Kadangi buvo planuojama pasiekti Stokholmą, šiais metais visas tūkstantis kilometrų sutilpo vienoje valstybėje. Iš vienos pusės tai gerai, mažiau visokių pasienio procedūrų, tačiau iš kitos pusės reikėjo susitaikyti su faktu, kad kai kuriomis dienomis istorikui nebus ką ypatingo pasakoti. Todėl šiais metais rengdamasis kelionei nusprendžiau daugiau laiko skirti ne tik Švedijos, bet ir Lietuvos XVII a. istorijai.
Mūsų komandą sudarė 23 keliautojai, iš jų 4 šiuo metu gyvena Danijoje, Švedijoje ir Vokietijoje, todėl turėjome galimybes suprasti užrašus ir padiskutuoti svarbiais kultūros ir istorijos klausimais.
Pirmomis kelionės dienomis mūsų dviračiai skriejo kalvotomis Skionės kalvomis. Tai provincija, patekusi į Švedijos priklausomybę tik XVII a. II pusėje, formaliai Roskildės taikos nutartimi 1658 metais. Danija dar ilgą laiką nesusitaikė su teritorijų praradimu, o apie skirtingą valstybinę priklausomybę liudija, vietinių žiniomis, skirtingas švedų kalbos akcentas.
Kaip yra žinoma, Švedijos valstybės branduolys formavosi aplinkui Stokholmą, čia kūrėsi ir svarbiausi miestai bei gyvenvietės, vystėsi kultūra, formavosi turtingųjų ir įtakingųjų dvarai. Tačiau Švedijai tapus jūrine valstybe, Stokholmo geografinė padėtis gerokai ribojo laivyno veiksnumą, nes uostai žiemą užšaldavo. Todėl Švedijos valdovai ir siekė užimti tas jūros pakrantes, kurios sudarytų sąlygas įkurti neužšąlančią laivyno bazę bei apeiti Danijos sąsiaurius, kurie turtino Daniją ir ribojo švedų karalystės klestėjimą.
Švedijos valstybės branduolys formavosi aplinkui Stokholmą, čia kūrėsi ir svarbiausi miestai bei gyvenvietės, vystėsi kultūra.
Natūralu, kad gavus priėjimą prie neužšąlančios pakrantės, Švedijos karalius Karolis XI pradėjo tinkamos vietos laivyno bazei vietos paieškas. Pirmiausia jam į akis krito Blekingės provincijoje esančios Mieonos upės žiotys ir įlanka prie Bodekulio kaimo, dengiama vėliau fortifikuotos uolos, virtusios jūrine baterija – fortu (castel), čia pradėjo kurtis Karlshamno uostas, su Klaipėdos uostu susijęs tiesioginiais keltų reisais ir labai noriai naudojamas pietinėje Švedijoje gyvenančių lietuvių.
Tačiau kiek vėliau Karlshamną nukonkuravo Karlskronas, įsikūręs kiek ryčiau archipelage, ant 33 salų. Keliautojai apžiūrėjo Karlshamną, kuriame labai gražiai sutvarkytos upės pakrantės, galima aplankyti arti esančias salas, o senasis uostas pritaikytas turizmui ir edukacinėms reikmėms. Čia rasite kur pastatyti kemperį, užkąsti, pasigrožėti XVII a. pabaigos – XVIII a. pradžios senamiesčiu, bažnyčia ir jūrininkų kapinėmis.
Šioje vietoje Baltijos pakrantės gerokai skiriasi nuo mums įprastų smėlio paplūdimių – tai gilūs fjordai ir iškyšuliai, daug akmenų ir uolų, tačiau važiuoti dviračiu visiškai nenuobodu, ypač kai vėjas palankus ir jei saulutė ritinėjasi danguje, lydima vieno kito debesėlio. Žmonės mums moja ir sveikinasi, sako „hej“ ar „hej, hej“, bet retas, kuris išdrįsta pakalbėti daugiau.
Keliuose dominuoja vietiniai automobiliai, turintys numerį su raide „S“, daugiausiai įvairiausių modifikacijų „Volvo“. Žemės nederlingos, vyrauja miškingos akmeningos kalvos, po kurias bastytis gali tik laukiniai žvėrys. Tarp sunkiai pritaikomo gamtinio peizažo galima rasti vieną kitą sodybą, daugiau susijusią su miško pramone, nei žemės ūkiu.
