Organizacijos „Špikis“ įkūrėjas Algirdas Gurevičius su bendraminčiais jau ne vienerius metus išsiruošia į keliones dviračiais, kurios pareikalauja daug ir fizinių, ir psichologinių jėgų. Taip pažinę Mongoliją, Himalajus, Kirgiziją bei Gruziją (ir apie keliones sukūrę filmus), šįkart jie leidosi į dar naują nuotykį dar nematytame žemyne – Afrikoje.
45 laipsniai karščio, kiek akys užmato – nė menkiausio pavėsio ar geriamo vandens, nuovargis. Bet kartu ir tokie vaizdai bei įspūdžiai, kurių nesileidęs į kiek beprotišką kelionę ir niekada nepatirtum.
Kad visi iššūkiai yra įveikiami, o nepamirštamos patirtys atperka visus vargus, bus galima įsitikinti žiūrint filmą apie „Špikio“ nuotykius dviračiais Namibijoje. Jau ketvirtadienį Vilniaus „Pasakos“ kino teatre įvyks dokumentinio filmo apie šią neįtikėtiną kelionę premjera, o vėliau „Dviračiais Afrikoje: Namibija“ filmas bus pristatytas ir kituose Lietuvos miestuose. Kur ir kada, žiūrėkite čia. O mes kalbamės su kelionės organizatoriumi A.Gurevičiumi, kuris papasakojo ir apie sunkiausias, ir apie komiškiausias kelionės akimirkas.
– Kodėl šiemet pasirinkote Namibiją?
– Namibijos idėja gimė labai netikėtai ir neplanuotai. Praėjus „Dviračiais per Mongoliją“ filmo maratonui, pradėjau ieškoti šalies, kur būtų galima nuvykti. Kadangi jau daug metų iš eilės vis grasinuosi, kad važiuosime į P. Ameriką, pradėjau nuo jos. Žiūrėjau Čilę, Argentiną, Boliviją – visos jos gražios, bet kartu ir nė viena taip labai „nekabino“. Kelias savaites iš eilės kankinausi, bandydamas sudėlioti kokį įdomų maršrutą, kai vieną dieną manoji sužadėtinė Dagnė numetė nuorodą į kažkokių keliautojų nuotraukų albumą. Jie keliavo būtent Namibijoje, tik, aišku, ne dviračiais, bet džipais. Sako: „gal ten važiuojam?“
Pažiūrėjau tas nuotraukas, iš tiesų – visai įdomu. Pradėjau domėtis, kas toji Namibija, nes iki tol apie ją nieko nežinojau. Pasirodo, tai viena rečiausiai apgyvendintų šalių pasaulyje, kuri, nepaisant to, kad yra Afrikoje (kuri, matyt, daugumai asocijuojasi su įvairiais kariniais konfliktais, skurdu ir panašiais negatyviais dalykais), yra ganėtinai rami šalis, buvusi Vokietijos kolonija, dabar viena sparčiausiai augančių ekonomikų Afrikoje. Pradėjau dėlioti maršrutą. Iš karto pamačiau vietas, kurias labai norėčiau pamatyti. Įkvėpė ir tai, kad tai dykumų kraštas, kuris žadėjo sudėtingus kelius, kitaip tariant – didelį nuotykį.
– Kuo išskirtinė buvo ši kelionė?
Keliavome žiemą – metų laiku, kai kelis mėnesius iš eilės gali neiškristi nė lašo lietaus. Kone visos upės tuo metu būna išdžiūvusios. Visa tai labai gąsdino.
– Didžiausias šios kelionės išskirtinumas buvo tai, kad ji buvo Afrikoje! Niekas iš mūsų komandos narių nebuvo buvę Afrikoje, tad tai kėlė didžiulį jaudulį, norą patirti naują žemyną. Iki šiol absoliuti dauguma kelionių vyko Azijoje, kuri, nepaisant to, kad yra man be galo miela, jau yra tapusi tarsi antrais namais. Pabuvojus Kirgizijoje, Mongolijoje, Indijoje, Kinijoje, žmonės jau atrodo pažinti, kraštovaizdžiai matyti. O Afrikoje – viskas nauja ir neištyrinėta. Ką jau kalbėti apie tai, kad Afrika apskritai yra visiškai kitoks žemynas: tiek savo tautomis, jų gyvensena, papročiais, tiek ir savo kraštovaizdžiu.
