Džiunglėse apstu pavojų
Pusiaujo Gvinėjos 200 megavatų hidroelektrinės statyba trunka penkmetį. Darbus, kuriuos atlikti konkursą laimėjo Anglijoje registruota ukrainiečių įmonė „Duglas Alliance“ (Modesto darbdavė, – aut. past.), žadama pabaigti 2016 m.
Toks projektas – ne pirmas. Ant Welle upės kranto jau stovi kinų pastatyta elektrinė, bet ji neveikia. Už 50 km nuo dabar statomos elektrinės ateityje bus įrengta dar viena.
„Kai bus pastatyta hidroelektrinė, pakilęs upės vanduo užtvindys džiungles. Miškininkai iki tos vietos turi išpjauti mišką. Mano darbas – pirmam lįsti į džiunglių gilumą ir žymėti medžius, kurie turėtų paskęsti vandenyje. Kai kur tos vietos siekia net 2 km nuo upės.
Pagalvojau, jog mano padėjėjai jau traukiasi mačetes – turės šiandien ką valgyti. Atsisuku, o jų nėra. Jie – aukštai medyje. Supratau, kad artinasi kažkas baisaus. Ėmiau bėgti. Užpuolė milžiniški šernai, – pasakojo Modestas.
Veiklos ruožas palei abu krantus tęsiasi apie 12 km. Darbas pavojingas. Apsaugos nėra. Artimiausi žmonės – už 2 km.
Šalia – tik du padėjėjai: vietiniai Koto ir Atomas. Apsišarvavę mačetėmis bei skindamiesi jomis kelią tolyn, jie pasiruošę ginti nuo bet kokio gyvio“, – savo darbo funkcijas paaiškino Modestas.
Tačiau kartą ir bebaimiai Koto su Atomu buvo išsigandę.
„Dirbdamas išgirdau triukšmą. Pagalvojau, jog mano padėjėjai jau traukiasi mačetes – turės šiandien ką valgyti. Atsisuku, o jų nėra. Jie – aukštai medyje. Supratau, kad artinasi kažkas baisaus. Ėmiau bėgti. Užpuolė milžiniški šernai“, – išgąsčio įvariusią istoriją papasakojo Modestas.
Sirgo maliarija
Tačiau didžiausia džiunglių pabaisa yra dramblys. Kalbant apie šį gyvūną vietinių akyse pasirodo baimė. Bėgdamas dramblys verčia medžius, tad visi bėga nuo jo. Modestui sutikti džiunglių siaubūno dar neteko. Tačiau, kad jie netoli, žino iš darbo vietoje aptiktų didžiulių pėdsakų.
„Vietiniai tiki, jog drambliai bijo vienintelio dalyko. Ir tai – ne pelės. Jie bijo dūmų. Todėl Pusiaujo Gvinėjoje „prasirūkiau“, – nusijuokė vaikinas.
Kitas gamtos priešas – uodai. Lietuviams maliarijos liga skamba kaip mirties nuosprendis. Ten ji – tiesiog gripas. Kad apsisaugotų nuo kraujasiurbių, vietiniai namų viduje net pasistato palapines, kuriose miega.
„Gali įkąsti 1 000 uodų – ir nieko. O gali įkąsti vienas, ir to pakaks. Sirgau maliarija ir aš. Skaudėjo galvą, laužė kaulus, sukilo temperatūra. Dvi paras pagulėjau su lašinėmis, prigirdė vaistų, bet pasveikau.
Vietiniai serga po kelis kartus. Jie gydosi patys: iš tam tikro medžio žievės ir vandens pasigamina keistą geltoną skystį. Išgėręs po 30 min. pasveiksti. Pabūgau bandyti, – šyptelėjo Modestas. – Taigi džiunglėse išgyvenčiau. Žinau, kuo gydytis, iš kurios lianos geriamąjį vandenį išgauti, kaip spąstus statyti. Gerai orientuojuosi vietovėje. Daug ko išmokau.“
Valgo viską, kas kruta
Prisiminęs dar vieną siaubūną, Modestas išsitraukė telefoną ir atvertė nuotrauką, kurioje – 6 metrų pitonas. Nesumeluosiu, oda pašiurpo. Tas gyvis priminė žmones ryjančią anakondą iš siaubo filmų.
„Darbininkai užtiko jį po medžių šakomis. Pribaigė ekskavatoriaus kaušu ir išsivežė namo suvalgyti. Kas rado, to ir yra“, – apie pitono likimą pasakojo Modestas.
Pasak jo, dar yra tokia maža žalia gyvatė mamba, dar kitaip vadinama bananke. Jos įgėlimas – mirtinas.
„Man atrodo, Kleopatrą tokia nusižudė. Ji suleidžia nuodą, 40 įkvėpimų, ir tu – miręs. Tokias per savaitę kelias užmušdavome“, – pasakojo Modestas.
Vietiniai, anot jo, valgo viską, ką spąstais sugauna džiunglėse: ir gorilas, ir gyvates. Neliečiami tik šunys. Todėl nesuprantamas jiems buvo Modesto noras įsirengti namuose 60 litrų akvariumą. Neva, kam auginti žuvis, jei jų užaugusių nesuvalgyti. Dar ir maitinti reiks.
Vietinis maistas Modestui nepasirodė skanus: visur vartojamas kažkoks aštrus pikantiškas prieskonis, užmušantis visus poskonius. Kartą teko ragauti vėžlį, kurį pagavęs jam pagamino pagalbininkas Koto.
„Turi dar jie tokį nacionalinį patiekalą – juką. Tiesiog į palmių lapus suvynioja kažkokią saulėje išdžiovintą tešlą. Lyg iš ryžių. Nors gal ten jų nėra. Nieko šlykštesnio nesu ragavęs.
Skani tik iš Atlanto ištraukta šviežia žuvis, vaisiai. Beje, bananus, ananasus reikia sodinti – patys jie neauga. Tik kokosai yra laukiniai. Vietiniai verčiasi ir gyvulininkyste“, – maisto racioną nupasakojo Modestas.
Lietuvio, dirbančio Pusiaujo Gvinėjoje, istorija bus tęsiama ir kitame pasakojime.