Pasiekiame Karlskroną – XVII a. pabaigoje įkurtą Švedijos karinę bazę, kurios pavadinimas reiškia Karolio karūną. Nuostabus jūrinis uostas, kurio centrinė dalis įtraukta į UNESCO kultūros paveldo sąrašą.
Miestas, įsikūręs ant kalvotų salų, spinduliuote spinduliuoja Švedijos imperijos aukso laikų šlove. Ir šiandien čia yra pagrindinės Švedijos karo laivyno pajėgos, veikia kadetų korpusas ir jūrų karo mokykla. Dvasinė šio miesto ašis – Laivyno muziejus (Maritime museum), šalia kurio veikia dirbtuvės, valčių ekspozicijos ir įvairios kitos istorinės laivyno įstaigos. Ideali vieta jūrų skautams vystyti savo veiklą, ugdyti jūrinę kultūrą ir ruoštis ateities audroms. Muziejuje išskirtinio dėmesio sulaukia du povandeniniai laivai, pritaikyti lankytojams.
Ant žemėlapio Blekingė yra visai nedidelė, lyginant su kitomis Danijai priklausančiomis provincijomis Skione ir Halandu, bet kiek čia perlų. Vakare pasiekiame neįtikėtiną Danijos karaliaus Christiano IV įkurtą tvirtovę Christianopelį. Kiek čia vyko kovų, kokios organizuotos ekspedicijos, sunku ir suskaičiuoti.
Praeitis atmenama, bet ji netrukdo šiandieninei turistinei infrastruktūrai, gamtai, žmonėms.
Charakteringa, kad mus pasitiko tiek Švedijos, tiek Danijos vėliavos. Tvirtovė, kurioje įrengtas kempingas, išties milžiniška. Pasirodo, tai jau sumažinta tvirtovė, praeityje jos būta trečdaliu didesnės. Nors tvirtovės istorija mena skausmingus tiek danams, tiek švedams įvykius, informacija pateikiama objektyviai, nebijant tiesos, saikingai ir paprastai. Praeitis atmenama, bet ji netrukdo šiandieninei turistinei infrastruktūrai, gamtai, žmonėms.
Artėjame prie istorinės Danijos ir Švedijos sienos, kuri pažymėta labai kukliai – mes įvažiuojame į Kalmarą. Šios žemės saugojo Švedijos Karalystę nuo Danijos Karalystės pretenzijų kontroliuoti visą Skandinaviją. Pats viduramžinis Kalmaro miestas yra daugiau nei šimtą metų gyvavusius jungtinės Danijos, Švedijos ir Norvegijos Karalystės simbolis, nes šio miesto katedroje 1397 metas, valdant karalienei Margaritai, unijos raštas buvo surašytas. Miesto gatvių pavadinimai yra užfiksavę šį įvykį įvairiais būdais.
Didžiausias perlas – Kalmaro tvirtovė, puikus renesanso karo architektūros pavyzdys. Viduramžių pilis buvo pertvarkyta į bastioninę tvirtovę, pritaikyta lankytis valdovams ir svečiams. Tvirtovės istorijoje yra ir juodieji 1611 metai, kai Danijos karalius Christianas IV Oldenburgas užėmė tiek miestą, tiek ir tvirtovę, be to, iš jos puldinėjo Švedijos valdas giliai iki centrinių karalystės regionų, bandė paimti ir Stokholmą.
Įdomu, kad šis vadinamasis Kalmaro karas buvo danų nelaimėtas dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių Rusija pralaimės karą su Ukraina – Danijos kariuomenę daugiausiai sudarė samdiniai – nepasiekus iškeltų tikslų, baigėsi danų pinigai, taigi karalius buvo priverstas sėsti prie derybų stalo.
Imperializmas – seniai skandinavų persirgta liga, XVII amžiuje buvo labai būdinga šiam regionui ir paskatino kilti daugybei karų. Jų pasėkoje, vadovaujant Gustavui II Adolfui, Švedija sukūrė veiksmingą ir, ko gero, geriausią kariuomenę Europoje, kuri pirmoji pradėjo naudoti savo vėliavos spalvas nacionalinės kariuomenės uniformoms, sukūrė firfenleinus – batalionus, kuriuose dominavo šaunamasis ginklas ir efektyvią kavaleriją, kuri galėjo veiksmingo manevro ir smūgio šaltaisiais ginklais metodu grąžinti kavalerijai turėtą šlovę.
