Savo nuotykius nuo gyvenimo pas vietinius, iki ritualų kartu su septyniais šamanais Eglė ir Andrius fiksavo tinklaraštyje, kuris sulaukė itin didelio populiarumo internetinėje erdvėje. Tuomet gimė idėja, kad visa ši nuostabi 13 mėnesių trukusi istorija kartu su gražiomis nuotraukomis galėtų sugulti į knygos puslapius. Ir sugulė.
Knygos įžanga
Mes, Eglė ir Andrius, – dar du vilniečiai vilniečių minioje.
 |
| greitgrisim.lt nuotr./Andrius ir Eglė Pietų Amerikoje |
Buvo taip: gyvenome paprastą, bet įdomų gyvenimą. Darbas, namai, darbas, namai, savaitgalis, vėl darbas – taip bėgo mūsų savaitės. Darbe viskas gerai: sekasi, patinka, realizuoji save. Po darbo viskas dar geriau: daug draugų, skanaus maisto, rūbų dizainas, fotografija ir kiti pomėgiai neleido pasiduoti rutinai. Taigi – viskas buvo gerai.
Vieną dieną sėdėdami ant savo sofos Lazdynėlių mikrorajone pradėjome kalbėti, kurlink visas šis gerumas veda, ir nė vienas negalėjome atsakyti. Tuomet supratome, kad mums neužtenka būti saugioje, sočioje, komfortiškoje aplinkoje. Kaip tik tada, balandžio mėnesį, galvose pradėjo suktis mintys apie ilgą kelionę. Užsibrėžėme tikslą metus pakeliauti, o dabar ta savo patirtimi norime pasidalinti ir su skaitytojais.
Kodėl Pietų Amerika? Todėl, kad tos mažos nuotrupos, kurias žinojome apie šį žemyną, mus labai traukė. Todėl, kad ten – Andų kalnai, inkų civilizacijos liekanos, Amazonė, džiunglės, vynas, du vandenynai, Karibų jūra, tango, Patagonija, paplūdimiai, egzotiški gyvūnai, dideli miestai ir daugybė kitų dalykų. Kad keliausime būtent į Pietų Ameriką, nusprendėme greitai, liko tik viską susiplanuoti ir įgyvendinti: palikti darbus, automobilius, draugus ir artimuosius, ir išvažiuoti metams į kelionę.
Tai buvo geriausias sprendimas, kokį tik galėjome priimti. Jei kas nors šimtą kartų atsuktų laiką, mes šimtą kartų pasielgtume taip pat.
Keliavome po visas Pietų Amerikos šalis 13 mėnesių. Kalbant labai tiksliai – 394 dienas. Norint įprastame darbe sukaupti tiek dienų atostogų, reikėtų dirbti keturiolika metų.
Kelis kartus per savaitę rašėme internetinį kelionės dienoraštį – blogą, kuris netruko susilaukti ne tik draugų, bet ir nepažįstamųjų dėmesio. Ir kuo daugiau rašėme, tuo labiau visiems patiko. Tai, ką laikote rankose, yra mūsų kelionės metu rašyti įspūdžiai ir išgyvenimai, kuriuos vėliau papildėme, patvarkėme ir išspausdinome.
Tai ne mokslinė enciklopedija tyrinėjant, kaip ten viskas yra, tai pasakojimas apie tai, kaip mudviem ten viskas atrodė ir kaip jautėmės. Savo rankose laikote 394 mūsų kelionės dienas ir dar šiek tiek.
Kelionė mums davė daugiau nei vaizdai, įspūdžiai, poilsis ir patirtis. Grįžome kupini idėjų, optimizmo, pasitikėjimo savimi, drąsos priimti ryžtingus sprendimus savo gyvenime – mūsų komforto zona gerokai išsiplėtė. Be to, išmokome kalbėti ispaniškai ir atradome savyje naujų gebėjimų, pavyzdžiui – rašyti. Manau, mūsų mokyklos lietuvių kalbos mokytojoms bus sunku tuo patikėti.
Karjeros pertrauka – taip pasaulyje vadinamas pasirinkimas, kurį mes padarėme, ir visa knyga bus apie tai. Manome, kad tai neabejotinai geras dalykas ir rekomenduojame visiems norintiems. Jeigu šia knyga ką nors užkrėstume tokiam sprendimui arba įkvėptume daugiau meilės gyvenimui, labai
norėtume apie tai žinoti, nes mūsų tikslas būtų tikrai pasiektas.
Ir galiausiai norime padėkoti mus visąlaik palaikantiems tėvams, broliui bei draugams.
