis pažinti Hampi nėra pati lengviausia užduotis, todėl susigundome išbandyti dviračių turą po žymiausias šventyklas. Dviratis, aišku, senas kledaras, man gerokai per mažas ir vos veikiančiais stabdžiais.
Kartu važiuoja dar aštuoni užsieniečiai, o mūsų gidas lydi motociklu. Šventyklų toli ieškoti nereikia – jos išsibarsčiusios ant kiekvieno kampo.
Plačiai besišypsantis gidas papasakoja apie hinduizmo dievus ir papročius. Pavyzdžiui, jei kokio nors dievo statulos dalis yra nuskelta – indai jai nebesimeldžia.
Iš pažiūros daugumai šventyklų nieko ypatingo nėra atsitikę, tačiau daug kur nesunku pastebėti dramblio pavidalo dievą Ganešą nuskeltomis iltimis.
Prie įėjimo į vieną šventyklą galima įsigyti kokosų, kuriuos vietiniai perskelia ir deda kaip auką dievams.
O gal tai tiesiog auka beždžionėms, nes niekas nepyksta, kai šios čiumpa kokosus savo mažais pirštukais ir grūda į burną.
Važiuodami susipažįstame su maždaug 70 metų britu James'u, kuris pasakoja, kad į Indiją grįžta kiekvienais metais ir šalyje yra apsilankęs gal trisdešimt kartų.
„Kartą Turkijoje prasilenkiau su jūsų prezidentės delegacija. Pagalvojau, kur gi tu čia keliauji, geriau savo kalinius iš mūsų kalėjimų susirinktum“, – pusiau juokais pusiau rimtai išpyškino britas.
Ne pirmą kartą pasidarė gėda dėl savo šalies, grįžęs į viešbutį net susiradau internete statistiką.
Gana populiari pramoga Hampi užlipti ant kokios nors kalvos stebėti saulėdydžio. Vieną vakarą susipažįstame su indu Ganga, kuris mokosi rusų kalbos, nes nori tapti gidu. Jis ir palydi mus ant kalvos.
Rankoje Ganga nešiojasi vadovėlį ir vos išgirdęs kažką kalbant šia kalba puola pasišnekėti, nes taip lavina savo įgūdžius.
„Anglų kalbą irgi neblogai palavinti‘, – patikina indas, kalbėdamas su mumis.
Kadangi angliškai šneka beveik visi turistai ir vietiniai gidai, mokėdamas rusų kalbą Ganga tikisi taip nugriebti savo rinkos dalį.
Saulė nusileidžia, atsisveikiname su indu, kuris kitą dieną vėl mindžikuoja prie šventyklų ieškodamas su kuo pasišnekėti.