– Minėjote, kad reikėjo patiems vežtis daug vandens – tad tikriausiai dėl to reikėjo atsisakyti kokių nors kitų daiktų, kuriuos paprastai imate į kelionę?
– Nuo pat pradžių buvo aišku, kad keliausime per dykumas ir kad turėsime turėti didžiules geriamo vandens atsargas. Vietos, kuriomis planavome keliauti, buvo beveik negyvenamos, su vienu, kitu pakelės kaimeliu. Be to, keliavome žiemą – metų laiku, kai kelis mėnesius iš eilės gali neiškristi nė lašo lietaus. Kone visos upės tuo metu būna išdžiūvusios. Visa tai labai gąsdino.
Ypač mane, nes aš ne tik, kad jaučiau atsakomybę prieš visą komandą, bet kartu ir turiu tam tikrą fobiją vandens trūkumui... Dažniausiai net keliaudamas po Lietuvą jo pasiimu daugiau, nei reikia, o čia tai tikrąja to žodžio prasme galėjo būti skirtumas tarp gyvybės ir mirties.
Planas buvo toks, kad kiekvienas vešime po 20 litrų geriamo vandens. Visa tai turėjo būti vežama šalia mėnesio maisto atsargų, viso turistinio inventoriaus ir asmeninių daiktų. Kažko atsisakyti negalėjome, nes apskritai į tokias keliones dažniausiai imi tik tuos daiktus, kurių tau tikrai reikės. Visiškai pakrauti dviračiai svėrė iki 80 kg. Tai yra toks svoris, kuris net ir man, pratusiam važinėti sunkiai pakrautu dviračiu, atrodė nežmoniškas. Buvo baisu, kad tie dviračiai apskritai atlaikytų.
Kitas didelis iššūkis buvo keliai. Tiesa, tai nebuvo kažkas labai naujo, nes dauguma mano kelionių vyksta ten, kur sveiko proto žmogus nevažiuotų dviračiu...
– Kokie buvo didžiausi iššūkiai šioje kelionėje? Ar apie visus numanėte iš anksto? Kam nebuvote pasiruošę?
– Be jau mano paminėto vandens trūkumo ir didžiulio svorio, kitas didelis iššūkis buvo keliai. Tiesa, tai nebuvo kažkas labai naujo, nes dauguma mano kelionių vyksta ten, kur sveiko proto žmogus nevažiuotų dviračiu... Bet skirtumas nuo praėjusių kelionių buvo tas, kad čia keliai buvo labai smėlėti. Didelė dalis mūsų maršruto vedė per Namibio dykumą – vieną seniausių ir didžiausių dykumų pasaulyje, o tai reiškė, kad keliai būdavo nukloti didžiuliu gilaus smėlio sluoksniu.
Buvo diena, kai beveik visą dieną turėjome stumti dviračius, mat keliavome išdžiūvusios upės vaga (Namibijoje tai laikoma keliais). Džipams tokie keliai – ne bėda, tačiau dviračio padangos yra per siauros, ir jos tiesiog sminga į tą smėlį, tad pavažiuoti darosi neįmanoma, o stumti yra labai sunku. Šitose vietose labai padėjo storos kalnų dviračiams skirtos padangos, tačiau dažnai net ir jos būdavo per siauros. Per tą dieną nukeliavome tik apie 20 km ir pabaigoje visi buvom išsekę.
Kitas dalykas, kurio nebuvome numatę iš anksto, tai buvo dienos temperatūra. Nežinau kodėl, bet, nagrinėjant informaciją apie Namibiją prieš kelionę, visur, kur radau, rašė, kad žiemos metu vidutinė dienos temperatūra yra 24 laipsniai. Deja, kaip paaiškėjo nukeliavus, tokia temperatūra būna nebent prie vandenyno, kur šaltoji srovė atneša vėsų Antarktidos klimatą. Nutolus nuo vandenyno temperatūros dienomis siekdavo 45 laipsnius. Galite tik įsivaizduoti, ką reiškia tokiame karštyje minti sunkiai pakrautą dviratį, smėlėtu keliu, vidury dykumos, kur kiek akys aprėpia, nerasi jokio šešėlio. Man, kaip apskritai sunkiai pakeliančiam karštį, tai buvo beprotiškai sunkus išbandymas.
