Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Lietuvis Kilimandžaro viršūnėje: kaip į trečią namo aukštą sunkiai užlipdavęs Mažvydas įveikė save

Kelionė į Kilimandžaro viršūnę 36 m. Mažvydui Puidokui – neeilinė vienuolikos dienų patirtis Afrikoje. Teko susidurti su paslaptingąja „kalnų liga" ir stebėti, kaip sunkiai kolegos siekia tikslo ir ne visi jį įgyvendina. Negana to, papildomų abejonių kėlė prieš kelerius metus patirta rimta trauma slidinėjant – vyras nebuvo tikras, ar jo kūnas pajėgs įveikti 6000 m kelionę į kalną. Tačiau šiam iššūkiui jis ryžosi – per du mėnesius pasirengė kelionei ir tikslą įgyvendino, rašoma pranešime spaudai. Apie tai ir kalbamės su M.Puidoku.
Kopimas į Kilimandžarą
Kopimas į Kilimandžarą / M.Puidoko nuotr.

– Kodėl nusprendei kopti į Kilimandžaro kalną?

– Kaip vyras, inžinierius, verslininkas ir savanoris visuomet noriu augti ir tapti geresniu žmogumi visomis prasmėmis. Vienas geriausių būdų tai daryti – keliaujant, patiriant.

Sena tiesa yra ta, jog, jeigu tavo nuovoka, supratimas yra žemi, tą patį patirsi (tą mažumą) kiekviename savo gyvenimo aspekte. Mažai laimės, mažai džiaugsmo, mažai sėkmės, mažai pasitenkinimo gyvenimu. Todėl niekaip nenoriu prisidėti prie gan populiaraus teiginio, jog žmogaus proto pasaulis – tai mažų minčių pasaulis. Taigi pasilypėti šiek tiek aukščiau ir akimis aprėpti plačiau, sužinoti, patirti ir išbandyti daugiau – tai buvo ne tik 6000 m iššūkis. Tai buvo ir mano indėlis į žmogiškojo gyvenimo bei jo išraiškos grožį.

– Tokios kelionės reikalauja išskirtinio pasirengimo. Kaip sekėsi ruoštis?

– Sprendimą keliauti priėmiau ekspromtu, taigi du mėnesius iki kelionės atlikti fiziniai testai rodė tik artimą vidutiniam lygiui pasiruošimą. Negana to, prieš dvejus metus slidinėdamas patyriau traumą – išsiliejo kraujas į smegenis, būta stuburo slankstelių lūžio. Tad lipimas į trečią namo aukštą tam tikru metu tapo iššūkiu.

M.Puidoko nuotr./Kopimas į Kilimandžarą
M.Puidoko nuotr./Kopimas į Kilimandžarą

Atrodytų, nerealu po tokios patirties kopti į Kilimandžarą? Realu, ir man pavyko. Per du griežto režimo mėnesius nukrito 10 kg – dedikavau save tiek sportui, ištvermės didinimui, tiek sveikesnei mitybai. Buvo daug rizikos nespėti pasiruošti, tačiau pavyko – galutiniai fizinio testo rezultatai rodė „geriau nei vidutinis“.

– Kas buvo sunkiausia kopiant į Kilimandžarą?

– Kai po 5 dienų kopimo, pakėlus akis ir pažvelgus į viršūnę, ji neatrodė nei kiek arčiau ar labiau matoma. Tuomet skaudantys raumenys suskausta dar labiau, abejonės, ar ją pasieksi iš viso ir ar buvo verta kopti – sustiprėja dar labiau. Negana to, kylant, visus gąsdino artėjanti riba, kai gali bet kada ir skirtingais aspektais pasireikšti paslaptingoji „kalnų liga“. Dar gana anksti, nepakilus net į 4000 m aukštį, teko matyti mūsų komandos kolegas išbalusius, svirduliuojančius, bet šiaip ne taip judančius kartu. Tai drąsos neprideda... Galvoji – kada gi kito, kada gi tavo eilė?!

M.Puidoko nuotr./Kopimas į Kilimandžarą
M.Puidoko nuotr./Kopimas į Kilimandžarą

Kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą netrūkdavo pokalbių, kaip kas jaučiasi, kam ir kaip pasireiškė šis sunkai prognozuojama liga. Nei vieno vakaro ir nei vieno ryto nebuvo be deguonies lygio kraujyje matavimų. Man asmeniškai pavyko „kalnų ligos“ išvengti iki pat paskutinio žygio – naktinio viršūnės šturmo. Nors kelionė vyko dar šių metų pradžioje, iki paskelbiant pasaulinę pandemiją, prisiminimai iki šiol gyvi, aiškūs – džiaugiuosi, jog ryžausi tai padaryti.

