Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Lietuviškų stogų grožybės ir dengimo būdai

Spalio mėnesį Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse buvo surengtas seminaras „Medinis architektūros paveldas: stogai“. Seminarą, kuriuo siekiama atkreipti dėmesį į šio mūsų kraštui svarbaus ir sparčiai nykstančio paveldo kultūrinę reikšmę, grožį, išskirtinumą, jo restauravimo galimybes, parėmė Kultūros paveldo departamentas.
Lietuviškų stogų grožybės ir dengimo būdai
Lietuviškų stogų grožybės ir dengimo būdai / Iliustracija iš Rasos Bertašiūtės pranešimo

Dviejų dienų renginyje buvo skaitytos paskaitos, supažindinta su visomis stogų dangos medžiagomis, aptarti dengimo darbų ypatumai, suteikta žinių apie medinės architektūros, kuri yra svarbi mūsų lietuviškos tapatybės dalis, priežiūrą. Muziejuje galima išvysti nendrėmis, šiaudais, skiedromis, gontais, lentelėmis, skarda, čerpėmis dengtų namų. Medinės architektūros paveldą suvokiantys kaimų gyventojai vis dažniau gręžiasi į šias medžiagas.

Dr. Rasa Bertašiūtė pasakojo apie skirtingiems Lietuvos etnografiniams regionams būdingus tradicinius stogus, jų tipus, raidą, naudojamas dangas. Asta Grubinskaitė, Jurgita Dunajevskienė aptarė drėgmės poveikį mediniams pastatams, savo paskaitoje atsakė į klausimus, kokią įtaką tam daro stogai. Dr. Raimondas Bliūdžius pasakojo apie vėdinimo sistemas, apsaugos nuo drėgmės kaupimosi priemones, pasakojo, kaip derinti medžiagas, kad pastatas kuo ilgiau tarnautų.

Nuo pėdinės iki gegninės konstrukcijos

Kaip pasakojo R.Bertašiūtė, seniausia stogų konstrukcija – pėdinė. Tokio tipo stogų Lietuvoje jau nėra išlikusių. Pranešėja savo pasakojimą iliustravo senomis Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomomis nuotraukomis.

Iliustracija iš Rasos Bertašiūtės pranešimo/Lietuviškų stogų grožybės ir dengimo būdai
Iliustracija iš Rasos Bertašiūtės pranešimo/Lietuviškų stogų grožybės ir dengimo būdai

Po pėdinės konstrukcijos, kuri, pasak senųjų meistrų, labai lengvai surenčiama, į madą atėjo sijiniai, paskui gegniniai stogai. Įdomiausia, kad žmonės medieną mokėdavo tvirtinti be storų varžtų, tiesiog ją sunerdami. Dabar mums dažnai atrodo, kad lėkiai stogų galuose (žirgeliai ar kitokios figūros) naudoti tik dėl grožio. Pasirodo, ne vien. Jie sutrukdydavo vėjui įsibėgėti ir šiaušti šiaudinę stogo dangą.

Nuo maukos iki čerpių

Dangos irgi naudotos įvairiausios. Žmonės buvo įsigudrinę net eglių žieve (maukna) dengti. Jos nepralyja, be to, nedegi.

Lietuvos kaimuose, kur kiekviena šeima augindavo javus, nuo seno buvo įprasta pastatus dengti šiaudais. Tai buvo pigiausia, bet daug įgūdžių reikalaujanti medžiaga. Šiaudų kūlelius prie grebėstų reikėjo mokėti patikimai rišti iš šiaudų suvytomis virvelėmis. Svarbu ir laiku nukirsti rugius: nepribrendęs šiaudas nebus patvarus, nes dar nebus pasidengęs vaškine plėvele.

Iliustracija iš Rasos Bertašiūtės pranešimo/Lietuviškų stogų grožybės ir dengimo būdai
Iliustracija iš Rasos Bertašiūtės pranešimo/Lietuviškų stogų grožybės ir dengimo būdai

Kai atsirado kuliamosios mašinos, šiaudai jau nelabai tiko stogams dengti: mašinos juos sudaužydavo. Kaip pasakojo R.Bertašiūtė, šiais laikais net ir užsiauginus javų specialiai stogui, nupjovus juos dalgiu, iškūlus spragilais, jie vis tiek nebus tokie patvarūs, kaip anksčiau: rūgštūs lietūs sugadina šiaudą ir jis trumpai tarnauja. Jei stogą dengsite nekultais rugiais, užpuls graužikai. Be to, dabar ir tokių ilgų rugių, kaip seniau, nėra. Išvestos žemesnių javų veislės, kad laukuose vėjas jų neišguldytų ir būtų patogu pjauti kombainais. Todėl net etnografinėse sodybose šiais laikais dengiama nendrėmis, o ne šiaudais. Kaip sakė meistras Juozas Krilavičius, nendriniai stogai net pigesni il ilgaamžiškesni už medinius.