Temperatūra dienomis siekdavo 45 laipsnius. Galite tik įsivaizduoti, ką reiškia tokiame karštyje minti sunkiai pakrautą dviratį, smėlėtu keliu, vidury dykumos, kur kiek akys aprėpia, nerasi jokio šešėlio.
– Minėjote, kad teko susidurti su šakalais – papasakokite plačiau apie laukinius gyvūnus jūsų kelyje Namibijoje.
– Laukiniai gyvūnai šiek tiek nuvylė. Ruošiantis kelionei aš buvau susidaręs įspūdį, kad jų matysime labai daug. Net pristatant kelionę komandai juokavau, kad važiuosime kaip zoologijos sode. Deja, to nebuvo. Norint pamatyti gyvūnus geriausia yra važiuoti į safarį, kadangi vietiniai geriausiai žino vietas, kur tie gyvūnai būna. Be to, patys gyvūnai automobilių bijo mažiau nei kažkokių neaiškių, daiktais nukrautų, dviračių transporto priemonių.
Tiesa, negali sakyti, jog tų gyvūnų visai nematėme. Kartkartėmis pamatydavome: tai kokią žirafą, tai kokį oriksą. Tačiau dauguma jų, vos pamatę mus, dėdavo į kojas, tad matydavome juos tik iš labai toli. Vieno laisvadienio metu, kai buvome apsistoję kaimelio kempinge, sutarėme su vietiniais, kad jie mums suorganizuos safarį, tai jo metu gyvūnų pamatėme, turbūt, daugiau nei visos kelionės metu. Tada jau ir dramblių pamatėm, ir orangutangų. Kažkur tolyje teoriškai matėme ir zebrų, bet čia daugiau teoriškai, nes jeigu ne gidas, mes net nebūtume supratę, kad ten zebrai.
Nepaisant to, kad pačių gyvūnų matėme nedaug, visos kelionės metu vietiniai labai gąsdino dėl liūtų. Ten jų tikrai yra – nedaug, bet yra, ir kaip vienas vietinis pasakė: „Kadangi čia jie beveik neturi ką medžioti, tai jūs būsite vienas įdomiausių taikinių.“ Mūsų laimei, mes jų nematėme, tačiau pamenu vieną stovyklavietę, iš kurios pajudėję ryte, vos už kelių šimtų metrų, pamatėme kažkurios iš „kačių“ pėdutes smėlyje. Jausmas apėmė ne visai malonus, nes supratom, jog tai, kad mes jų nematome, nereiškia, jog jie nemato mūsų.
Jausmas apėmė ne visai malonus, nes supratom, jog tai, kad mes liūtų nematome, nereiškia, jog jie nemato mūsų.
Daugiausia problemų turėjome su šakalais, kurių įžūlumas mažų mažiausiai stebino. Kelias naktis iš eilės buvo mus apsupę. Vis girdėdavom aplink šmirinėjant, arba pašvietus į tolį pamatydavai naktyje švytinčias akis. Vieną naktį net „prašėsi“ į palapinės vidų... Teko gintis akmenimis. Bet čia buvo daugiau juokinga nei baisu.
Bet kai vieno vakaro metu mums nematant jie įlindo į mūsų su Dagne palapinę ir ištempė dviračių krepšius, kuriuose buvo sukrautos mėnesio mėsos atsargos, tai pasidarė nebejuokinga... Buvom susikūrę laužą, vakarojome, kai Dagnė nuėjo iki palapinės kažką paimti ir rado ištampytus daiktus. Tada puolėm vytis juos, vidury nakties, su prožektoriais, šaukdami... Matyt, iš to streso, bebėgdami dalį mėsos pametė, tai vietoj 4 kg nuostolio turėjome tik 1,5 kg. Po to dar teko rinktis daiktus, išmėtytus per visą slėnį, nes išsitempė kelis krepšius, bet tik viename buvo mėsa... Na, bet gerai, jog ne liūtai tą mėsą pasiėmė, nes, bijau, kad anie taip lengvai jos nebūtų atidavę.
