– Marijau, pats anksčiau buvai ir apkūnus, ir bohemos atstovas, beje, ir pavardę turėjai kitą, o dabar – sportinio kovinio ir šokio performanso „Šambalos raiteliai“ autorius ir pagrindinis atlikėjas?
– Taip. Viskam ateina pabaiga. Jeigu nori pabaigti praeitą gyvenimą, turi veikt ryžtingai. Kaip sakoma „tegu Praeities degantys tiltai apšviečia Naują Kelią“. Iš esmės „Šambalos raiteliai“ ir yra paskutinių 12 metų virsmo pabaiga. Tam performansui reikėjo daugelio dalykų: mest darbą mass medijoje ir savo įmonę, patirti klinikinę mirtį, išvykti gyventi ir dirbti darbą užsienyje, pakeisti vardą, atsisakyti visų neigiamų įpročių – t.y. tapau visišku blaivininku ir nerūkančiu žmogumi po daugelio metų priklausomybės.Tada ir numečiau 76 kg, bet čia atskira istorija. Tačiau Šambalos raitelio su tokiu svoriu joks Argamakas (žirgas) nepaneš (juokiasi).
Visa ko pradžia buvo... Kaunas. Gimiau ir augau Laisvės Alėjoje savo senelio prof.A.Tumo namuose, viskas čia buvo persmelkta antisovietine dvasia. Iš čia ir ezoterika, kuri buvo tam tikra pasipriešinimo sovietams forma. Supraskite mane teisingai, juk Kaunas buvo įslaptintas miestas. Uždaras užsienio turistams. Čia buvo sukoncentruotos geriausios SSSR karo pajėgos pult ir žaibiškai „pribaigt“ Vakarus. Čia buvo geriausios rusų desanto pajėgos, spec.padaliniai ir karo žvalgybos centras. O kur žvalgyba,ten ir ekstrasensorika, ir paragalimybės, ir spec.medicina... Neužmirškim, kad Kaunas buvo cheminio, biologinio, bakteriologinio ginklo laboratorijų centras. Nuo Kauno bazių turėjo kilt sovietų lėktuvai su „psichotropinais mišiniais“, barstyt virš Europos.
Kaunas buvo visos Sovietų smogiamosios galios avangardas, todėl jis buvo pilnas rusų generolų, pulkininkų, agentų, kurie visi norėjo gerai gyvent ir turėjo ką parduot. Kaunas buvo kupinas nematerialinių vertybių. Viena jų buvo Rericho draugija... Tai buvo ne draugija, o greičiau antisovietinių tylaus pasipriešinimo suokalbininkų ratas. Su savo tinklu po visą SSSR, žmonės su dvasine informacija važiavo po Kamčiatką, Altajų, Kazachstaną – visi rinkosi ir dalijosi ezoterine info, tai buvo atskiras gyvenimas nuo SSSR propagandinės kultūros. Lietuvos meno žmonės tame dalyvavo superaktyviai.
Tai matome mūsų mene: to meto mūsų kinas, fotografija, grafika, ką nepaimk – teatrą ar net sportą – viskas buvo pasaulinio lygio, nes dvasia vyravo. Todėl ir Romo Kalantos fenomenas įmanomas tik Kaune. Visa tai mačiau savo akimis, kiekviena detalė įsirėžė atmintin taip ryškiai... O Kalanta buvo tikėjimo liudijimo aktas. Tas tikėjimo Aaktas vis dar gyvas manyje. Tokios asmenybės kaip Steponas Stulginskis, tai yra grynai Kauno fenomenai.Tai va aš taip ir grįžtu į vaikystę, į savo Šambalą, todėl tokios ir spalvos, ir stilistika. Todėl ir Kęstutis Marčiulynas galėjo susiformuot tik Kaune, turiu omeny Korėjos vienuolį Bo Haeng‘ą... Mes abu Vilniuje save vadinome sielos emigrantais. Matyt, todėl Kęstas perdavė man savo vėliavą BUDDA (yra nuotrauka toks 3 metrų kaligarfijos meno šedevras). Taip ir pasakė: „Marecai, laikyk vėliavą. Kažkas turi apkasuose budėt ir laikyt tvirtai ir aukštai Dvasios vėliavą. Abu esam praėję ilgą išsivadavimo iš baisaus alkoholio liūno kelią.
