Tiek ir gerokai daugiau ilgąjį Velykų savaitgalį patyrė „Kertam kampą“ lietuvių keliautojų grupė, autobusu vykusi į Karpatų kalnus, Verchovinos miestelį.
Nesudėtingos kalnų viršūnės tapo išbandymu
Kelionės tikslas – užkopti į dvi Karpatų viršukalnes – Pop Ivan (2026 m) ir Hoverla (2061 m). Tiesa, pastarosios dėl sudėtingų oro sąlygų keliautojams įveikti nepavyko, o jau netrukus po to žiniasklaidoje pranešta, kad pakeliui link šios viršūnės prireikė gelbėtojų pagalbos – jiems teko nukelti čia įstrigusius žygeivius.
Lietuvius į kalnus vedė vietinis vedlys Vasilis. Todėl paklausę jo rekomendacijų, keliautojai į Hoverlos kalną nelipo.
Tiesa, nors kalnų viršūnės techniškai nesudėtingos, jos tapo išbandymu – kalnuose žaidė itin stiprus vėjas, o šio gūsiai iš kojų tiesiogine žodžio prasme vertė net ir patyrusius keliautojus. Vietoms vaizdas susiliejo su dieviško baltumo sniego spalva.
Grupės vedlys Vasilis yra šio regiono gelbėtojų vadas, tad keliautojams papasakojo ne vieną istoriją, kartais – ir pasibaigusią tragiškai.
Nes kalnų lengvų nebūna.
Populiaru važiuoti arkliais
„Kaip jums gyvenasi įstojus į Europos Sąjungą? Girdėjau, kad blogai, – klausė vietinio viešbučio, kuriame ir gyvenome, registratorė. – Ukraina gavo finansinę paramą iš Europos Sąjungos, bet už tuos pinigus, kurių neišvogė, nesuremontavo net kelių. Tik išpuošė bažnyčių stogus“.
Išties, viena didžiausių šalies problemų – didžiulė korupcija. Karpatų apsuptyje esantis Verchovinos miestelis, kuriame – apie 6 tūkst. gyventojų, „gyvas“ turizmu.
Čia nėra jokios pramonės, didelių parduotuvių, fabrikų, todėl vietos gyventojai sezono metu uždirba iš turistų arba dirba mažose vietos parduotuvėse.
Tačiau vietiniai gyventojai sako, jog turistų čia galėtų būti kur kas daugiau, jei iki miestelio vedantys keliai nebūtų tokie duobėti. Išties – kartais jais važiuoti tenka seno arklio žingsniu.
Beje, arklys Verchovinoje – populiari susisiekimo priemonė, ir gatvėse jų – nemažai. Ypač – turgaus dieną.
Dailios aplinkui esančios bažnyčios, o ne vienas ukrainietis, eidamas pro maldos namus, sustoja ir persižegnoja.
Tai, kad vietiniai žmonės negauna didelių atlyginimų, akivaizdu ir iš gatvėse važinėjančių automobilių. Nemažai jų – seni „žiguliukai“ užtamsintais langais.
Vietiniai gyventojai pasakojo, jog per mėnesį uždirba apie 3200 grivinų (apie 100 eurų).
Išbandymas – pasienyje
Aktyvaus laisvalaikio organizatorius grupė „Kertam kampą“ į Vakarų Ukrainą važiuoja jau ne pirmąjį kartą. Tačiau kiekvieną kartą loterija laukia pasienyje su Lenkija.
„Ilgiausiai teko stovėti aštuonias valandas“, – pasakojo „kertamkampiečiai“. Velykų savaitgalį į Ukrainą įvažiavome „tik“ per penkias valandas, atgal sugrįžome per tris.
Painios ir ilgos muitinės procedūros stebina, mat Velykų naktį važiuojant atgal pasienyje iš viso nebuvo automobilių eilių. Tačiau pareigūnai ateiti teikėsi tik maždaug po valandos. Kelis kartus buvo renkami pasai, vėliau – patikra kaip oro uoste. Tik skirtingai nuo oro uosto pareigūnai čia ieško ne sprogmenų, o cigarečių ir alkoholio. Mat jis Ukrainoje – pigus, o įvežti į Europos Sąjungą galima ribotus kiekius.
Beje, jei teks stovėti Ukrainos pasienyje, būtinai iš anksto pasirūpinkite ukrainietiškais smulkiais pinigais – nežinia, geroji ar blogoji pamaina dirbs viešajame tualete. Jei pasitaikys blogoji, jus viduryje nakties gali siųsti į banką, kuris nedirba.
Viskas – tik ukrainiečių kalba
Tačiau ilgiau nei parą autobusu trunkančią kelionę vainikuoja kalnai – vienas įstabiausių gamtos kūrinių.
Kalnai, beje, ne tik maistas akims. Vietiniams gyventojams jie – ir pajamų šaltinis. Čia renkamos ir vėliau džiovinamos žolelės, kurios virsta įstabaus skonio arbatomis, miškai gausūs uogų ir grybų. Todėl viena iš populiarių prekių turguje – didžiuliais maišais parduodami džiovinti baravykai.
Beje, įdomu tai, kad kuo daugiau turistų siekiantis pritraukti miestelis kažkodėl visus užrašus skelbia tik ukrainiečių kalba. Net keturių žvaigždučių viešbučio, kuris yra šiuolaikinis, meniu – tik ukrainietiškas. Jokia kita kalba nekalbėjo ir personalas.
Nors ukrainiečių ir rusų kalbos yra panašios, tačiau kartais susikalbėti lengviau su greta viešbučio gyvenančiais dviem šunim ir vienu katinu.
Kiek atokiau nuo miestelio centro sutikome vietinę gyventoją Nastią. Svetingai pakvietusi į namus moteris aprodė nedidelį muziejų. Pasirodė, kad name, kuriame ji gyvena, 1964 metais buvo filmuojamas filmas.
Ilgą kelionę atperka ir autobuso nuotaika – čia per naktį gali netilti nei dainos, nei juokas, be to, „kertamkampiečiai“ visus keliautojus vadina šeima. Tad nors šį kartą buvo važiuojančiųjų pirmąjį kartą – susipažinimas netrunka ilgai.
Rojus piniginei
Per dvi viešnagės dienas apžiūrėjome visą miestelį, norintieji kilo į kalnus, kažkas – iš vietinių gyventojų išsinuomojo pirtį.
Čia – rojus piniginei, mat gerame restorane (kuris toks vienintelis visame miestelyje, bent jau ne sezono metu) pavalgyti galima už 4-5 eurus, o vietinės iš Karpatų kalnų augalų gamintos užpiltinės įsigyti vos už pusantro euro.
Taksi kainuoja apie 1,20-1,50 euro, ekologiškos Karpatų kalnuose surinktos arbatos pakuotė – apie 80 centų. Gerokai pigesni ir populiarūs vaistai.
Namo išvažiavome pirmąją Velykų dieną, visai vakare. Daugiau nei parą namais vėl tapo autobusas. Kalnai, lietus, vėjas ir sniegas liko už nugaros.
