Vitalijaus organizuojamos kelionės į Maroką leidžia tautiečiams ne tik atrasti šią paslaptingą ir spalvingą šalį, bet ir pasinerti į giliai po žeme slypintį mineralų pasaulį. Šioje šalyje, kur tarp smėlio kopų išdidžiai stovi šimtmečių senumo pilys, o olose slepiasi neišsenkantys mineralų lobynai, Vitalijus su savo bendraminčiais atranda tikrąją Maroko dvasią.
Su Maroku supažindino sielos brolis
Vitalijaus pažintis su Maroku prasidėjo atsitiktinai – vienoje iš Kaune vykusių švenčių. Čia sutikęs lietuviškai kalbantį marokietį, Vitalijus dabar sako, kad ne jis, o pats Marokas susirado jį Lietuvoje.
„Gyvenime buvau ir esu ganėtinai aktyvus, todėl visada turėdavau veiklos bei hobių. Pradėjus medituoti atradau savyje kūno pojūčius liečiant mineralus. Kai pradėjau juos rinkti ir kolekcionuoti, vienoje iš Kauno miesto švenčių pamačiau palapinę su mineralais. Kai pakėliau akis, žvilgsnis susitiko su marokiečiu. Abu iš pirmo žvilgsnio supratome, kad atpažįstame vienas kitą, nors niekada anksčiau nebuvome susitikę. Užkalbinau jį ir pasikviečiau pas save į svečius – taip pradėjome bendrauti. Po pusės metų bendravimo, draugas pakvietė mane vykti kartu į Maroką ir taip atradau šią nuostabią šalį. Manau ne aš pasirinkau Maroką, o Marokas mane pats susirado Lietuvoje“, – pasakoja V.Šinkariovas.
Pasak Vitalijaus, praėjus šiek tiek laiko po pirmosios pažinties su Maroku, kilo idėja šią šalį ir tikrąjį jos veidą parodyti ir kitiems. Todėl drauge su marokiečiu, kurį vadina savo sielos broliu, jie nusprendė pakviesti lietuvius į netradicines keliones po šią šalį.
„Mano draugas marokietis puikiai kalba, rašo ir skaito lietuviškai. Negana to, jis Lietuvoje, „Regitroje“, išsilaikė vairavimo teises! Kadangi mūsų teisės Maroke galioja, tačiau marokiečių teisės pas mus Europoje – ne, jis nusprendė lietuviškai jas išsilaikyti – tai nustebino net mane. Po pirmos kelionės ir ilgesio šiai šaliai, pagalvojome, kad būtų smagu parodyti Maroką ir bendraminčiams. Man labai patiko mintis keliauti su žmogumi be vertėjo, tuo labiau, kad mūsų požiūris ir tikslai visiškai sutapo. Draugystei daug nereikia – nuoširdumas ir bendravimas jau tą pačią pažinties dieną leido suprasti, kad mūsų bendrystė tęsis labai ilgai. Marokietį vadinu savo sielos broliu – sudėtinga nusakyti tokią draugystę, kuri gimsta savaime“, – sako Vitalijus.
Tūkstančiai įveiktų kilometrų ir kelionės olomis
Vitalijus teigia, kad jo organizuojamos kelionės tikrai netiks tiems, kurie mėgsta visą atostogų laiką praleisti paplūdimyje ar gulint prie baseino. Per savaitę laiko trunkančią kelionę po Maroką, jis ir jo bendraminčiai nuvažiuoja daugiau nei du tūkstančius kilometrų. Per šį laiką keliautojai turi galimybę išvysti ir pažinti tikrąjį Maroką – leidžiamasi į keliones po autentiškus šios šalies kaimelius, kur namai statomi senoviniu būdu iš molio ir medinių rąstų, nakvojama Sacharos dykumoje, keliaujama kupranugariais ir lendama į olas, kuriose ne tik gausu kristalų, bet ir knibžda gausybė šikšnosparnių.
„Sunku įvardinti vieną vietą, kuri palieka didžiausią įspūdį šioje šalyje. Marokas yra didelis ir kardinaliai skiriasi nuo Europos. Galbūt vieni labiausiai įsimenančių dalykų ten – iš molio statytos šimtmečių senumo pilys, nakvynės Sacharos dykumoje, neaprėpiamose smėlio platybėse bei požeminės olos ir mineralų kasyklos kalnuose. Labai įspūdingai atrodo ir Legziros paplūdimyje natūraliai susiformavusi akmenų arka. Jau nekalbant apie reljefo kontrastus, kai keliaudami saulėtomis vietovėmis ir besimėgaudami 30 laipsnių šiluma, matome snieguotas kalnų viršūnes.
Šalyje yra ištisi miestai, kurie užsiima viena veikla. Pavyzdžiui, ten, kur yra dabartinis Marokas, anksčiau buvo vandenyno dugnas, todėl dabar yra likę daugybė vandenyno gyvių (fosilijų). Todėl visas miestelis užsiima fosilijų kasyba ir apdirbimu. Marokas turi net 9 UNESCO saugomus objektus, tad vietų, kurias čia būtina pamatyti – tikrai gausu“, – teigia Vitalijus.
