– Audriau, į Afriką keliaujate nebe pirmą kartą. Kokius maršrutus renkatės?
– Esu sužavėtas Afrikos grožio, todėl beveik kiekvieną žiemą, kai Lietuvoje šalta, o ten šilta, maždaug 35-40 laipsnių karščio, stengiuosi su draugais aplankyti Afriką. Tiek pernai, tiek šiemet sausio – vasario mėnesiais buvome ten. Kelionę pradedame nuo Maroko, bet šios šalies aš nelaikau Afrika. Tai pietų Europa, nes valstybė labai civilizuota. Kempingai, viešbučiai, maitinimas, internetas. Viskas yra.
Kas tai yra Afrika, pradedi suprasti tik tada, kai iš Maroko pervažiuoji į Mauritaniją. Taip galvoji pirmą kartą važiuodamas. Antrą kartą keliaudamas supranti, kad ir Mauritanija, ir Senegalas – dar ne Afrika. Afrika prasideda kažkur ties Dramblio Kaulo Kranto Respublika ir Maliu. Nuo ten prasideda spalvos, kitokie žmonės, džiunglės. Gražu, neįprasta akims.
– Kiek kilometrų įveikiate ir kokias šalis aplankote?
– Pirmaisiais metais nuvažiavome apie 7000 kilometrų, iki Gambijos. Su autovežiais nuvežame automobilius iki Barselonos ir Milano. Ten juos iškrauna, o mes po Kalėdų, prieš Naujuosius metus jau vykstame ten jų pasiimti ir pradėti kelionę. Naujus metus visada švenčiam jau Maroke. Puošiame medžius mandarinais.
Pirmą kartą važiuodami negalėjome užsukti į Malį, nes vyko aršios kovos ir karai. Vėliau važiavome per Senegalą ir pasiekėme Gambiją. Tai buvo įspūdinga kelionė. Važiavome kalnais, tarpekliais, upių vagomis. Teko Maroke patirti net -15 laipsnių šaltį, nes kalnuose šalta. Važiuojant žemyn laukėme, kada bus 15 laipsnių šilumos ir tuomet ketinome stoti kavinėje pavalgyti. Nuvažiavome dar toli, iki Maroko vidurio, kol sušilo iki 15 laipsnių.
Mauritanija – viena skurdžiausių Vakarų Afrikos respublikų. Dulkės, skurdas, šiukšlynai. Žmonės arabai ir jau juodaodžiai. Kol nenuvažiuoji iki pietinės Mauritanijos dalies – tikrai niūru.
Senegalas – nedidukė valstybė prie vandenyno. Jo sostinė – žymusis Dakaras, kuriame finišuodavo dykumų maratonas, kai jis dar vykdavo Afrikoje. Šiemet ten vyko „Africa Eco Race“ varžybos. Teko ten lydėti draugų Ginto ir Rimvydo ekipažą. Jie ten dalyvavo. Padėjome maistu, palaikymu, bet vėliau mūsų keliai išsiskyrė. Mes pasukome Malio link.
Kita šalis buvo Gambija.
Gambija – juodaodžių šalis. Kitokių žmonių ten nėra. Anksčiau minėtos šalys buvo prancūzakalbės, o Gambijoje kalbama anglų kalba. Pirmais metais mums buvo įspūdžių šokas. Dar mėnesį negalėjome atsitokėti.
Šiais metais važiuodami iš Mauritanijos pasukome į Malį. Malyje sutikome tam tikrų pasipriešinimų. Iš Malio važiavome į Gvinėją, kuri turi įspūdingą sostinę Konakrį. Ten didžiausi pasaulio kamščiai, betvarkė, nesusipratimai.
Kiekvienos šalies sostinę aplankome ir todėl, kad pasidarytume kitos šalies, į kurią važiuosime, vizą. Konakryje norėjome pasidaryti Siera Leonės ir Liberijos vizų, kurių nepasidarėme, nes iš mūsų pareikalavo kvietimų į jų šalį, viešbučių rezervacijų ir 120 eurų mokesčio už vieną vizą. Įprastai vizos kainuoja po 30-50 eurų.
