Pirmoji stotelė – Rokfordas, apnykęs pramoninis miestas, paskui – maži lietuviški miesteliai ir tada – Ilinojaus sostinė Springfildas. Ten aplankėme, nufotografavome, užrašėme įdomias istorijas poros lietuvių kapinių, lietuvių bažnyčių, lietuvių klubo, etninio paveldo muziejaus, kuriame lietuviams skirta ištisa salė. Įspūdžiais dalijasi „Tikslas – Amerika 2018" dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.
Rokfordo lietuvių klubas – be lietuvių, bet lietuviškas
Augustinas: „Jau pradėjęs derinti apsilankymą Rokfordo lietuvių klube sulaukiau pirmo nustebimo. Paklaustas, kokių dar lietuviškų vietų yra apylinkėje, klubo direktorius pribloškė: „Aš ne lietuvis, tai negaliu daug pasakyti“.
Dar labiau teko nustebti pačiame didžiuliame klube. „Turime 250 narių, – pasakojo direktorius – Ir tik vienas jų yra lietuvis, ir tas pats nebevaikšto į klubą“. Pasirodo, apie 1980 m. lietuviai, mažėjant narių, nutarė priimti į klubą ir nelietuvius, ir pamažu šie įsivyravo.
Tačiau „Lietuvių klubas“ toli gražu nėra tik pavadinimas! Klube pilna lietuviškų detalių, prie jo paprastai plazda trispalvė. „Senoji nudrizgo, bet užsakiau iš interneto naują“, – pasakojo direktorius. Nariai prispausdinę straipsnių apie Lietuvą, apie jos šventes. Smagu buvo ten atrasti ir tekstus iš savosios „True Lithuania“ svetainės! Net džemperiai „Lithuanian club“ pardavinėjami.
Aistė: „Nelietuvis lietuvių klubo vadovas Jamesas Gryderis mums papasakojo ir apie mums ligi tol negirdėtas lietuviškas vietas: pasirodo, klubas dar turi Lietuvių parką, ten augina bites, 2015 m. šventė lietuviškas Jonines (tradicijas mėgina atkurti pagal tai, ką perskaito internete, kas tikrai įdomu ir savotiškai keista žinant, kad į tas lietuviškas šventes neateina nei vienas lietuvis“.
Augustinas: „Kita diena laukė kaip niekad intensyvi, jau 8 val. ryto – susitikimai, lietuvių muziejaus salės aplankymas. Laimė, pavyko sutarti į parką užsukti vos atsikėlus, 6-7 val. ryto. Jamesas Gryderis pažadėjo iš vakaro pakabinti sunkią spyną taip, kad nusiimtų be rakto, nors kitiems atrodytų užrakinta (miestas nesaugus).
Spyna užrakinti ne varteliai, o vartai automobiliams. Nes parkas milžiniškas – vien nuo įvažiavimo iki „Lithuanian Park“ užrašo – pora kilometrų važiavimo!
8 val. etninio paveldo muziejuje laukė ne tik senyvos savanorės muziejininkės, bet ir vietos televizija, paėmusi iš mūsų interviu. Muziejus susideda iš keleto kambarių, tarp jų – lietuviško. Lietuvišką kuruoja rašytoja Sandra Colbert. Ji persikėlė iš Čikagos ir prisijungė prie muziejaus prieš kelias savaites – iki tol muziejui buvo sunku rasti lietuvę savanorę. Atsakymo į klausimą „Kur dingo Rokfordo lietuviai?“ nesulaukėme. Juk tai buvo milžiniška lietuvių „kolonija“, ten lankėsi Basanavičius ir kiti. „Nuseno, numirė“, – sakė Jamesas Gryderis klube. Bet kur jų vaikai – kituose miestuose bent jau dalis jų tęsia tėvų lietuvišką veiklą…“
Aistė: „Bet vis tik smagu, kad lietuvybė Rokforde gyvuoja ne vien lietuvių dėka. Taip daug žmonių sužino apie Lietuvą, jiems Lietuva nebėra tik taškelis žemėlapyje. Tai svarbu: juk amerikiečiai renkasi, kur keliauti, kur investuoti, ir jie renka galingiausios pasaulio valstybės valdžią, kuri gali turėti lemiamą reikšmę Lietuvai atsidūrus pavojuje.“
Lietuvių kapinės, kuriose vaidenasi
Augustinas: „Į pietus nuo Rokfordo didžiulių apleistų fabrikų peizažą pakeitė maži amerikietiški miesteliai. Apie tai, kad lietuviška bažnyčia stovėjo Kivanyje, sužinojau vėliausiai, teko net keisti jau parengtą maršrutą. Tačiau 2 valandas šiame miestelyje šiaip ne taip įtalpinau. Medinė šimtametė bažnytėlė tebestovi, deja, nieko lietuviško ten neradome. Po lietuvių ji priklausė juodaodžiams, jie nudaužė net kertinį akmenį, kur buvo įrašyta lietuviška paskirtis. Tačiau dabar jau ir jų bažnyčia užsidarė, mat pastorius paseno – pastatas apleistas.“
Aistė: „Į bažnyčios vidų įleido NT brokeris, septynerius metus mėginantis pastatą parduoti. „Pradžioje norėjo 400 000 dolerių – neįmanoma tiek gauti", – sakė. Ėjo priekyje nubraukinėdamas voratinklius. Viduje viskas palikta it po paskutinių mišių: muzikos instrumentai, suolai, Biblijos. Bet nieko lietuviško neberadome. Teks „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje vietą žymėti kaip 4 kategorijos – „Lietuviška tik istorija“.