Smagaus skaitymo!
Rubrikoje „Pasaulis kišenėje“ Andriaus ir Eglės tekstai buvo taip pat publikuoti. Štai keletas jų:
„Aš, kitas aš ir dvi kuprinės“: 1. Karakasas – pavojingiausias Pietų Amerikos miestas
Visos kitos dienoraščio dalys publikuotos 15min.lt.
Praktiniai dalykai, o kai kam gal ir patarimai
Praktiniai dalykai, trumpai tariant, reiškia tai, ką reikia padaryti ir kokias svarbiausias problemas išspręsti, kad galėtum ramiai metams išvažiuoti keliauti.
Tikime, kad tai ne visiems įdomu, tačiau esama tokių skaitytojų, kurie negalės ramiai įsijausti į kelionės pasakojimą nežinodami atsakymų: ką daryti su darbais, kaip palikti butą, mašiną ir t. t. Nejaugi viskas taip paprasta? Nežinant praktinių atsakymų kai kuriems žmonėms sąmonė išmuša logikos saugiklius ir viskas prilygsta kosminės fantastikos žanrui, kur veiksmas vyksta Žemėje duotuoju laiku. Avansu grąžiname į realybę.
Nelabai literatūriškai ir bet kokia tvarka, užtat papunkčiui:
Darbe vadovams viskas buvo pristatyta kaip galutinis ir nekeičiamas sprendimas. Pasakėme iš anksto, likus kokiems keturiems mėnesiams iki išėjimo dienos, ir abiejų darbuose visi pasirodė supratingi. Eglę išleido nemokamų atostogų, o Andrius baigė darbus, perdavė juos ir išėjo.
Apskritai galvojant ir planuojant kelionę darbas turėtų mažiausiai rūpėti. Tai tik psichologinis barjeras, baimė prarasti nuolatinį pajamų šaltinį. Jeigu dirbi tai, kas patinka, ar bent gerai sekasi, vadinasi, po metų ar daugiau grįžus įmanoma susirasti darbą. Be to, įmonės vertina tikrai gerus darbuotojus – gal net nereikės su tuo darbu atsisveikinti visam laikui, gal išleis nemokamų atostogų. Esama įvairių variantų.
Butas ir paskolos. Butą išnuomojome. Už nuomą gautais pinigais galima puikiausiai padengti paskolos įmokas. Aišku, jeigu būsto nėra, o kokiai nors kitai paskolai kas mėnesį nuskaičiuojami pinigai, dalį biudžeto reikės tam skirti ir žiūrėti, kaip tie pinigai tirpsta sąskaitoje.
Automobiliai. Vieną pardavėm, kitą palikom saugoti vienam tėčiui.
Dėl turtinių klausimų būtų tiek, bet yra dar kitų svarbių darbų, kuriuos reikia iš anksto atlikti.
Planavimas – kelionių dievas, esminis ir pagrindinis sėkmės faktorius. Visi, kurie sako: „Keliausim, kur akys mato, atsipalaiduosim ir dėl nieko nesuksim galvos“, – pamato mažiausiai, išleidžia daugiausia ir vis ko nors nespėja. Keliauti, kur akys mato, skamba gražiai, atrodo, kad būsi laisvas, darysi, ką nori. Tačiau šis gražumas pradeda blaškyti ir atima papildomo laiko rūpinantis dalykais, kuriuos galėjai sutvarkyti prieš kelionę. Tokie keliautojai nemažai praleidžia: nesustoja, neužsuka, nepagalvoja ir – viso gero.
Mes susiplanavome detaliai, gal kiek per daug detaliai, bet tai išėjo į gera. Eglė – planuotojų planuotoja, ji viską apgalvoja iki smulkiausių detalių, sužiūri, suskaičiuoja. Man planuoti sekasi sunkiau, nes tai milžiniško kruopštumo darbas. Keliaujant teko pajusti, kur buvo mano planuota: kruopštumo stygius ir patingėjimai buvo kaip duobės kelyje, jų negali nejausti, gali tik specialiai arba netyčia apvažiuoti.
Planavimo visi greičiausiai baidosi, nes nori, kad kelionė būtų neprognozuojama, bet ji ir susiplanavus iki detalių tokia bus. Mūsų atveju, nors viskas buvo kruopščiai suplanuota, realus kelionės maršrutas labai skyrėsi, o skaičiuojant dienomis – bent 50% neplanuotų dienų. Geriausias pavyzdys, kad į Kolumbiją važiuoti išvis neplanavome, o vėliau ten praleidome apie mėnesį.