Keliones į šią šalį organizuojantis lietuvis priduria, kad daugeliui tautiečių įspūdį palieka ir Maroko maistas.
„Maroko maistas nepalieka abejingų. Prisipažinsiu, skanesnio maisto nei ten, nebuvau ragavęs. Nors esu veganas, tačiau Maroke visada turiu ką valgyti, kadangi jų racione daugybė daržovių ir vaisių, kurie čia pat ir yra užauginti. Taip pat gausu įvairiausių riešutų, šviežių sulčių ir prieskonių, kurie pardavinėjami turguose. Kartą po ilgos kelionės olomis ir tarpekliais, buvome labai ištroškę ir praalkę, tad sustojome nusipirkti arbūzą. Arbūzo neliko per keletą minučių, o vietinis pardavėjas paklausė iš kokios šalies mes esame. Atsakiau, kad iš Lietuvos ir pasiteiravau, kodėl klausia. Pardavėjas atsakė, kad taip greitai suvalgyto arbūzo dar nematė“, – juokiasi Vitalijus.
Labiausiai žavi vietinių gyventojų nuoširdumas
Tiesa, Vitalijus priduria, kad po pirmos kelionės į Maroką, jis neturėjo noro vėl grįžti į šią šalį. Kaip teigia jis pats, prireikė laiko susigulėti įspūdžiams ir pajusti ilgesį šiai šaliai. Tačiau dabar, susižavėjęs šios šalies žmonių nuoširdumu, Vitalijus laukia kiekvieno sugrįžimo į Maroką ir naujų pažinčių su vietiniais gyventojais.
„Po pirmos kelionės grįžau su daugybe įspūdžių, tačiau nebuvo noro grįžti ten vėl. Tik praėjus keletui mėnesių pajutau ilgesį šiai šaliai, matyt reikėjo laiko, kad susigulėtų visi nauji įspūdžiai. Pats pirmas ir labiausiai krentantis į akis dalykas šioje šalyje – tai žmonių atsipalaidavimas. Čia niekas niekur neskuba. Nors kiekvienas kažką veikia, bet ten nėra tokio tempo, kaip mes esame įpratę.
Su kiekvienu grįžimu į šią šalį susipažįstu su vis naujais žmonėmis, susimatome ir su tais, kuriais jau bendravome. Vietinių žmonių geranoriškumas ir nuoširdus bendravimas visada palieka tik gerus atsiminimus. Kartais atrodo, kad žmonės Maroke išvis nemiega, nes čia net ir nakties metu verda gyvenimas, dirba kavinės, šurmuliuoja miestų gatvės“, – mintimis dalijasi V.Šinkariovas.
Kaip pasakoja jis, paskutinėje kelionėje, drauge su juo keliavusiems bendraminčiams labai įsiminė akimirkos, kai žmonės, gyvenantys kalnuose ir keliaujantys su visomis auginamomis gyvūnų bandomis paskui vandenį, dalijasi arbata.
„Arbatos gėrimas Maroke yra kaip ritualas. Kartą, kai palapinėje gėrėme arbatą ir vaišinomės datulėmis, paklausėme, ar toli yra vanduo. Vietiniai atsakė, kad iki vandens – 4 valandos kelio. Po suvokimo, koks čia yra brangus vanduo ir kaip, nepaisant to, nuoširdžiai žmonės juo dalijasi su kitais, nelieka abejingų širdžių“, – pasakoja keliones į Maroką organizuojantis lietuvis.
Marokiečiai atveria savo namų duris
Vitalijus teigia, kad tenka dažnai susilaukti klausimų dėl saugumo Maroke. Tačiau visiems nerimaujantiems, jis drąsiai atsako, kad tai – pati saugiausia arabiška šalis.
„Pirmą kartą keliaujantys į musulmonišką šalį dažnai svarsto dėl saugumo joje. Tačiau saugesnėje valstybėje man neteko lankytis. Žinoma, didmiesčiuose, kuriuose jaučiamas vakarietiškas dvelksmas, kuriuose yra milijonai gyventojų, gali nutikti ir neplanuotų nuotykių. Tačiau kuo labiau tolstame nuo didesnių miestų, tuo labiau pamatome tikrąjį Maroką. Beje, šios šalies miestuose galima išvysti neįtikėtinai didelį kontrastą keliuose – čia tarp prabangiausių automobilių važinėja ir labai seni automobiliai, motociklai, žmonės keliauja iš vienos vietos į kitą net ir asiliukais“, – tvirtina V.Šinkariovas.
Vitalijus pasakoja, kad jo organizuojamų kelionių metu kartais lankomasi ir vietinių gyventojų namuose, kur visi kartu leidžia laiką, pusryčiauja, vakarieniauja.