Nusprendėme tas dvi šalis apvažiuoti. Pasirodo, kad ne be reikalo. Paaiškėjo, kad šiose šalyse jau buvo užfiksuotas Ebolos viruso protrūkis, kuris jau buvo nusinešęs apie 400-500 gyvybių. Kažkokia jėga mus apsaugojo.
Po Gvinėjos važiavome į Dramblio Kaulo Krantą. Čia jau atsiranda molio spalvos, bananų girios, bambukynai, džiunglės, kavos plantacijos, riešutai, visa pasaulio kakava. Ten tiek įdomių vietų, jog atrodo, kad tavo kelionė dar tik prasidėjo, o ji jau baigiasi.
– Kokiais automobiliais važiuojate ir kaip ten vyksta eismas?
– Ten galima važiuoti visokiais automobiliais, bet aš pats esu „Land Rover“ gerbėjas, todėl pasirinkau pigų, iki 1998-ų metų gamintą „Discovery“ modelį. Eismas ten vyksta paprastai ir aiškiai, o tokių avarijų kaip Lietuvoje retai kada pamatysi. Ten svarbiausia pasignalizuoti, ranka parodyti, kur tu nori važiuoti. Tie, kurie važiuoja iš paskos, irgi pypsi ir skelbia, kad jie važiuoja. Jeigu tau kažkas pypsi, tu iškiši ranką ir pasukioji delną, taip paklausdamas, ko jis nori. Tuomet kitas eismo dalyvis supypsi du kartus ir parodo, kad tu gali važiuoti.
Yra savotiškos taisyklės. Sankryžose dažnai joks pirmumas neaiškus. Didesnė mašina dažnai būna pirma. Maroke, Mauritanijoje visose sankryžose stovi policininkai. Jie, pamatę baltą žmogų prie vairo, sustabdo visus eismo dalyvius ir tave praleidžia. Net perėjoje žmones išvaiko ir liepia praleisti baltąjį žmogų su visureigiu. Atrodo įspūdingai, kai tu sustoji praleisti pėsčiųjų, o policininkas jos vaiko nuo perėjos ir tau liepia važiuoti.
– Ar kokybiški degalai Afrikoje?
– Mes renkamės tuos automobilius, kuriems tinka ir aliejus, jie ir tepalu važiuotų. Dyzelinas Afrikoje įvairus. Stengėmės visai apleistose degalinėse nepilti degalų, nors yra tekę piltis degalų dykumoje iš cisternų. Ten tik vadinasi degalinė. Ten jei degalinė be pavadinimo, tai galioja toks bendrinis žodis „Total“. Jei pamatei užrašą „Total“, žinok, kad ten gali gauti degalų. Ant kartono gabalo tai būna parašyta.
Jei remontuojamos padangos, tai visur „Michelin“. Jei kas nors turi tą baltą žmogeliuką, „Michelin“ simbolį, tai ten jau rimtas servisas, padangų specialistai. Prirašo jie ten mėlynai ir dažnai su klaidomis.
Degalai atrodo kaip „Coca-Cola“, spalva tarsi smalos, bet mašinos važiavo, niekas dėl degalų negedo. Degalinių yra nemažai, beveik kiekviename miestelyje, užmiesčio keliuose.
– Ką darote su automobiliais, kai pasiekiate kelionės tikslą?
– Automobilių pardavimas yra menas, kuris yra visai kitoks nei apskritai europiečiai įsivaizduoja kokį nors pardavimą. Pas mus tai skelbimas, pardavimas per draugus. Jei Afrikoje pardavinėji automobilį, ant lango uždedi užrašą, kad automobilis parduodamas ir važinėji po miestą.
