Primą dviratininkų nuotykių dalį galite rasti čia.
Kompanija, prieš apleisdama garantuoto ryšio zoną, atsisveikino nusiteikusi neramiai: išsiskyrė žygūnų nuomonės dėl to, kokio sunkumo kelią rinktis toliau. Vis dėlto buvo apsistota ties laikinu sprendimu – tiesiog pamėginti pasiekti Sarchu stovyklą, ir keliauninkai dingo iš artimųjų akiračio.
 |
| Eglės Bakytės nuotr./Dviratininkų komanda |
Pasirodo, neilgam: ryšys vis dingdavo, tačiau komandos nariams kartkartėmis pavykdavo susisiekti su Lietuva ir pasidalinti nors ir nebe šviežiausiais, bet dar ir ne atšalusiais įspūdžiais.
Palikę civilizaciją jie ėmė kilti į dangų. Mynę geru keliu, apsistojo meteorologų trobelėj, kur prie dviratininkų nakčiai prisijungė dar du „persekioję“ šveicarų vaikinukai.
 |
| Eglės Bakytės nuotr./Teko važiuoti ir tokiais keliais |
Gerai pailsėję žygeiviai kitą vakarą „smogė“ iš peties: įveikę pirmąją – Baralacha La perėją 4,9 km aukštyje pasijuto „arti mirties“. Vis gi vėliau keliauninkai visą kelią riedėjo nuokalnėn į slėnį. Vienintelė, kuri tai pamėgino apsakyti, Daiva, trumpai referavo, jog vaizdai buvo nežemiški. Momento grožį dar sustiprino lėkimas su vėju besileidžiant saulei ir ne šiaip keliu, tačiau dar ir asfaltuotu. Po viso to beliko išsimiegoti palapinėse. Panašu, kad visa ši patirtis itin netikėtai sujaukė pasąmonę Algirdui: kitądien jis susapnavo, jog minios žmonių ėjo į muziejų pažiūrėti mistiškų indiškų koldūnų „Momo“.
 |
| Eglės Bakytės nuotr./Saulės spinduliai Himalajuose |
Po šios viršukalnės Eglė nepamiršo už gražų nusileidimą tradiciškai padėkoti dievuliui, mat kalnai jai priminė kopas, ir dar nugairintas besileidžiančios saulės. Ir tai buvo paskutinis toks jaudinantis epizodas, lietuvių patirtas esant visiem kartu. Daiva su Andriumi netrukus atsiskyrė, nusprendę į Leh miestą vykti autobusu ir paįvairinti viešnagę kitokiais įspūdžiais.
Tačiau dviratininkai vis tiek liko penkiese – prie Algirdo, Eglės, Indrės bei anksčiau prisijungusio vokiečio Makso prisidėjo indas Satnam Singh, apibūdintas kaip „labai smagus žmogelis“. Suprasdamas, ką šneka vietiniai, jis gerokai praplėtė bendravimo galimybes; prie mūsų tautiečių jis tiko ir tuo, kad jo vardas, perskaičius iš kito galo – Mantas.
Tuomet sekė ilgas mynimas į viršų – iš pradžių prireikė įveikti 21 vingį turintį Gatą serpantiną, o netrukus po jo laukė antroji perėja – Nakee La. Anot Eglės, tą rytą ir traukė kojas, ir trūko oro. Minant vis pažadindavo pravažiuojantys ir pypsintys sunkvežimiai, lenkiantys motociklininkai, kurių draugiškumas (kas mojuodavo, kas sustoję pakalbindavo, kas linkėdavo sėkmės), pradžioje nuteikdavęs maloniai, vėliau pradėjo ne juokais varginti. Keliautojai, išsekinti ankstesnių kopimų, šią atkarpą įveikė taip sunkiai, jog merginos net apsiašarojo.
 |
| Eglės Bakytės nuotr./Pravažiuojantys žmonės stebi dviratininkus |
---
Kol pagrindinė grupės dalis palengva bandė įveikti šią nelengvą kliūtį, likusieji – Andrius bei Daiva – šiaip ne taip susigrūdo į du džipus. Mašinoje prispausti prie galinio lango, atsiskyrę nuo grupės keliautojai, pradžioje dar šiepėsi ir pro langus mojavo prakaituojantiems kolegoms. Vis dėlto po devynių valandų buvo taip atkratyti, jog iki Leh vos ne vos ištvėrė. Jei jų kas dabar paklausią apie tą kelionę – it kirviu nukerta: „neįmanoma aprašyti“.
Visgi kelionės pabaigą simbolizuojantis miestas, nors ir nustebino visišku telefono ryšio nebuvimu, tačiau įkvėpė naujų jėgų. Jau kitą dieną jie nusipirko žemėlapių, pasiruošė nukeliauti iki Pangong ežero, o grįždami pakeliui aplankyti įvairias gompas (įtvirtintus budistų vienuolynus ir universitetus).
 |
| Eglės Bakytės nuotr./Kraštovaizdis |
---
Po įtartinai lengvo ir malonaus nusileidimo iš vakarykštės perėjos Algirdo grupė, regis, pagalvojo, kad gal kiek ir per daug kalenta dantimis, ir pradėjo drąsintis skambiais pareiškimais, jog sėkmingas paskutiniosios perėjos šturmas reikš „Himalajų įveikimą“. Pailsėję Pang stovykloje, pervažiavę 4,8 km aukštyje esančius Moore laukus – plynę, apsuptą kalnynų – komandos nariai spėjo pasijusti svarbūs ir padėkojo indams, „spėjusiems beveik per visą atstumą nutiesti asfaltuotą kelią“.
 |
| Eglės Bakytės nuotr./Ilgas kelias žemyn |
Toliau dviratininkai slydo per Tso Kar ežerą, tiesa, bevandenį – jį sudarė daugiausia išdžiuvę druskos kalnai, didžiulės erdvės, ramesnės, pastelinės spalvos. 5-10 km spinduliu į visas puses bedunksantys plyni laukai, turėjo šiek tiek apraminti bent jau Algirdą, šis dar spėjo prisiminti dienas Islandijoje.