„Marokiečiams smagu, kai pas juos namuose lankosi svečiai, todėl mus visada pasitikdavo su šypsenomis ir smalsiais vaikiškais žvilgsniais pro kiek pravertas duris. Kai lankėmės marokiečio brolio namuose, pavalgius visi gavome dovanų vietinius rūbus. Jais pasipuošę, bandėme susirasti, kokius šokius šoka vietiniai ir atkartoti judesius. Labiausiai ši atrakcija linksmino vaikus, kurie matydami mūsų bandymus, kvatojo susiėmę už pilvų.
Pastarosios kelionės metu taip pat lankėmės ir marokiečio dėdės parduotuvėje, kurioje kabėjo didžiulės kriauklės formos paveikslas su visa Maroko istorija nuo pat gilios senatvės. Parduotuvės savininkas keletą valandų pasakojo įspūdingas istorijas apie savo šalį. Iš tiesų likome labai nustebę, kokios gilios yra žmonių žinios apie šalį ir koks didelis noras jomis dalytis su smalsaujančiais“, – džiaugiasi Vitalijus.
Vienija meilė mineralams
Vis dėlto, kaip teigia Vitalijus, pagrindinis dalykas, dėl kurio jis su bendraminčiais keliauja į Maroką, yra mineralai. Keliautojai savo akimis gal išvysti, kaip mineralai auga ir formuojasi, o norintys jų gali net išsikasti ir parsiskraidinti namo atgal į Lietuvą.
„Visus mus, keliaujančius į Maroką, jungia vienas pagrindinis dalykas – meilė mineralams. Nuo pat pradžių norėjau suteikti žmonėms galimybę išvysti natūralioje aplinkoje augančius mineralus bei esant galimybei pabandyti susirasti ar išsikasti savo kristalą. Taip pat keliaujame ir į draugo šeimos mineralų apdirbimo vietas, kur stebime procesą, kaip natūralus uolienos gabalas pavirsta į gražų pastatomą bokštelį ar jaukią žvakidę.
Maroke gausu mineralų ir fosilijų, tačiau ten plyti ir didžiausi pasaulyje selenito klodai. Be selenito, Maroke gausiai randama ir azūritų, malahitų, ceruzitų, baritų, apatitų, kalcitų, fluoritų, vanadinitų, aragonitų, opalų ir įvairiausių kvarcų. Kai kurie mineralai yra olose, kai kurie randami giliai žemėje, o kai kurie stūkso tiesiog žemės paviršiuje ar net paplūdimyje. Visi iš kelionės parsiveža mineralų. Išvykstant iš Maroko, oro uostuose dėl to niekada nekyla problemų, kaip, kad būna daugelio Europos pajūrių šalyse. Žmonėms, kurie randa ar nusiperka labai daug mineralų, netgi padedame juos parsigabenti. Apsauga oro uoste vieną kartą yra mane išvadinusi išprotėjusiu lietuviu, nes po pirmos kelionės atgal vežiausi 4 lagaminus mineralų, jų buvo prikrautos net ir pilnos kišenės“, – šypsosi Vitalijus.
Kelionėse netrūksta netikėtumų
Pasak V.Šinkariovo, jo organizuojamos kelionės yra „gyvos“, o planai gali būti keičiami, prisitaikant prie aplinkybių. Vitalijus atskleidžia, kad kelionių metu yra pasitaikę įvairių netikėtų situacijų – uždarytos Maroko kasyklos ar dėl streikų atšaukti atgaliniai skrydžiai atgal į Lietuvą.
„Kelionių organizavimas kitiems gimė spontaniškai – viską darome iš altruistiškų paskatų, kadangi turime galimybes ir žinias, kaip prasmingai sudėlioti laiką. Tai nėra ta įprastinė, turistinė, komercinė kelionė – dažniausiai tai tiesiog bendraminčio kompanija, kuriai padedame įsigyti bilietus, suorganizuojame nakvynę ar maistą. Susidėliojame kelionės gaires, o po to komandiškai, pagal galimybes sprendžiame, kaip praleisime dieną. Po kiekvienos kelionės, vis sakau sau, kad kitoje kelionėje bus mažiau veiksmo, bet gaunasi priešingai. Noras būnant toje šalyje parodyti žmonėms kuo daugiau neatrastų vietų, didina nukeliautų kilometrų skaičių.
Paskutinėje kelionėje keliavome po visą Maroką „kiaurai išilgai“ – nuo Alžyro sienos iki pat vandenyno ir dar daugiau. Yra buvę atvejų, kai suplanavome aplankyti krioklį, bet dėl vandens trūkumo jo tiesiog nebuvo – tada keitėme šią vietą ir lankėme kitą. Kartą teko susidurti ir su visame Maroke uždarytomis kasyklomis dėl įvykusio atsitikimo – vietoj to nusprendėme vykti į olas, kuriose nėra kasinėjama. Iššūkiu tapo ir atšaukti skrydžiai dėl Prancūzijoje vykusių streikų, tačiau galiausiai viskas išsisprendė. Todėl jei dėl laiko stokos ar nenumatytų aplinkybių kažkas keičiasi, visada ieškome alternatyvų. Kaip juokaudami kalbėjome – blogiausiu atveju tiesiog liksime Maroke ilgesniam laikui“, – prisiminimais iš kelionių dalijasi Vitalijus.