Kelionės planas yra kaip koks nors įmonės ar valstybės biudžetas – jis neparodo, kaip viskas bus, jis įstato į protingus rėmus ir teikia pojūtį, ko galima atsisakyti vardan kažko kito.
Manta. Čia galioja paprastos taisyklės: 1) kuo mažiau, 2) kuo lengviau, 3) kad nieko nepritrūktų. Balansuojant tarp tų pagrindinių dėsnių reikia susidėti viską: nuo apatinių iki batų ir nuo kuprinių spynelių iki baterijų. Svarbu turėti galvoje, kad kelyje kuprinė sunkės nuo įsigytų daiktų. Svarbiausia taisyklė – vienas daiktas kuprinėje pomėgiui. Andriaus atveju, tai buvo fotoaparatas, o Eglė turėjo virbalus ir siūlų, ir bėgant laikui tų siūlų tik daugėjo.
Kažką savo turi kiekvienas keliautojas, ir tai svyruoja – nuo mažo būgnelio iki didžiausios banglentės.
Kas tikrai turi būti kokybiška – tai kuprinė. Ji ant pečių kabos visus metus ir taupyti būtų kvaila. Be to, analogiškos turistinės prekės Pietų Amerikoje kainuoja keliskart brangiau, todėl specialių reikmenų nusipirkome dar Lietuvoje. Svarbiausia, kad užimtų mažai vietos, būtų lengvi, itin funkcionalūs ir reikalingi. Pravarčiausi pirkiniai iš turistinių prekių parduotuvės buvo kelioniniai rankšluosčiai, su jais šluostytis ne taip malonu, bet greitai džiūsta ir užima mažai vietos.
Sveikata. Skiepai labai reikalingi, ir mes gavome visus, išskyrus pasiutligės. Skiepytis būtina vien dėl šventos ramybės keliaujant. Tai toks savotiškas draudimas.
Apie vaistus kalbant turbūt plėstis nereikia – prisiperki ir susipakuoji.
Lėktuvo bilietus į priekį pirkome iš anksto, o atgal neturėjome, niekas 13 mėnesių iš anksto bilieto neparduoda, o ir tikslios grįžimo datos nenorėjome nusistatyti. Niekada nežinai, kaip viskas susiklostys.
Kalba. Didžioji dalis Pietų Amerikos žemyno kalba ispaniškai. Tam kokius tris mėnesius su vidutinišku pavyzdingumu lankėme ispanų kalbos kursus. Ar ko nors išmokome? Nebent keletą žodžių ir skaičių pavadinimus, nes jie kaip ir svarbūs, o išmokti nesudėtinga. Planavome kalbą išmokti keliaudami. Kitos išeities tiesiog negalėjo būti, nes angliškai niekas nekalba.
Pinigai. Juos specialiai palikom pabaigai, tarsi norėdami paerzinti praktiškiausius. Kiek viskas kainavo, nebus atskleista dėl labai paprastos priežasties – neturėjome tokio tikslo. Kiekvieno keliautojo biudžetas priklauso nuo asmeninių poreikių: vienas nori švaresnio hostelio, kitas – patogesnio autobuso, trečias – angliškai kalbančio gido.
Mes, galime išduoti, mėgstam skaniai valgyti, o nakvynės vieta ne taip svarbi. Be to, kainos Pietų Amerikoje kinta taip greitai, kad žinojimas, kiek išleidome pinigų, neduotų jokių nuorodų. Pietų Amerika, kaip mums paaiškėjo vėliau, nėra pigiausias žemynas, daug pigiau keliauti Indijoje, Pietryčių Azijoje. Taigi norintiems sužinoti, ar galėtų sau leisti karjeros pertrauką, teks skaičiuoti pagal savus norus ir poreikius.
Jei kas mūsų klausia, ar apsimokėjo, atsakome: „Tikrai ne, priešingai, tik išleidi pinigus ir jie atgal nebegrįžta. Bet verta, viskas grįžta su kaupu ne pinigais, o patirtimi.“
Kelias į laimę – ne vien teisingi ir racionalūs sprendimai, tai aiškus suvokimas, ko nori iš tikrųjų, o tam pasiekti kartais reikia pasielgti nelogiškai. Bet tai tikrai atsiperka. Ne pinigais.
Susitikti su autoriais ir daugiau išgirsti apie jų nuotykius Pietų Amerikoje bus galima per knygos pristatymą knygų mugėje sekmadienį, vasario 24d. 12 val. konferencijų salėje 5.2.