Augustinas: „Kur kas geriau sekėsi Spring Valyje. Net kontaktų ten pačiam nereikėjo ieškoti: vos paskelbėme apie savo misiją „gabaleliailietuvos“ Facebook, tuoj atsirado būrelis padėti norinčių žmonių. Tarp jų – Josephas Nauyalis, Vytį išsitatuiravęs lietuvis, kurio jau net ir tėvai gimę JAV, ir jo žmona Jurgita, atvykusi iš Lietuvos tik prieš dešimt metų.“
Aistė: „Spring Valio lietuvių kapinės – garsios visame Ilinojuje, rašė apie jas net Amerikos spauda. Mat jose esą vaidenasi: prie lietuvių skerdikų Masokų kapo pasirodo žmogus su kirviu, iš ten teka kraujas, pridėjus ranką prie kapo sienos pusės justi karštis. Vietiniai į tas istorijas žiūri su šypsena, nors vaikystėje patys bijodavo. Kai kuriems pabodo visokie šilumos detektoriais ginkluoti „vaiduoklių medžiotojai“, o policininkas Josephas paliudijo, kad ir policija tą vietą nuolat stebi (kažkas iš kriptos buvo pavogęs kaukolę, sudeginęs ten šunį).“
Augustinas: „Tose kapinėse laidoti laisvamaniai, sako, ir komunistai, jų nedaug. Atmosfera tikrai kraupoka: ypač kai užėjo audra. Kitos, šv. Onos katalikų, lietuvių kapinės pasirodė jaukesnės. „Man patinka čia pasivaikščioti ir apskritai buvo daug lengviau pritapti tokiame lietuviškame miestelyje“, – pasakojo Jurgita.
Kadaise lietuviška buvo visa miestelio pusė, ir dabar dar daug lietuvių palikuonių – tie, grynesni, dar labiau demonstruoja patriotizmą už daugelį Lietuvos lietuvių, nors lietuviškai moka mažai. Štai Johnas Bogatitus, atėjęs su mumis susitikti į miestelio muziejų, Lietuvos vėliavos spalvomis išdabino… kojos protezą.“
Kaip Springfilde atsirado atminimo lenta lietuviams
Augustinas: „Tikslas – Amerika“ projektas nebūtų įmanomas be kelių šimtų savanorių pagalbininkų, parodančių lietuviškas vietas ir apie jas papasakojančių. O ypač neįkainojami tokie pagalbininkai, kurie ne tik patys papasakoja, bet dar ir randa, kas papasakotų kitur, pristato projektą kitiems lietuviams.
Viena tokių – Sandra Baksys iš Springfildo, Ilinojaus valstijos sostinės su nuostabiu Kapitolijumi, Abrahamo Lincolno miesto. Ji padėjo mums dar keliuose miestuose, taip pat, būdama į pensija išėjusia viešųjų ryšių specialiste, pranešė apie mus žiniasklaidai. Rytas Springfilde taip prasidėjo nuo interviu tiesioginiame radijo eteryje, kuris ten reklaminiais sumetimais transliuoja kas kartą iš kitos parduotuvės.
Jei ne Sandra Bakšys, į Springfildą būtų buvę mažai ko važiuoti išvis. Mat jos iniciatyva po to, kai 1972 m. uždaryta vietos lietuvių bažnyčia, 1988 m. lietuviškas gyvenimas atkurtas įkūrus lietuvių klubą, rėmusį Sąjūdį ir Lietuvos nepriklausomybę. Ir jos dėka dabar, kai tas klubas pamažu sensta ir nyksta (jaunimas iš mišrių šeimų neįstoja), lietuviams atidengta atminimo lenta. Už viską teko susimokėti patiems, dar praeiti biurokratines procedūras, gauti kaimynų sutikimus… Bet Sandra Bakšys tai moka: ne per seniausiai ji įkalbėjo politikus priimti įstatymą dėl senelių lankymo, ir tas įstatymas bus vadinamas jos vardu.
Sandra, be kita ko, rašo tinklaraštį apie Springfildo lietuvius bei net išleido knygą. Kartu pavalgyti pakvietė vienus iš tų tinklaraščio herojų – Makarauskų šeimą. Tiksliau, Mack šeimą: taip jie pasikeitė pavardę. Mackai pirmieji į Springfildą „atvežė“ McDonald’s restoranus: nusipirko jų franšizę. Tiesa, kaip pasakojo verslininko vaikaitė, paskui kelią tarp jų ir „McDonald’s“ perbėgo kažin kokia juoda katė, ir jie nusprendė restoranų atsisakyti.“
Aistė: „Tikslas Amerika“ metu dažnai atrodydavo, kad štai, nori su žmonėmis pakalbėti ilgiau, jie įdomūs, dažnai į susitikimus atsineša po milžiniška segtuvą savo protėvių nuotraukų ir susirašinėjimų, prašo išversti, bet turi važiuoti pirmyn, nes grafikas – sausakimšas. Kaip ne kaip, mūsų misija – ne žmonės ir bendruomenės (apie juos informacijos ir šiaip gana daug), bet lietuviškas paveldas, lietuviškos vietos: kur jos tiksliai, kaip jas aplankyti. Tik tai galime žymėti žemėlapyje.
Aišku, lietuviškos vietos daug pasako ir apie bendruomenes, kurios jas sukūrė. Todėl šiemet „Gabalėliai Lietuvos“ Facebook atsirado nauja rubrika „asmenybės“, taip pat filmuojame interviu. Po visko skaitytojų lauks ir kelionių maršrutai, suderinantys įdomiausias to krašto vietas su įdomiausiomis lietuviškomis vietomis.“