Daugelis painioja gontus su skiedromis. Tikrieji gontai skeliami iš apvalaus rąsto išcentriškai (panašiai, kaip pjaustomas apvalus tortas). Platesniame gale paskui padaromas griovelis, į kurį įneriamas siaurasis kito gonto galas. Tačiau vinimis tvirtinama kitoje vietoje, sunėrimas paliekamas laisvas, neprikaltas, kad medžiui džiūvant ar drėkstant galėtų judėti.

Iliustracija iš Rasos Bertašiūtės pranešimo/Lietuviškų stogų grožybės ir dengimo būdai
Iliustracija iš Rasos Bertašiūtės pranešimo/Lietuviškų stogų grožybės ir dengimo būdai

Medines dangas, pasak meistro Vaclovo Strazdo, reikia perdengti kas 10-15 metų. Šiuolaikinėmis impregnavimo medžiagomis jis nei skiedrų, nei gontų nepataria impregnuoti. „Impregnantuose naudojamos tokios cheminės medžiagos, kurios „suėda“ vinis, jie tiesiog surūdija, - sakė meistras. – Skaldyta mediena atsparesnė už pjautinę, nes skyla pagal pluoštą. Todėl ir stogui gaminant skiedras, lenteles reikėtų jas skaldyti. Pjautos lentelės neatsparios, nes kaip kempinė geria vandenį.“

Kloti skiedras irgi reikia mokėti: prikalus pirmą skiedrą antrą dėti taip, kad ji užklotų trečdalį pirmos skiedros ir paslėptų vinį. Dengiama keliais sluoksniais. Dar svarbu, kad vienos eilės užklojimas gultų į vieną pusę, sekančios – į kitą. Tai sulaiko vėją. Seminare buvo prisiminti neseniai Zervynų kaime Dzūkijoje skiedromis dengti stogai. Neteisingai juos uždengus, subangavo, atsirado plyšiai. Tokius stogus jau labai sudėtinga remontuoti.

Dailiai skiedromis dengiamas muziejaus pastatas. R. Guigos nuotrauka
Dailiai skiedromis dengiamas muziejaus pastatas. R. Guigos nuotrauka

„Be to, skiedras ar gontus reikėtų kalti paprasčiausiais plaktukais, o ne vinių prišaudymo automais. Ne visose vietose mediena vienodo kietumo. Ranka kalant jūs tai jausite, žinosite, kur smarkiau pakalti, kur lengviau. Automatas vienodai prišaudys“, - sakė V. Strazdas.

Gontų stogai – prabangesni, nei skiedrų. Jais dengti dvarai, bažnyčios. Skiedromis – ūkiniai pastatai. Įprasta buvo stogus, ypač ūkinių pastatų, dengti paprasčiausiomis lentomis. Tokių pavyzdžių galima išvysti ir Rumšiškėse.

Tarpukariu atsirado betoninės čerpės, kurios buvo patvaresnės už medinę dangą. Cinkuota skarda tarpukariu irgi buvo prabangos dalykas. Buvo netgi nurodymas prie geležinkelių, vandens trasų – taip demonstruojant gerėjantį gyvenimo lygį – namus dengti skarda. Meistras Valentinas Kirelis supažindino su skardos stogų dengimo ypatumais ir parodė muziejuje esančią ir puikiausiai išlikusią tarpukario skardą, kuria buvo apdengtas šulinys. Pagaminimo metus išduoda antspaudas ant skardos. Šio šulinio apdangalas atkeliavo iš Rumšiškių kaimo, V. Kirelio tėvų namų.

Ši šulinio danga dar tarpukario laikų, - sakė V. Kirelis. R. Guigos nuotrauka
Ši šulinio danga dar tarpukario laikų, - sakė V. Kirelis. R. Guigos nuotrauka

Na, ir prabangiausi stogai – čerpių. Jų dengimo ypatumus puikiai išmano meistras Saulius Sakalas. Jis demonstravo, kaip čerpės bo jokių vinių kabinamos ant grebėstų. „Jei gera žiema, po čerpėmis pripusto. Esu matęs, kad Skandinavijoje žmonės tuos plyšius iš vidaus užlipdydavo kalkėmis“, - pasakojo S.Sakalas.

Kaip pabrėžė visi meistrai, šie natūralių medžiagų stogai „kvėpuoja“, todėl nebūna problemų dėl vėdinimo. Svarbu šiais laikais, kai atsirado daug sandarinimo medžiagų, aklinai visko neužtaisyti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?