Žmonės dirbdavo beveik tamsoje
Ekskursijos gidė Agnieszka Draus turą Tarnowskie Góry mieste pradeda nuo supažindinimo su žemėlapiu, kuriame matosi pažymėtos šachtos – pasirodo, jų teritorijoje yra ne vienas tūkstantis, o kiekvienai buvo sugalvotas atskiras pavadinimas. Ta, kuria mes naudosimės leisdamiesi žemyn, vadinama „Angelu“.
„Sidabras tuo metu buvo itin vertingas, – aiškina A.Draus. – Remiantis legenda, jį pirmasis rado lauke dirbęs ūkininkas. Iš žemės jis iškasė blizgančios uolienos gabalą. Pamatęs, kad šis blizga šviesoje, suprato, jog tai yra kažkas vertingo, todėl pasiėmė su savimi. Parodęs kaimo šeimininkui, sužinojo, kad jo radinyje yra sidabro.“
Vos nusileidus į 40 metrų gylio kasyklą ir prasilenkiant su kitais lankytojais ar darbuotojais, kaskart išgirstama lenkiškai tariant „Telaimina Dievas“. Toks pasisveikinimas liko nuo seno, kai buvo tikima, kad, dirbant kasykloje, reikia sėkmės.
Tęsdama ekskursiją, gidė atskleidžia, jog vanduo buvo didžiausias darbuotojų priešas. Tam, kad jį pašalintų, naudoti įvairūs įrenginiai.
Kitas ne ką mažesnis rūpestis buvo tamsa – darbuotojai, anot gidės, naudodavo tik prastai šviečiančias lempas.
„Galite pabandyti įsivaizduoti, kaip sudėtinga buvo dirbti tokiomis sąlygomis“, – sako A.Draus.
Atrodo, grėsmę turėdavo kelti ir galima uolienų griūtis, tačiau gidė tikina, kad darbuotojai tam buvo puikiai pasirengę. Kaip ji aiškina, nuo nelaimės gelbėdavo mediniai rąstai, kurie prilaikydavo uolienas.