Mes retai susimąstome, kodėl vienos valstybės iškyla, o kitos nuskęsta Letos bangose. O visai be reikalo – laiko upė ir išminties knygos yra atviros smalsiam stebėtojui, tik reikia mokėti jas skaityti.
Nors Švedija atrodo tolimas kraštas, XVI amžiaus viduryje – XVIII amžiaus pradžioje mes buvome labai artimos, labai draugaujančios, o vėliau ypač stipriai besivaržančios valstybės.
Jeigu būtų realizavęsis paskutiniųjų Gediminaičių planas suartėti su Vazų dinastija per Jono III ir Kotrynos Jogailaitės vedybas, būtume turėję visai kitą istoriją. Tačiau griežto kataliko Zigmanto Vazos misija karūnuotis Švedijos karaliumi bei vėlesnis bandymas kautis su opozicija nepavyko dėl griežtos jo pozicijos liuteronizmo atžvilgiu. Tokiu būdu valstybių suartinimo projektas virto sostų karais, ne vieną dešimtmetį valgiusiais abiejų kraštų resursus ir pajėgas.
Valstybių suartinimo projektas virto sostų karais, ne vieną dešimtmetį valgiusiais abiejų kraštų resursus ir pajėgas.
Bėda buvo ir dėl to, kad kariauti su Švedija, neturint laivyno, buvo tas pats, kas plikam pulti šarvuotą karį – švedai galėjo pulti vos tik panorėję, mūsiškiai gi buvo priversti gintis Livonijoje, Prūsijoje ir Pamaryje. Tiesa, Zigmantui pavyko sukurti nemenkų Respublikos laivyną, tačiau be didesnio palaikymo pačiame krašte ilgalaikė operacija buvo mažai tikėtina. Gustavo Adolfo pergalės Livonijoje gerokai pakeitė jėgų santykį regione. Respublika neteko Rygos, buvo sugriauti Biržai. Švedai įsitvirtino plačiame Baltijos jūros ruože, priartėdami prie savo svajonės – paversti Baltijos jūrą Švedijos vidaus ežeru.
Pravažiavus Kalmarą, peizažas tuštėja, dominuoja kaimo landšaftas, istorikas turi vietą užleisti gamtininkui. Tačiau kultūros mylėtojas iš karto pastebės, kad namų spalva pasikeičia į ochrą, o tai jau Smolando skiriamasis bruožas.
Smolandas verčiant pažodžiui – mažų gyvenviečių kraštas, realybėje toks ir yra. Nors peizažas nenuobodus, dviračiams labai tinka švediški žvyrkeliai, jie klastingi – didesniu greičiu leidžiantis nuo kalno svarbu per daug neįsibėgėti, maži skaldos gabaliukai gali tapti didelės nelaimės priežastimi. Krašte puikiai įrengtos maudymosi vietos, kadangi kraštas akmeningas, beveik visur padaryti tiltukai, liepteliai, tramplynai ir išlipimo kopėčios. Kempingai pilnutėliai – švedai atostogauja trumpai, nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio vidurio, todėl, norint gauti vietą, būtina planuoti iš anksto.
Senoji Švedijos Karalystė yra sudaryta iš svejų (sveonų) ir gotų kraštų – tai atsispindėjo senuosiuose Švedijos karalių tituluose. Kadangi atvykome į Rytinę Gotiją, Esterjotlandą, reikia kiek daugiau papasakoti apie gotus.
Gotai, kaip žinia, buvo ypač garsi barbarų germanų, puldinėjusių romėnus, giminė, vėliau skilo į ostgotus – rytų gotus ir vestgotus – vakarų gotus, kurie keliems šimtams metų įsitvirtino šiandienėje Ispanijoje ir čia viešpatavo iki arabų įsiveržimo.
Reikia pastebėti, kad beveik visų germanų protėvių tėvynė buvo Skandinavijoje, iš čia kilo anglai, saksai, frankai ir kitos germanų giminės, skirtingais laikotarpiais įsiveržusios į keltų dominuojamą Europą. Šie tolimi įvykiai tikrumoje nėra jau tokie tolimi, kai matai Europos Sąjungą, Tautos šimtmečiais kūrė daugiatautę, įvairialypę krikščionišką kultūrą, kurioje jaučiami senųjų kultūrų pėdsakai.