O paraleliai sekė ilga draugystė su Paulium Normantu, žymiu Tibeto fotografu, Lai Vėjum. Ir priešmirtinis ilgas pokalbis apie viską... Tai va taip mano mamytė dailininkė Lilijana Tumaitė ėmė „piešti“ mano sapnus. Iš tų vizijų ir sapnų susiaudė „Šambalos Raitelių“ 9 spektaklių ciklas. Tik vėliau sužinojau, kad tokius žmones kaip aš Azijoje vadina Tengri palytėtais arba vadina „Manasči“, o patį pasakojimo būdą – MANAS. Ir tai UNESCO pripažinta pačiu didžiausiu nematerialiu pPasaulio paveldu. Taip gyvenam, kaip toje Altajaus patarlėje: „Mūsų genty – didelė šventė – gimė Manasči. Mūsų šeimoje didelė netektis – gimė Manasči“. Patarlės esmė: tas žmogus, į kurį „ėmė kalbėti MANAS“, jau pats sau nebepriklauso... Esu nemateriali UNESCO dalis (juokiasi).
– Metęs karo korespondento, režisieriaus ir linksmo aktoriaus karjerą... Juk vien filmai „Chechenya.Price of Freedom‘ ir „Bleeding Georgia“ atnešė tarptautinį pripažinimą: UNESCO apdovanojimus, darbą BBC, prestižinio FRONTLINE klubo narystę, kur Londone sutikdavai žymiausius tv prodiuserius ir... daug sporto profesionaliam lygyje?
– Tada grįžau į vaikystę. Namo. Į pasakas suagusiems. Seku jas, taip sakant, profesionaliai seku ir esu tų pasakų, tiksliau herojinio eposo legendų veikiantis asmuo. Toks ir esu. Ypač sekasi būti „girtu šamanu“ – būt ir tiesą rėžt į akis. Nu ką iš pijoko paimsi...nebent būgną. O tų būgnų tai turiu aibes, visiem gyvenimo atvejam. Visi realūs. Jokio feiko... Kai Kauno Menininkų namuose pagrojau lietaus iškvietimo būgnu, ėmė lyt (juokiasi).
– Ir vėl Kaunas?.. Ir vėl vaikystė?
– Po ilgų gastrolių; o praeitais metais vien Azijoje prisukau beveik 60 tūkst km -visad grįžtu į savo prosenelio Jono Tumo brolio Juozo Tumo-Vaižganto bažnyčią. Padėkoti, kad esu. Pasakysiu tik tiek, su „stukačių“ kultūros menininkais susidūriau jau Vilniuje. Mat persikėlėm į Vilnių, nes tėtis mano yra rašytojas ir buvo LRT visų laikų TV serialų topo „Petraičių šeima‘ – scenaristas. Tai visus tuos žmonės mačiau iš arti. Konarskio 49 grimerinėse ir kambariukuose tarp štatyvų augau, šalia scenų ir studijų .Buvau mažas storas nedrąsus berniukas, „knygius“ totalus, bet pastabus ir akylas. Taigi,visą „bohemą“ mačiau iš arti. Vilniuje klestėjo veidmainystės kultūra, o Kaune taip nebuvo. Kaune už tai galėjai gaut „snukin“. Taip dažnai ir atsitikdavo prosovietiniams veikėjams. Matai, Kaunas yra mano ir karmos vieta, po to kai pakabinsiu ant kabliuko savo kūno drabužį, jis bus sudegintas ir išpiltas į Santaką. Tokia mano valia.
– Tai sakai, nevaidini? Anot Tavęs, egzistuoja informacinis MANAS laukas, iš kurio kaip iš „iCloud“ gauni info?