– Tikriausiai pasitaikė ir daugiau komiškų situacijų kelionėje?
– Komiškiausia, matyt, buvo nakvynė viename iš kempingų. Vidury kelionės apsistojome tokiame nuostabaus grožio kempinge, kurį net sunkiai liežuvis apsiverčia vadinti „kempingu“. Ten labiau dykumų oazė su baseinais, restoranu, baru – žodžiu, įspūdinga vietelė. Tiesa, mums atvykus, jis buvo tiek užpildytas turistų, kad automobilių jau net pro vartus nebeleido. Na, bet kadangi mes esame apsukrūs lietuvaičiai, tai įsiprašėme į vidų. Po dviejų savaičių nesiprausimo, mums labiausiai rūpėjo dušai, tai kadangi namukų mums nereikėjo, leido pasistatyti palapines tiesiog stovėjimo aikštelėje. Praleidome ten nuostabią poilsio dieną, visi buvom labai pakylėtos nuotaikos ir nuėjome miegoti.
Taip jau nutiko, kad vidury nakties iš nuotekų valymo įrenginių pradėjo veržtis srutos, kurios upeliu nutekėjo tiesiai per mūsų palapinę.
Buvo 4 valanda ryto, kai mane iš gilaus ir, turiu pasakyti, labai saldaus miego pažadino Dagnės balsas: „Algirdai, kelkis, mes plaukiam.“ Jau iš vakaro ten buvo kažkokių techninių nesklandumų su nuotekų valymo įrenginiais ir taip jau nutiko, kad vidury nakties iš jų pradėjo veržtis srutos, kurios upeliu nutekėjo tiesiai per mūsų palapinę. Atsikėlėme, patraukėme palapinę nuo „upelio“ ir pradėjom ieškoti kokio nors personalo... Lakstom po visą kempingą – nė gyvos dvasios. Šviesos visur dega, viskas atrakinta, neškis ką nori – o jų nėra. Pralakstėme apie valandą, kai galiausiai nubėgus iki teritorijos vartų, kurie buvo už gero puskilometrio, pavyko surasti sargą. Šis per raciją iškvietė savininką, kuris atėjo ir viską sutvarkė.
Pradėjom aiškintis su juo. Iš pradžių jis labai keistai reagavo – vos ne „koks mano reikalas“... Bet galiausiai pavyko išsireikalauti, kad duotų mums kur pernakvoti likusią nakties dalį. Tada iš ryto jau, matyt, jis geriau viską apgalvojo, atėjo pats, labai atsiprašinėjo, išskalbė mums palapinę, padarė nemokamus pusryčius restorane, gražino pinigus už vieną nakvynę, tai išsiskyrėme gražiuoju, bet nuotykis tikrai įsiminė.
– O kaip reagavo vietiniai į tokią jūsų kelionę per jų šalį?
– Tiek vietiniai, tiek kiti turistai labai gerai į mus reagavo. Susilaukėm milžiniško dėmesio, jautėmės kaip didžiausios žvaigždės. Ypač pirmas tris savaites, kol keliavome per dykumas – visiems būdavo labai įdomu sužinoti, kas mes tokie ir iš kur. Beveik nebuvo automobilio, kuris pravažiuodamas nesustotų paklausinėti, kur važiuojame, kaip sekasi, iš kur esame.
Labai smagu, kad šios kelionės leidžia bent truputį prisidėti prie Lietuvos vardo garsinimo. Visada labai smagu, kai gali žmonėms, kurie kartais net nežino, kas yra Europa, papasakoti, jog joje yra nedidelė, bet labai graži šalelė pavadinimu Lietuva. Pamenu, įkuriant mūsų VšĮ „Špikis“ organizaciją turėjome su draugu tikslą – per šias keliones padėti pasauliui susipažinti su Lietuva, ir labai smagu, kad bent nedidele dalimi galime tą daryti.
– Atskleiskite, kiek kainuoja tokia kelionė žmogui.
