Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.
Na, pažvelgus, kaip lėktuvo pilotas apsukinėja kai kuriuos miestus ir dar padaro kilpą, tai man net kilo įvairiausių minčių, ar tik nenusprendė apsisukti.
Norint keliauti, šalyje reikia susitvarkyti daug dokumentų. Pirma – gauti iškvietimą, su kviečiančios įmonės licencija. Vėliau keliauti į Dubajaus arba kelias kitas ambasadas ir nusipirkti nepigią vizą. Kadangi skrydžių į Kabulą vykdoma nedaug, tad ir nuskristi ten nėra lengva.
Atskridus reikės keliauti į Informacijos ir kultūros ministeriją bei pagal talibų ministro įsaką gauti leidimus keliauti po trokštamas provincijas. Už kiekvienos provincijos leidimą dar teks sumokėti po 15 Eur.
O atvykus į atitinkamas provincijas, reikės dar kartą keliauti į vietinę ministeriją ir išsiimti naujus leidimus. Į Dubajų atskridau be jokių vizų ar kitų dokumentų, o kelionei į Afganistaną reikia pasiruošti itin daug dokumentų.
Prieš vykstant į šalį man reikėjo susirasti patikimą žmogų, kuris galėtų aprodyti vietoves, kuris nedirbtų nei su Talibanu, nei su ISIS sukilėliais. Pagal kitų keliautojų rekomendacijas radau vaikinuką ir jis sutiko mane pavežioti. Paklausiau, ar vairuoja, sakė, kad samdys vairuotoją.
Kadangi Afganistane niekas nelaiko vairavimo egzaminų, automobiliai yra be techninės apžiūros, tai labai svarbu patikimas automobilis ir vairuotojas. Na, pažiūrėsime, ar man pavyks išvengti avarijos.
Vienas svarbiausių aspektų vertinant vairuotoją – ar jis nevartoja narkotikų, nes paplitus opijaus gamybai, daugybė afganistaniečių įklimpo į narkotikų liūną. Gavau atsakymą, kad vairuotojas geras ir narkotikų nevartoja. Sunku pasitikėti, bet kitų variantų nėra.
Nusileidęs Kabule, iš karto vykstu į viešbutį. Čia saugumo patikra stebinanti, nes labai griežta. Po automobiliu ieškoma sprogmenų, daugybė užkardų, ginkluotų vyrų. Peršviečiami mano daiktai ir tikrinama kuprinė.
Užeinu į restoraną. Manau, kad radau vieną geriausių sostinėje. Labai gražus, tradicinis. Užsisakiau manty, tai – dideli koldūnai su aviena. Jie apibarstyti avinžirniais ir apšlakstyti jogurtiniu padažu. Kadangi labai minkštučiai, tai pradžioje su jais nesusitvarkau. Na, iš antro karto, jau suprantu, kaip valgyti. Skonis tikrai pasakiškas – sultingi, su daugybe prieskonių.
Išsimiegojęs naktį ir užkilęs į viešbučio viršų papusryčiauti, pažvelgiu pro langą. Vaizdai tikrai unikalūs, labai nekantrauju pradėti savo kelionę po Kabulą.
Šauni kelionės pradžia. Planavau nepatirti avarijos, tačiau nepavyko išvengti neišvengiamo. Tikiuosi, pirma ir paskutinė. Kol kas 1:0 – Afganistanas laimi.
Beje, Afganistane nėra jokių draudimų. Net jeigu talibai nusiperka naują „Lexus“ visureigį, jo niekas nedraudžia, net civiliniu draudimu.
Jie atsipūtę ir viską priima kaip lemtį.
Mūsų atveju atsitrenkė į mūsų automobilio kablį, jis apsaugojo bagažinę. Po dviejų minučių vėl sėdėjome automobilyje ir toliau stovėjome kamštyje. Gal atsitrenkusio automobilio vairuotojas ir susinervino, bet, manau, kad nelabai. Jie atsipūtę ir viską priima kaip lemtį. Mūsų automobilio vairuotojas netgi tapo linksmesnis negu prieš tai.
Vykstu siauromis gatvelėmis ant vienos iš Kabulo kalvų pasižvalgyti po vietoves. Namų išties daugybė. Atrodo skurdžiai. Nėra nei centrinio vandentiekio, nei nuotekų sistemos. Taip pat vietiniai gyventojai turi gerokai pavargti norėdami prekes užsinešti į kalną. Aišku, jeigu išgali jų nusipirkti. Dažniausiai šiose vietovėse apsiperka vyrai. Gal ir neblogai, nes užnešti prekes vyrams lengviau.
Nėra nei centrinio vandentiekio, nei nuotekų sistemos.
Sustoju prie kriketo stadiono. Daugybė afganų jaunimo gerai leidžia laiką. Kriketas – populiariausias sportas šioje šalyje. Kadaise, XIX a. vykstant anglų ir afganų karui, jį žaisdavo anglų kareiviai. Jo taisykles išmoko ir afganai. Daugiau nei po 100 metų šis sportas sugrįžo su trenksmu (gaila, bet ir tiesiogine to žodžio prasme).
Prieš keletą metų kriketo rungtynes pasirinkdavo savižudžiai sprogdintojai. Jų tikslas buvo su savimi nusinešti kuo daugiau gyvybių. Kuomet per varžybas susirenka didelė minia žmonių, tai padaryti itin lengva.
Na, bet vietinių tai neišgąsdino. Jaunimas toliau treniruojasi ir jiems pakankamai gerai sekasi. Tarptautinėse lentelėse jie yra maždaug per viduriuką. Kartais į kaulus duoda net airių nacionalinei rinktinei. Ilgai čia neužsibūnu, nors žmonių ir nedaug, bet reikia vengti didesnių susibūrimų.
Beje, kai Talibanas atėjo į valdžią, visi baiminosi, kad šį žaidimą jie uždraus kaip ir daugelį kitų pramogų. Įskaitant muziką ar šokius. Tačiau kol kas Talibanas užtikrino, kad afganistaniečiai ir toliau galės sportuoti ir žaisti kriketą.
Vietinį drabužį nusprendžiau pasisiūti tam, kad kuo mažiau išsiskirčiau iš minios ir nekrisčiau į akis. Tai darau dėl savo saugumo. Visi vietiniai vaikšto su tradiciniais rūbais. Mano kelionių rūbai labiau pastebimi aplinkinių. Taigi teks padėti į šalį savo patogius, kokybiškus drabužius ir apsirengti tradiciškai. Na, pabandysiu, bus įdomu.
Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.