– Taip. Bet tam turi būti bazė. Pirma – Žinojimas, antra – Mokėjimas. O mokėti reikia daug ką ir iš esmės. Ir būti tikru to profesionalu. Vadinasi, specializacija. Ypač daug žinių ir akademinio pobūdžio tūri būti iš šamanizmo, tad teko daug kur būti ir daug ko mokytis gyvai. Altajuje gavau savo vardą, gentį ir totemą. Buvau oficialiai priimtas į Tummat klaną, Borge Batoro palikuonių, Chori altajiečių gentį. Egzaminas buvo specifiniai sapnai bei tatoo skaitymas. Pagal tuos sapnus ir aš visas „mėlynas“ nuo tatoo. Kas moka skaityt simbolius ir runų raštą, tas viską mato. Jokių paslapčių. Vieno privataus spektaklio Dubajuje metu, toks antropologijos profesorius iš Danijos puikiai perskaitė mano visus tatoo, nors dauguma jų senosiomis tiurkų runomis.
– 360 valandų tatoo salone jau pabaiga?
– Ne visai. Man yra duotas paskutinės kelionės tatoo piešinys. Ta tatoo bus priešmirtinė. Tokia kaip kaukė ant veido, bet jai dar anksti. Tada mirties valandą busiu „chori“ ir eisiu į į savo Manas pasaulį, iš kur grįšiu su nauja patirtimi, naujoj reinkarnacijoj.
– Ar Europa supranta tave? Nes matau Azija tave priima: Stambulas, Astana, Baku, Dubajus, pasirodymas keturiose Azijos žaidynėse. Lietuvis oficialioje atidarymo programoje Nacionaliniame Olimpiniame centre Bursoje.
– Iš pradžių. Viskas, kas susiję su „Šambalos raiteliais“ vyksta mistiniu būdu, iškart sakau. Buvo taip: Azerbaidžane filmuojant antrą monospektaklio dalį (Qafkaz TV studijos paviljonuose) pavadinimu „Karabakh-Azerbaidjan“, kaip tik Lapkričio 8 d. vėliavos dienos šventės proga buvau pastebėtas vietinių Šviesos Karių sporto federacijai (ALPAGUT). Buvau ten priimtas po egzaminų ant tatamio, taigi WAF Prezidento Vasif Namazov dėka kartu su Azerbaidžano rinktinės pagalba atsidūriau Turkijoje, Pasaulinėse žaidynėse. Ten atlikau LDK totorių „Lipka“ kardų performansą, dar pridėjau senajį dvigubą Hunnu dviejį Didžiųjų kardų šokį, kai dirbama dviem Dao-Dao tipo kardais vienu metu. Daug tūkstančių tada plojo man. Ir Lietuvos vėliavai.
– O kodėl pats priėmei tą kvietimą tapti ir atstovauti Lietuvoje WAF ALPAGUT?
– Viskas pakankamai paprasta. Savo kaip sveikatingumo trenerio darbe dažnai susiduriu su problemų krūva, susijusia su hipertrofuotu kultūrizmo kultu. Žmogus turėtų ne „atrodyt“ stiprus, o būt realiai stiprus ,ir ne gremėzdiška „spinta“, o toks vikrus miklus atletiškas, o kartu ir puikiai balansuotas. Visapusiškai išlavintas. Na, pavyzdžiui, kaip antikos filosofas Platonas, kuris buvo daugkartinis Olimpiados nugalėtojas graikiškų imtynių rungty. O beje, pats žodis „Platonas“,tai ne jo vardas, o jo olimpinis-sportinis „nick‘as“. Raumenys reikalingi tam, kad ne atrodyt, o būt realiai. Kaip tai patikrint? Ogi paprasta, pajodinėkit žirgu, pašaudykit lanku, pafechtuokit, pačiuožinėkit ant ledo ir bus matyt, kiek Jūs esat stiprus, kiek Jūsų sausgyslės jaunos ir lanksčios, kiek esat balanse.