– Visada labai sunku atsakyti į šį klausimą, nes viskas priklauso nuo to, kiek žmogus yra pasiruošęs keliauti. Jeigu žmogus neturi net dviračio, jo sąmata kelionei bus N kartų didesnė nei to, kuris turi viską. Jeigu imant tik su kelione susijusias išlaidas, tada labai daug lemia, į kokią šalį keliaujama – kiek kainuoja bilietai, vizos, jeigu reikalingas papildomas transportas, kiek kainuoja jis. Namibijos atveju visos būtiniausios išlaidos sudarė apie 1800 EUR. Į šią kainą įeina bilietai, vizos, draudimas, dviračių gabenimas, maistas, vietos transportas, nakvynės.
Namibijos atveju visos būtiniausios išlaidos sudarė apie 1800 EUR.
– Kaip susirandate ar atsirenkate kelionės draugus? Ar keliauja ta pati kompanija, ar gali prisijungti naujokai, kažkas iš šalies?
– Dažniausiai būna „miksas“. Visada smagu keliauti su jau išbandytais žmonėmis, kuriais gali pasitikėti ir būti užtikrintas, kad jie nepaves, nesusipyksit ir pan. Iš kitos pusės, visada smagu iškeliauti ir su nepažįstamais žmonėmis, nes kartais taip susirandi draugą likusiam gyvenimui. Išgyvenus tokio lygio kelionę ir nesusipykus, dažniausiai, užsimezga labai stiprus ryšys.
Tačiau dar nėra buvę kelionės, kad visi, keliavę į praėjusią kelionę, norėtų keliauti dar kartą. Kartais net jeigu jie ir nori keliauti, pats nenori keliauti su jais. Dėl to kiekvienais metais, kai jau nusprendžiame, kur keliausime toliau, darome viešą kelionės pristatymą, kurio metu būna pristatoma šalis, maršrutas, ko tikimasi iš kompanionų. Vėliau padaromas bandomasis žygis ir tie žmonės, kurie tinka mums, o mes tinkame jiems, keliauja į kelionę. Tad jeigu yra noro save išbandyti tokioje kelionėje, kviečiu jungtis į mūsų Facebook grupę „Špikis“.
– Tokios kelionės tikriausiai vargina ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai – ar būna akimirkų, kai pagalvojate „ar velnias nešė čia mane...?“
– Aš visada sakau, kad šios kelionės yra daug sunkesnės psichologiškai nei fiziškai. Šios kelionės, kad ir kokios jos būtų sunkios fiziškai, nėra neįveikiamos. Aš pats savęs tikrai nelaikau ypač fiziškai stipriu. Nesu aš sportininkas, leidžiantis kiekvieną dieną ant dviračio ar treniruoklių salėje. Netgi priešingai, kartais per mažai laiko leidžiu sportuodamas.
Bet, skirtingai nei žmonėms, kurie į šias keliones leidžiasi pirmą kartą, aš jau žinau, kas manęs laukia, ir galiu tam nusiteikti. Dėl to būna atvejų, kai iškeliauja į kelionę žmogus, kuris yra be galo stiprus fiziškai, bet jis nežino, ką reiškia diena iš dienos negauti sočios vakarienės, ką reiškia būti sušalusiam, būti nusikalusiam taip, kad nenori nieko, tik griūti ir miegoti. Tada prasideda erzelis, konfliktai, įvairūs bambėjimai, kas kelionę daro dar sunkesne.
Tą jausmą „ar velnias mane čia nešė“ tikrai esu patyręs ne kartą. Ypač sunki psichologiškai man buvo ši kelionė. Pamenu, kaip po vienos sunkios dienos, vakare, paėjau atokiau nuo stovyklos, atsisėdau ant akmenų ir ėmiau galvoti: „Taip, man nėra čia gera. Bet ar man būtų geriau, jei aš šią sekundę atsidurčiau namuose, ir ar aš norėčiau tai padaryti?“ Aišku, dienai gal ir pasidarytų geriau – išsimiegotum, pailsėtum, galų gale prisivalgytum kiek lenda, o ne tiek, kiek porcijoje duota, bet kas tada?.. Vėl pasinertum į rutiną, vėl užsidarytum darbuose. Ar tame laimė?