Prisiminimai netruko materializuotis. Kaip ir dažnai pasitaikydavo Islandijoje, keliautojus, vos įsikūrusius palapinėje, užpuolė didžiulė audra. Iki tol tvirtai tikėję, jog dykumose ir visame Ladakh regione nelyja, žygeiviai dviračiais vos nepakeitė savo statuso į žygeivius plaustais: palapinė, čiužiniai, ir daiktai „ėmė plaukti“. Nuo dar didesnių nemalonumų išgelbėjo indų sumanumas – aplink palapinę jie netruko iškasti didelį griovį, kuris patikimai saugojo likusią nakties dalį nuo didesnių potvynių.
Pasirodo, nors „Špikio“ grupė gabenosi savas palapines, jų taip ir neprireikė, kadangi visos kelionės metu keliautojai aptikdavo sustatytas vietines palapines, kuriose nakvynė kainuodavo 5 lt žmogui – už tai gaunama įrengta miegojimo vieta ir nereikia sukti galvos dėl maisto gaminimo. Kojines gręžiantis Algirdas šyptelėjo ir truputį nudelbė akis: „na taip, iš dalies „pižoniukai“... Visgi mėgaujamės civilizacijos privalumais net ir ten, kur jos realiai nėra“.
Ar įvykęs tvanas galutinai išplovė jėgų likučius?
Ryte dvejonės dėl to, ar užteks jėgų, pjovėsi su ryžtu ir motyvacinėmis mintimis. Vis dėlto žygeiviai išjudėjo. Pakerėti dviratininkų ryžto keliauti viršukalnėn kartu prisijungė net keli šunys. Priartėjus prie trasos kažkur horizonte, visai šalia debesų pasimatė mažytė juosta – tolima to paties kelio dalis.
 |
| Eglės Bakytės nuotr./Asfaltuotas kelias |
Pirmi penkiolika kilometrų buvo lengvesni, tačiau paskutinieji penki kvėpavimą pakirsdavo labai dažnai, tekdavo stabčioti pailsėti, o kadangi visas jėgas ir dėmesį reikėjo sutelkti pačiam kilimui, kelionės draugai išsibarstė. Eglė, apsidairiusi toli priekyje matydavo minančius Algirdą ir Satnamą, atsisukusi atgal iš už kokio kampo tolumoje išvysdavo išnyrančią Indrę. Taigi sau ir savo mintims laiko dviratininkai turėjo „kaip niekada“ daug. Užvis labiausiai graužė klastingoji mintis „kam visa tai?“.
 |
| Eglės Bakytės nuotr./Trapeklis Himalajuose Indijoje |
O visa tai ne be reikalo. Ir ne tik Eglei, kuri užkilusi apsipylė džiaugsmo ašaromis nuo stipriausių gyvenime patirtų emocijų. Artimiausią vakarą Algirdas švytėjo džiaugsmu ir pasididžiavimu savimi. Tiksliau, pasididžiavimo jausmą jis mieliau delegavo artimiausioms savo gyvenimo moterims – mamai ir merginai Dagnei. Persiridenimas dviračiais per antrą aukščiausią perėją pasaulyje sukėlė dar nebūtą jausmų protrūkį.
Į kalną Algirdas užkilo trečias, po vokiečio Maxo ir indo Satnamo. Prisijungęs prie šokinėjančių iš laimės vaikinų Algirdas „ėmė staugti nesavu balsu“, sviedė dviratį, ir ašarodamas strykčiojo apsikabinęs draugus (ką tuo metu veikė merginos, taktiškai ar netaktiškai liko nutylėta).
 |
| Eglės Bakytės nuotr./Nuogi kalnai |
Kas dėjosi galvoje, jis ir vėliau nepajėgė paaiškinti – taip galingai buvo užliejęs suvokimas, jog kažką pasiekė vien savo užsispyrimo ir valios pastangom. Tai tėra kalnas, tačiau ir gyvenimo pasiekimas, į kurį Algirdas sudėjo visą save. Kiekvienas sustojimas vidurkelyje, kiekvienas iškoštas žodis sukąstais dantimis „vienas – du“, „nagi, tu gali!“, kiekvienas žvilgsnis į tolyje styrančią viršūnę galiausiai atsipirko su kaupu. Dviratininkas pirmą kartą gyvenime 100% suprato, kodėl žmonės kopia į Everestą. Kopiama ne dėl vaizdų, garbės ar šlovės, bet būtent dėl amžinai išliekančio pasiekimo jausmo, pasididžiavimo savimi.
Tačiau tamsiosios jėgos taip pat netruko pasirodyti. Akimirkos magija išsisklaidė vos viršūnėje sulaukus paskutiniųjų narių. Pradėjo kristi kruša. Ir nors dviratininkai skriejo žemyn dideliu greičiu, buvo beviltiška...
(Laukite tęsinio...)
Daugiau rasite čia.
Daugiau rasite čia.
Daugiau rasite čia.
Daugiau rasite čia.
Daugiau rasite čia.