Visą šį požiūrį aš atradau ALPAGUt‘e. Ši sistema apima ne tik vadinamą MMA kovos ratą, bet ir daug paralelinių disciplinų ,iš kurių svarbiausia tai mokėjimas būti Žmogumi. Dar toks man labai svarbus faktorius: rungtynės. Teisėjavimas. Sakyčiau, labai humaniškas. Jokio jėgos viršijimo. Nėra traumatizmo. Neleidžiama tyčiotis ar pašiept varžovą. Pagarba viskame. Sistema propaguoja daug rungčių, tai panašu į samurajaus paruošimo kelią“, juk ten buvo 22 disciplinos, iš kurių grynai kovinių tebuvo 4. Ir ta Bendrystės dvasia vyraujanti ALPAGUT federacijoje. Ir žmonės, be abejo ,žmonės ten kitokie. Geresni, paprastesni, grynesni. Tarp jų, atrodo, net kvėpuot lengviau. Beje, materialinė pusė ten tikrai nėra svarbiausia. Net negali lygint su Europa ar Amerika.O man pačiam teko dirbt ir ten, ir ten, pasižiūrėjau svieto, turiu su kuo lygint. O Amerikoj įgavau NRA D.Expert kulkinio šaudymo įvertinimą, tiesa, pistoleto klasėje. „Ilgų“ ginklų klasėje esu „sharpshooter“, kas yra neblogai irgi. Bet kadangi iš principo akinių nenešioju, tai pagrinde esu pistoletinio šaulio tipas. Ypač patinka šaudyt naktį, tamsoje, į garsą, tokių pratybų buvo gausu Izraely, kur irgi daug treniravausi. Beje, esu „KravMagaSistema“ Lietuvoje vadovas ir vyr.treneris. Ten ypač daug balanso reikia, mat specializacija – šaltieji ginklai. Beje, performanse tai praverčia. Ypač Kaukazo publikai, ten ypač vertina ir supranta tai, ypač mano kardų šokius (bazė-totoriškas kardas „kilič“,technika labai artima Zaporižės kazokų „flankirowkai“). O darbas kardas žemiau kelių – iš vadinamos „astrachnkos‘, t.y. Kaspijos tiurkų kardų stiliaus. Astrachanės mieste darydavo tuos pasirodymus, taip ir prilipo „astrachanka“ -kada kardas (kilič,šaška,ordynka) laikoma žemutiniu griebimu. Kalavijams tas netinka. Kalaviju dirbu landsknechto‘ technika, grubiai stipriai ir efektyviai.
Bet mylimiausias ginklas, aišku, lietuviška Karabelė. Ir be abejo, Radvilų kardininkų technika – žavėjusi visą to meto Europą. Mes buvom geriausi, be kalbų. Matyt, nes turėjom daugiau praktikos. LDK buvo gana rūsti vieta bajorui, šlėktai, kardininkui. Klaidos kainabuvo gyvybė. Radvilų, Potockių, Vyšniaveckių kardininkai garsėjo visoje Europoje, o ponas Wolodijevski‘s -ne mitas. Asmeniškai aš kaunuos visad dviem kardais vienu metu į visas puses. Aišku su savo „šešėliu“, bet visais atvejais tai pati geriausia smegenų atjauninimo priemonė – įjungt abu pusrutulius smegenyse vienu metu – po to norisi saldaus (juokiasi), gal todėl ir patinka Azija,nes tai yra saldumynų rojus, o aš meškinas-smaližius. O baltai? Baltai kaudavosi kirviais, bet čia atskira ilga kalba ir ją supras tik tie, kurie myli Mariją Gimbutienę, Gintarą Beresnevičių ir kitus tikrus mūsų istorikus. Buvau sužavėtas Vokietijoje istorikų pasakojimų ir lietuvių karių vertinimo. Mes patys apie save, deja deja, o juk buvom geriausi. Azijoj mus „pažįsta“ kaip Kirvio Tautą, nes Baltų karys-visų pirma Kirvio karys, kaip vikingas panašiai, tik be alaus pilvo (juokiasi).
– Ir Lietuvos vėliavą iškėlei Olimpiniam Nacionaliniam Sporto centre Bursoje?