Šios kelionės kartu su visais tais sunkumais neša ir milžinišką, nepažabotą laisvės pojūtį. Kai mini dviratį keliu, kuriuo esi 99% tikras, jog važiuoji pirmą ir paskutinį kartą gyvenime, ir vežiesi su savimi viską, ko tau reikia, tu esi iš tiesų nepriklausomas. Tuo metu negalvoji nei apie darbą, nei apie pinigus, nei apie būstą, nei apie jokias kitas didžiules problemas, kurios galbūt slegia būnant namie. Ten tu esi tik toje akimirkoje. Jeigu yra sunku – ne bėda, užkilsi ant kalno ir praeis. Tos problemos nėra tokios kompleksinės, kokios jos būna čia – sugrįžus į namus...
Jeigu yra sunku – ne bėda, užkilsi ant kalno ir praeis. Tos problemos nėra tokios kompleksinės, kokios jos būna čia – sugrįžus į namus...
Tiesa, turi išmokti patirti tą psichologinę harmoniją. Tikrai ne visi tai gali padaryti savo pirmoje kelionėje. Turi dirbti su savimi, su savo mąstysena, bet jeigu pavyksta – tada gali iš tiesų pradėti mėgautis tomis kelionėmis.
– Ar kelionė dviračiais reiškia, kad kasryt atsikeliate, pavalgote ir pradedate minti? Ar kartais pasidarote „laisvą dieną“ ir tiesiog leidžiate laiką stovykloje?
– Visos kelionės turi tam tikrą dienų skaičių, kuris yra skirtas poilsiui, ir tam tikrą dienų skaičių rezervui. Rezervinės dienos skirtos nenumatytiems atvejams. Jeigu jų būna daugiau, nei tikiesi, skirtumą tenka dengti iš poilsio dienų, jeigu jų būna mažiau, tada turime daugiau poilsio. Kelionėje Namibijoje turėjome dvi visiškai laisvas dienas ir du laisvus pusdienius. Būtume turėję ir trečią laisvą dieną, ji buvo numatyta, bet tiesiog neradome, kur ją smagiai praleisti.
Tiesa, ko ši kelionė neturėjo ir ko man labai trūko joje, tai poilsiui skirtų valandų po mynimo. Man labai patinka, kai gali kelionės metu atvykti į stovyklą anksčiau, įsikurti, tada eiti kažkur pavaikštinėti, pabūti su savimi, su savo mintimis. Namibija to beveik neleido padaryti, nes saulė leisdavosi labai anksti – 17:30. Tad dienas stengdavomės išnaudoti maksimaliai mynimui, o visi vakarai būdavo leidžiami tamsoje.
– Ar visos jūsų kelionės būna tokios aktyvios? Ar nesinori po jos pasiimti „viskas įskaičiuota“ ir savaitę gulėti prie viešbučio baseino?
– Kartais pagalvoju apie tai, bet tada suprantu, kad turbūt po dienos (gal net pusdienio) tokio gulėjimo išeičiau iš proto. Manau, kad su metais ateis noras kitokiam poilsiui, bet kol galiu ir kol leidžia sveikata, reikia tai išnaudoti!
– Gal jau turite minčių, kur minsite kitos kelionės metu?
– Kol kas dar nesu šimtu procentu pasiryžęs, bet svarstau galimybę sugrįžti į Aziją ir padaryti kelionę per Kamčiatką. Esu labai susižavėjęs šia mintimi ir šiuo kraštu, jau praleidau nesuskaičiuojamą kiekį valandų domėdamasis šiuo kraštu, tačiau kol kas labai sudėtingai atrodo visa logistika. Tačiau, jeigu pavyks viską išspręsti, tikėtina, kad tai bus pirma kelionė/filmas, kuris vadinsis ne „Dviračiais per Kamčiatką“, o „Dviračiais ir ... per Kamčiatką“ – planuoju kelionę ne vien dviračiu.
Šią savaitę filmas apie kelionę po Namibiją dviračiais pradedamas rodyti Lietuvos kino teatruose. Kur ir kada, žiūrėkite čia.