Keliautojai nemurmėdami klausė visų pasakų apie tautų kraustymąsi. Sunkiau keliautojams sekėsi su Lietuvos istorija. Ilgai aiškinomės, kur slypi problema. Pasirodo, Švedijos istoriją sudaro Švedų Karalystės ir tautos istorija, todėl žymesnių karalių vardai yra aiškiai atpažįstami bažnyčių užrašuose ir kitoje simbolikoje. Pavyzdžiui, mūsų atveju XVII a. yra labai menkai žinomas, ypač kai kalbama ne vien apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, bet ir visą sudėtingą Abiejų Tautų Respubliką.
Dar sudėtingiau tampa tada, kai bandome jungti tuometinių mūsų kaimynų Turkijos, Moldavijos, Brandenburgo žemes. Reikėtų mokykloje sustiprinti šio laikotarpio mokymą ne tik platesniais vadovėlių paragrafais, bet ir filmais, parodomis. Priešingu atveju – taip ir liksime nauja tauta.
Švedijos rytiniai fjordai yra ne tik kelias vandeniu pasiekti vidinius krašto regionus, bet ir potencialios priešo invazijos kryptys, todėl fjordų siaurumose jau viduramžiais buvo įrengiamos pilys, dengusios tiek perkėlas, tiek įplaukimus. Vėliau tokiose pilyse reziduodavo regiono valdytojai.
Keliautojams pavyko apžvelgti Nišiopingo pilį, kuri palikta griuvėsių forma, tačiau tam tikroje reprezentacinėje dalyje įrengta informacinė erdvė. Parašyta nedaug, bet esminė informacija. Pilis yra labai susijusi su Zigmanto Vazos konkurentu – Siodermanlando kunigaikščiu Karoliu Vaza, vėliau pavadinto Karoliu IX, kuris buvo pagrindinis opozicionierius ir konkurentas Švedijos soste. Būtent šis pretendentas pralaimėjo Salaspilio mūšį Jonui Karoliui Chodkevičiui 1605 metais.
Būtent šis pretendentas pralaimėjo Salaspilio mūšį Jonui Karoliui Chodkevičiui 1605 metais.
Karolis perstatė Nišiopingo pilį renesansinio stiliaus pastatais ir fortifikavo bastioniniais įtvirtinimais, kurie nesaugo visos pilies, matyt, kitos puolimo kryptys tuo metu buvo sunkiai prieinamos. Taip pat įsidėmėtina Nišiopingo katedra, kurioje matomi visi perstatymai nuo gotikos iki baroko. Yra mieste ir aviacijos muziejus, skirtas žvalgybinei eskadrilei, kuri ilgą laiką buvo netoliese esančioje aviacijos bazėje. Nuo Nišiopingo jau pradeda daugėti istorinių pastatų. Jaučiasi, kad artėjame prie valstybės branduolio.
Kaip tik Siodermanlando pakraštyje keliautojai turėjo ypatingą nakvynės vietą – netoli Frustuna Fiorsamlingo įsikūrusią skaučių bazę. Sprendžiant pagal nuotraukas, bazė pradėjo veikti pačioje skautų judėjimo pradžioje – 1911 metais, čia vyko seserijos mokymai ir ypatingi susitikimai.
Dauguma švedų siekia turėti savo laivelį, savo vietą nesuskaičiuojamuose šalies uostuose ir uosteliuose.
Ypatingą dvasią pajutome ne tik iš sienų – skautai patikėjo mūsų atsakomybe ir net netikrino, kaip mes palikome nakvynės vietą, turėjome galimybe pasiirstyti Friosjono ežere, aplankyti kelias salas ir truputį kirsti regiono sieną. Puikus vakaras gražioje, istorija dvelkiančioje vietoje suteikė kelionei naujų spalvų. Švediją reikia pamatyti ne tik iš sausumos, bet ir jūros pusės, ne veltui dauguma švedų siekia turėti savo laivelį, savo vietą nesuskaičiuojamuose šalies uostuose ir uosteliuose.
Keliautojai prie Stokholmo artėja iš vakarų pusės – iš priešingos, nei paprastai atvyksta keltų keleiviai. Visada norėjau pamatyti ežerus, kurie į upes panašiomis juostomis jungia Stokholmą su visais šalies regionais. Vaizdai pranoko lūkesčius, todėl slapta mintyse nusprendžiau šiomis juostomis vandeniu perplaukti šalį iš rytų į vakarus, nuo Stokholmo iki Geteborgo.