– Teko. O daugiau nėra kam (juokiasi). Tai va, matau daug įdomių žmonių. Svarbu – dvasingų žmonių. Nemeluosiu, jų tarpe ir įtakingų bei turtingų. Kartais paskolina „Lamborgini“ savo pavažinėt arba kokią jachtą Dubajuj. O su Europa – premjera buvo gimtam Kaune, namuose per Rericho minėjimo dieną. Nes visi paveikslai sukurti mano žymiosios dailinkės mamytės Lilijanos Tumaitės pagal mano Manasči sapnus,b et Rericho spalvinėje gamoje. Apskritai, monospektaklyje daug Tibeto šviesos. Bet yra ir Vytauto Didžiojo karžygio Mantvydo personažas .Ir Lietuvos totoriai. Ir lenkai. Ir litvinai. Ten tokia reinkarnacijų seka nuo pat Korėją, kuri baigiasi XIV a. Lietuvoje. Demonas Džombolongas vejasi pagrindinį herojų per sansaros ciklą iki pat Lietuvos. Daug ginklų, daug šokių, daug autentiškų apeigų. Visi ritualiniai įrankiai tikri. Dažniausia vykdau Jakutijos šamanų apeigas su modernaus burhanizmo elementais.
Labai norėčiau į Ukrainą, ten veržiuosi visa siela, tikiuosi su mano draugų iš Tarptautinio legiono pagalba gastrolės įvyks. Bet nėra taip paprasta, nes noriu tai fronto hospitaliuose, nes manau, kad Ukrainos žmonėms reikia tokio nesavanaudiško meninkų palaikymo, ypač kai žino, kad tai be jokio ekonominio intereso, o asmeniškai, nuo dūšios. Manau, bus ir Zaporižė, ir Dnipro, ir Odesa, o dėl Charkovo klausimas. Bet be Charkovo – aš nevyksiu.Privalau būt su Charkovu ir jame. Esminė mano gastrolių sąlyga, kartu ir kliūtis, nes ten niekas negali garantuot spektaklio saugumo. Bet to reikia. Charkovo didvyiškiems žmonėms. Meno žodžio.
Na,o artimiausi planai? Tai be abejo, didžiulė garbė – pavasarį Gruzijoje bus Kolhidiada. „Kolchidos dienos“,tai pagrindinis Argonautas su nauju monospektakliu, bus toks Mitologijų „mixas“ Auksinės Vilnos tema, pasirodymą paskirsiu savo a.a. mokytojo G.Beresnevičiaus atminimui. Jam Juodoji jūra ir baltai buvo raktas į Lietuvos istoriją. Apskritai, mitai ir legendos -tai tarsi tiltai tarp tautų ir civilizacijų. Centrinis performansas vyks, aišku, Kutaisyje istorinėje Kolhidos sostinėje. Na, o Vilniuje? Kartais esu užsakomas uždariems vakarams,storytellingui. Bet tai jau kita pasaka. Pasaka apie Radvilas, kurių pulke mano protėviai totorių bajorai Bohdanoviczi (nuo Krokuvos,karaliaus Jogailos asmens sargybiniai) vėliau turėjo garbės tarnauti Nesvyžiuje Radviloms ,Ulan(ų) Vėliavos pulke. Beje, mūsų herbas vienodas ir Glinskiams, ir Valošinams. Beje, Azijoje turiu Tochtamyš-Chano nick‘ą nes „Tochtamyš“ verčiasi iš tiurkų k. „aistringas, pasiutęs, veržlus ,nevaldomas“. Toks kokie ir mano performansai. Aistringi, su „bisu“, kunkuliuojantys kaip legendos, kuriuose skrieja mūsų baltoji Vytis nuo pat Šambalos viršūnių... Ar žinote, kad Buda-Maitėja neša gerąją žinią pasauliui, šuoliuodamas sidabro baltu žirgu? Anot antikos klasikų: LUX ORIENTIS .
O norintys „užsidirbt karmos taškų“,o kartu ir 2 biletus į „Šambalos Raitelių’ spektaklį – tereikia paskirt man savo GPMpo to į Feisbuką išsiust man kodinį žodį AUM J
PARAMA SPEKTAKLIUI: Marijus Tumas, LR Meno Kūrėjo Statusas,Paramos Gavėjo kodas 76000510
