Prie nesimpatijų prisidėjo ir Lukašenkos siunčiami pabėgėliai prie mūsų sienos. Bet tai nereiškia, kad netoleruoju kitokių nuomonių. Pavyzdžiui, mano gera pažįstama yra itin didelė arabų gerbėja, net Koraną ar kokią tai arabišką literatūrą laisvalaikiu studijuoja. Ji sako, kad aš viską apie arabus suprantu klaidingai ir turėčiau labiau pasidomėti prieš kritikuodamas.
Pasidomėti aš, žinoma, galiu, bet prisimenant, kad visi mano kelioniniai apsinuodijimai įvyko būtent arabų šalyse, nekritikuoti sunkiai sekasi. Kaip ten bebūtų, nors periodiškai su ta pažįstama ir pasiginčijame, bet dėl to nesipykstame, nes – ar verta? Linkėjimai jai, jei ji skaitys šį tekstą, tikrai supras, kad kalbama būtent apie ją.
Nusprendžiau, kad daugiau į Tunisą nebevyksiu.
Tačiau paradoksas – nemėgdamas arabų šalių, jose lankiausi daugybę kartų ir, manau, daugiau nei čia paminėta mano pažįstama, arabų gerbėja. Pernai, pavyzdžiui, lankiausi Maroke, JAE ir Egipte. Šiemet jau nusimato dar vienas vizitas į JAE.
Keistai išeina. Gal, sakau, čia tas reiškinys, kai kažko nemėgsti, bet kažkur slaptai pasąmonėje visgi myli? Kol kas to tvirtai sakyti negaliu ir manau, jog taip nėra, bet faktas, kad arabų kraštuose lankausi gal net dažniau nei kitur bei jaučiuosi šioks toks jų ekspertas, yra nepaneigiamas.
Šiandien pakalbėsiu apie vieną tokių kraštų – Tunisą, kuris kažkada buvo viena populiariausių tautiečių atostogų krypčių (dabar tokia nebėra, tačiau lietuviai vis dar kartkartėmis į Tunisą nuvyksta). Lankiausi jame kartą, po kurio nusprendžiau, kad daugiau į Tunisą nebevyksiu.
