Kaip S.Vyšniauskas rašė savo feisbuko puslapyje „Everesto link“, į šią kelionę jis turėjo vykti kartu su trimis draugais alpinistais iš Ukrainos, tačiau dėl karo jie kopti nebegalėjo.
Būtent tai lietuvį paskatino per šią ypatingą kelionę skelbti žinią „Alpinizmas už taiką“. Draugai ukrainiečiai šiam tikslui netgi paruošė vėliavą.
Visgi S.Vyšniauskas bazėje pakeliui link Everesto susipažino su ukrainiete alpiniste Antonina. Nors jie susitiko tik kelionės eigoje, abu turėjo bendrą tikslą. Apie tai parašė ir Ukrainos žiniasklaida.
„Kelis žingsnius žengti reikia žiaurių pastangų. Širdis plaka, kaip neplakusi“, – taip netoli Everesto viršūnės jautėsi lietuvis alpinistas.
Gegužės 12 d. įspūdžiai, kuriais savo puslapyje „Everesto link“ pasidalijo S.Vyšniauskas
Keturi žingsniai, iškart poilsis. Ir taip judu. Atsiranda problema, kad šerpui pradėjo šalti rankos, bet, manau, ne rankos, čia jo versija. Prieš išeinant sugedo jo kostiumo užtrauktukas, ir, nors jis virvute prisirišo kostiumo priekį, bet, manau, jis tiesiog sušalo.
Prieš šturmo viršūnę yra sniego dalis, o prieš tai – uolos žemyn, aukštyn. Tai einant buvo daugiau problemų dėl jėgų, nors nuo pagrindinės grupės buvome atsiplėšę.
Bet, kad jis sušalęs, sužinojau jau besileidžiant. O tada galvojau, kad jis taip skuba, jog nepasibaigtų deguonies balionas. Tad nieko ir nesakiau. Tai va, ėjau savo jėgų ribose. Ir, staiga, einant sniegu, pamatau vėliavėles.
Klausiu šerpo, ar tai – viršūnė, atsakymas – taip. Negalėjau patikėti.
Jausmas, kurį sunku aprašyti. Kai tu kažką darai ant galimybių ribos, manai, kad negalėsi, ir, staiga, tai prieš tavo akis.
Pirma, apkabinu šerpą Nimą. Tada puolame fotografuotis. Ir štai viena DIDELĖ problema, kad aš pasiekiu viršūnę per daug anksti, joje buvau jau 3.30 val. ir visur tamsa.
Ir ne tiek dėl nuotraukų norisi matyti tolį (nes gal atsiras, kurie nepatikės), bet gal pats vėliau supratau, kad taip pačiam norisi matyti panoramą nuo aukščiausios viršūnės.
Deja, to neteko pajusti. Tik tamsa ir vėjas. Bet vis tiek jausmas neapsakomas.
P. S. Jei atsiras netikinčių, svarus įrodymas – Nepalo vyriausybės (Sporto ar Kultūros ministerija) išduoda oficialius sertifikatus.
Pasidarę fotosesiją, iškart skubame į apačią, nors likimas, kad už 20 minučių pradėjo švisti. Bet, kaip sakiau, neprieštaravau, nes galvojau, kad tik balionas nesibaigtų.
Besileidžiant sutinkame daug einančių į viršų. Prasideda laukimas eilėje. Ir apie 4 val. pradeda žiauriai šalti. Iškart į trasą eina kumštinės pirštinės. Kad jau ir kiek nusileidus, iškart atsivėrė nuostabūs vaizdai. Nepakartojami.
Pvz., švintant tam tikroje vietoje nuo saulės matosi Everesto piramidės šešėlis. Kažkas nepakartojamo. Bet didžiausia problema, kad nuotraukų šturmo metu beveik nedariau. Einant į viršų buvo tamsu ir nenorėjau rizikuoti akumuliatoriaus iškrova, nes šaltyje labai greitai išsikrauna. O į apačią – tikriausiai jau nebuvo jėgų.
Beje, tamsa turi kelis pliusus, einant nemačiau nė vieno kūno. Kiti kolegos šviesoje matė, nors jų galima prisižiūrėti Youtube. Ir antras pliusas, kad nebuvo eilių.
Kai prasilenkinėjome su lipančiais į viršų, sutikome labai daug sušalusių.
Kai pasiekėme C4, jau supratau, kad darbas padarytas. Beveik. Dar nulipti reikia. Ir pastebėjau, kas seniai aišku, esant iškrovai, žiauriai nukenčia mąstymas.
O kai esi pavargęs, bet kuri klaida gali kainuoti labai daug. Ir reikia maksimalių jėgų, kad galėtum logiškai mąstyti...
Daugiau S.Vyšniausko įspūdžių ir nuotykių, patirtų per visą kelionę Everesto viršūnės link, – būsimuose jo dienoraščio pasakojimuose, kuriais alpinistas sutiko pasidalyti su 15min.