Nieko keisto, kad šiose vaizdingose vietose prieglobstį randa kilmingųjų, taip pat ir karališkosios šeimos rezidencijos. Pasiekėme barokinį karaliaus pilies kompleksą. Nors buvo jau formaliai rezidencija uždaryta, praleidome kelias dešimtis minučių didžiąja dalimi prancūziškai sutvarkytame parke, kuriame dominavo taisyklingos geometrinės linijos ir erdvės.
Prisipažįstu, esu daugiau angliškų parkų entuziastas, mane labiau traukia paslaptys ir netikėtai atsivėrusios perspektyvos, tačiau matytas parkas tikrai puikus. Tikėtina, kad šis Versalį Prancūzijoje sekantis kompleksas įtvirtino valstybines Švedijos karalystės ambicijas ramiais Karolio XI laikais. Rezidencija naudojama pagal paskirtį ir šiandien – rūmuose apsistoja karališkoji pora, priimami svarbūs svečiai. Istorinis tęstinumas turi savo jėgos ir patrauklumo.
Lietuva yra labai daug praradusi, turėdama savosios istorinės tradicijos pertrūkius, tačiau, tinkamai organizavus istorinės atminties politiką, galėtų atstatyti pasitikėjimą savo valstybe ir savimi per vieną kartą, tačiau tam labai trūksta supratimo ir politinės valios.
Atvykę į Stokholmą, susitikome su lietuvių bendruomenės jaunimo organizacijos atstove Dainora, kuri labai išsamiai ir geranoriškai pristatė svarbius jaunimo veikimo aspektus, taip pat pasidalijo įžvalgomis apie lietuvių ir švedų kultūrą, įpročius, stereotipus ir nusistovėjusius požiūrius. Tokia diskusija labai praturtino mūsų žinias ir optimistiškai nuteikė rytojaus dienai, kuri buvo skirta Stokholmui.
Stokholmas – gražus ir turtingas miestas, išsidėstęs salose ir pusiasaliuose, tikras Šiaurės perlas. Skirtingai nei Kopenhaga, kuri yra lengvai pasiekiama iš jūros pusės, Stokholmas yra giliau krašto viduje, todėl jį sunku pasiekti tiek sausumos, tiek jūros keliu. Iš esmės Stokholmo nėra užėmęs nė vienas priešas, o ir bandymų būta visai nedaug. Tokiu būdu miesto muziejuose ir saugyklose yra visas materialinis turtas, kurį Karūna sukaupė per šimtmečius, taip pat karo grobis, brangenybės, dovanos.
Keliautojai neturėjo galimybių apžiūrėti viską, tačiau pasirinko karališkus rūmus, juose esantį „Livrustkammaren“ (karališkosios pilies arsenalas) ir karalių rezidencijos dalį, prieinamą turistams. Šis muziejų rytas tinkamai apibendrino kelionės metu sukauptas žinias apie Švedijos valstybės raidą, esminius įvykius, valdytas teritorijas ir ryšius su mūsų kraštu.
Po pietų keliautojams vadovavo Dainora, aprodžiusi ypatingas regyklas, švediškos virtuvės tradicijomis garsėjantį restoraną prie Skanseno bei netoli esančias vaizdingas poilsio erdves prie vandens. Kelionės pabaigai susirinkome Lietuvos ambasados patalpose, kur pasidalijome savo įspūdžiais, atidavėme dovanas ir aptarėme kitų metų žygius. Ambasados darbuotojai labai šiltai mus priėmė ir tikėkimės, kad kitais metais galėsime savo kelionę pradėti iš tos pačios vietos.
Oficialiai pabaigus kelionę, keliautojams buvo paliktas laisvas laikas, kurio metu buvo aptariama kelionė, lankomas senamiestis, apžiūrėtas miestas ir iš vandens pusės. Tačiau tai dar ne viskas – paskutinis pusdienis prieš keltą buvo skirtas nepaprastam muziejui – Vazos muziejui. Apie tai reikia papasakoti daugiau, nes tai buvo pats unikaliausias muziejus, kurį teko matyti kelionėje.
Laivas „Vaza“ (Vasa) buvo pastatytas Stokholmo laivų statykloje specialiai karui su Abiejų Tautų Respublika, mat mūsų valdovas Zigmantas Vaza sugebėjo pastatyti Respublikos laivyną, kurį sudarė tiek Gdanske statyti laivai, tiek ir Švedijos vėliavą turintys vienetai, mat dalis Švedijos palaikė Zigmanto Vazos karališkąsias pretenzijas į Švedijos sostą. Lenkų ir lietuvių laivynas 1626 m. sugebėjo laimėti Olyvos mūšį, taigi sėkmės svarstyklės ėmė svirti mūsų pusėn.