Tau tuomet skambina pirkėjas. Dažniausiai nemokantis važiuoti. Bet jam labiau rūpi biznis negu vairavimas. Jie, pamatę mašiną europietiškais numeriais, nori ją nupirkti ir taip užsidirbti. Net dreba, kaip jiems reikia mašinų. Visada jie apsimeta labai dideliais verslininkais, turinčiais „Virgin“ dydžio firmas.
Pirkėjai visada laukia, kada tu išskrisi ir kasdien derasi dėl kainos. Penki milijonai vietinės valiutos yra maždaug 3-4 tūkstančiai eurų. Ten tokius automobilius galima parduoti dvigubai brangiau nei Lietuvoje.
Pirkėjams negalima sakyti, kada tavo skrydžio diena. Mes sakome, kad jei automobilių neparduosime, mes važiuosime toliau. Kai paklausia, ką darytume, jei automobilių neparduotume, atsakome, kad juos sudegintume dykumoje. Kaip įrodymą parodome nuotraukas sudegusių automobilių, kuriuos dažnai aptinkame važiuodami dykumomis, Dakaro maršrutais.
Pirkėjai patiki, kad mes Europoje gausime už šias nuotraukas tiek pat pinigų, kiek čia gautume pardavę automobilius. Tuomet pirkėjas surandamas greitai ir be jokių derybų, nes jie supranta, kad mes nenusileisime. Būseną, kai suklaidini juodaodį žmogų, mes su draugais vadiname „system error“.
Joks pirkėjas ten niekada neatsisės pavairuoti automobilio prieš pirkdamas. Užvesti, pagazuoti galima. Svarbu, kad veiktų signalas, mašina blizgėtų ir būtų tamsios spalvos. Tamsi spalva pas juos reiškia prabangą. Beje, už automobilį gautus pinigus būtų sunku sutalpinti į prekybos centro maišelį. Vėliau tuos pinigus turime išsikeisti į eurus. Žiauriai „maloni“ operacija, kai aplink tiek daug „patikimų“ žmonių ir visi siūlo savo eurus.
Šiemet pardavę automobilius važiavome į buvusią Dramblio Kaulo Kranto sostinę Abidžaną. Ten veikia toks valiutos turgelis. Ten 200 žmonių lenda į tavo mašiną siūlydami savo eurus. Atrodo, kad tavo mašiną tuoj perplėš. Tuomet pamatai vieną kokį nors patikimai atrodantį žmogų ir liepi bėgt iš paskos. Už kokių dviejų kilometrų įvyksta sandėris ir už tris mašinas gautus pinigus pakeičiame į 10-15 tūkstančių eurų.
– Ar fiksavote savo kelionės akimirkas?
– Taip, kartais susidurdavome su žmonėmis, kurie labai nori pozuoti, o po to už nuotrauką paprašo pinigų. Tuomet žmogui parodai, kad nuotrauką ištrinsi, tai jis prašo netrinti ir vis tiek kaulija pinigų. Kaip sakau, jam padarai „system error“ ir viskas atsistoja į savo vietą.
Panašių įspūdžių bus galima pamatyti ir šių metų „Bekelės filmų festivalyje“. Šiemet matoma nauja tendencija – daugėja filmų apie smėlynų bekelę, apie žmones, kurie važiuoja greituminiais ralio visureigiais ir įveikia tą bekelę smėliais. Tikrai verta pamatyti.
Besivartantys automobiliai, šokinėjantys sunkvežimiai, ištvermingi motociklininkai. Tai kadrai, kurių niekada neregėjote. Būtent apie tai ir bus Eglės Šilinskaitės-Puškorės filmas apie bekelę, žmogų, kuris įveikė bekelę tiesiog nudobdamas ją.
– Ar planuojate naujų maršrutų?
– Kitą kelionę norėčiau pradėti nuo Dramblio Kaulo Kranto ir važiuoti gilyn. Reikėtų tik susirasti kompaniją, kurie nuvairuotų automobilius ten ir paskui estafetę perimtume mes. Jie skristų namo, o mes važiuotume žemyn.