– Koks jausmas, kai pasiekei šį tikslą – užlipai į Kilimandžaro viršūnę?

– Dažniausiai labai daug įvairių jausmų turime, kai ruošiamės ką nors įgyvendinti, darome tai ir patiriame sunkumus, netikėtumus, įdomius pokalbius. Tuomet – trumpas laikotarpis, kai tu jau ten, pasiekęs kalno viršūnę. Tačiau nėra kada džiaugtis ar grožėtis vaizdais, ar net didžiuotis savimi, nes galvoji, kaip kuo greičiau pasidaryti porą dailių fotografijų atminimui ir leistis žemyn! Tai sąlygoja nuovargis, šaltis, fizinė būsena, deguonies stygius ir likęs instruktažas, kuriame sakoma: kuo ilgiau būsi viršuje – tuo sunkiau jausiesi leisdamasis. Taip būna dėl natūralios kūno reakcijos į deguonies stygių (išretėjimą) ir sumažėjusį atmosferos slėgį.

M.Puidoko nuotr./Kopimas į Kilimandžarą
M.Puidoko nuotr./Kopimas į Kilimandžarą

Kai nusileidi žemyn – pasaulis tikrai atrodo truputį kitoks. Tu vis tiek dar turi savyje tą aukštį, tą tave negrįžtamai pakeitusį „žvilgsnį iš viršaus“. Tu vis tiek, vis dar turi savyje tą žmogų, kuris akis į akį susidūrė su išvargusiais raumenimis, drebančiu šalčiu ar „kalnų ligos“ simptomais ir silpnumu, bet vis dar kopė pirmyn! O svarbiausia – atrasti savyje ryžto, tiek sau pačiam, tiek kitiems padėti pasiekti tikslą, stipriai viršijantį lūkesčius. Ir, ten, pakeliui į viršų – šie žodžiai nėra tik sparnuotos frazės. Kai prisimeni, kiek komandos narių realiai susidūrė su savo dvejonėmis, abejojimu, tęsti kelionę ar ne, išlaikys ir pajėgs kūnas ar ne, supranti, kiek daug reikia, kad tikslą pasiektum.

– Visas keliones lydi pažintys su žmonėmis. Kokia pažintis tau vertingiausia ir labiausiai įstrigo?

– Kelionėje labiausiai įstrigo dvi pažintys: su mano palapinės „kambarioku“, vokiečiu, turinčiu nestandartiškai vokiečiui išlavintą humoro jausmą. Ir antroji – vienas iš gidų, mano vedlys, kuris paskutinę naktį iki viršūnės šturmo pastebėjo, jog ir mane ėmė kankinti neprognozuojamoji „kalnų liga“. Praktiškai tik jo dėka patikėjau, kad ir man dar įmanoma pasiekti kelionės tikslą – 6000 m viršūnę. Taip jau sutapo, kad jo žmona prieš du mėnesius susirgo maliarija ir paliko šį pasaulį.

M.Puidoko nuotr./Kopimas į Kilimandžarą
M.Puidoko nuotr./Kopimas į Kilimandžarą

Simboliška, jog ši JCI („Junior Chamber International“ visuomeninio jaunimo organizacija) narių kelionė – kaip tik buvo dalis iniciatyvos palaikyti Jungtinių Tautų organizuojamą kampaniją „Nothing But Nets“, skirtą paremti pastangas, saugantis maliarijos ligos bei jos plitimo. Jeigu ne JCI, šioje kelionėje nebūčiau sudalyvavęs – šios organizacijos nariai padėjo ir pasiruošti kelionei, ir palaikė mane jos metu. Džiaugiuosi, jog čia savanoriauju ir taip galiu ne tik mesti sau iššūkius (kelionė į Kilimadžarą), bet ir prisidėti prie kilnių tikslų kaip „Nothing But Nets“ iniciatyvos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas
Reklama
Jasonas Stathamas perima „World of Tanks“ tankų vado vaidmenį „Holiday Ops 2025“ renginyje
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos