Esu jau šiek tiek pasakojęs apie emigrantų namą, kuriame Aleksas gyveno ir kurio viršutiniame aukšte nuomojo kišenės dydžio palėpę. Vietos ir patogumo joje buvo maža, bet Aleksas nebuvo išlepęs ir greitai prie tos kamurkytės priprato. Man tai nebuvo problema.
Aš džiaugiausi turintis vietą apsistoti ir maža to, tame kambariuke kaskart visai smagiai praleisdavau laiką. Ne kartą su savo antra puse ar „Pravalturo“ direktoriumi (broliu) esame toje kamurkėje susirengę visai padorius vakarėlius. Nepaisant jo mažumo, iš jo man yra likę tik geri prisiminimai. Kodėl kalbu apie prisiminimus, o ne apie einamąjį laiką?
Pandemijai prasidėjus, netekęs darbo Aleksas nusprendė tuščiai toje palėpėje nekirmyti ir parvyko į Lietuvą. Vėliau joje apsiprato ir į Londoną nusprendė nebegrįžti, nors darbdaviai jį ir kvietė. Negali pykti, gera gyventi toj Lietuvoj. Jei ne bjaurus oras ir žiurkės snukio diktatorius kaimynystėje, Lietuva išvis būtų rojaus kampelis.
Bet ne apie Lietuvą mes dabar. Mes dabar apie rūke skęstantį Londoną ir lietuvių emigrantus, mat per dažnas viešnages Londone prisižiūrėjau visokių fokusų, kuriais noriu čia ir pasidalinti.