Švedijos karalius Gustavas II Adolfas ėmėsi priemonių dominavimui Baltijos jūroje išlaikyti ir ėmėsi ypač ambicingo projekto – pastatyti Baltijai nebūdingą dviejų denių artilerinį laivą, kuris savo artilerijos ugnimi keturis kartus lenkė ankstesnius 1620 metais statytus laivus ir galėjo iššauti dvigubai daugiau sviedinių už bet kurį kitą Baltijoje plaukiojusi karo laivą.
Savo konstrukcija tai buvo revoliucinis sprendimas, nes šiaip Baltijoje dominavo dvigubos paskirties tiek prekybai, tiek karui iš esmės tinkami laivai, taip pat laivai, perdaryti iš transportinių, ir kitokie, kurių pagrindinis ginklas buvo artimoje kovoje patyrę jūrininkai, o pagrindinė kovos taktika – abordažas.
Švedijos karalius ėjo toliau, didžiausią dėmesį skirdamas būtent kovai per atstumą. Teoriškai karalius, asmeniškai domėjęsis statyba, buvo teisus, tačiau Švedijai trūko tokių laivų statybos patyrimo, o statytojams neužteko stiprybės atremti karaliaus noro paveikti laivo statybą, t. y. didinti pabūklų skaičių stabilumo sąskaita. Nieko keista, kad laivas jau savo pirmajame plaukime prie pat statyklos, gavęs pirmą gūsį stipresnio vėjo, stipriai pasviro, per atidarytus patrankų liukus vanduo plūstelėjo į vidų ir laivas staigiai nuskendo.
Per atidarytus patrankų liukus vanduo plūstelėjo į vidų ir laivas staigiai nuskendo.
Keliautojai detaliau susipažino su to meto laivų statymo technologijomis, burinio laivo konstrukcija, ypatybėmis, valdymu ir pasigrožėjo neįtikėtinai gerai išlikusiu XVII a. pradžios laivo korpusu, kurį galima apžiūrėti iš visų pusių, iš išorės. Kiti keliautojai dar spėjo apžiūrėti ir laivų liekanų muziejų, perkant jungtinį bilietą su „Vaza“ muziejumi, taip pat aplankyti vikingų ir kitus muziejus, kurie yra šalia. Jau po kelių valandų sėdėjome netoli mūsų laukusiame kelte, palikdami įdomų ir ilgam atmintyje likusį Švedijos sostinės vaizdą.
Kelionė buvo nuostabi. Geras oras, normalus kilometrų skaičius, nenuobodžios apylinkės, galimybė išsimaudyti sudarė puikią kelionės rutiną. Keliauti palei Baltijos pakrantes tikrai smagu, susiekimas su Švedija geras, keltai patogūs, vienu žodžiu – gerai. Žinoma, Švedija nėra pigus kraštas, todėl norintys pataupyti turi gerai apgalvoti, kaip tai padaryti iš anksto, nes kainuoja bet koks sustojimas ir aplankymas, nekalbant apie alkoholio kainas.
Žinoma, Švedijoje pigiau nei Danijoje, tačiau gerokai brangiau nei Lietuvoje ar Baltijos šalyse, todėl prieš kelionę reikia pataupyti. Mažiau skaičiuojančiam keliautojui patiks tvarka ir paslaugų kokybė, maisto paruošimas ir kiti svarbūs aspektai.
Kartais keistokai atrodo darbo laikas – dauguma kavinių ir barų ne miestuose užsidaro 9 val., o muziejai darbą baigia iki 17 val., taigi dviratininkai turi ieškoti nakvynių prie pat lankomų objektų, kad neskubant ir nelekiant būtų galima apžiūrėti puikiai įrengtus muziejus, kurių dalis yra nemokami, kiti – už prieinamą kainą.
Rekomenduotume atskirai apžiūrėti pietinę Švediją ir atskirai Stokholmo regioną – net patys švedai aiškiai skiria šias dvi dalis, atskirtas mažiau gyvenamų kraštų. Bet gamtos mėgėjui tai daugiau privalumas, nei trūkumas. Taip pat rekomenduotume labiau pasidomėti 1569–1721 m. Lietuvos amžiaus istorija – kelionėje šios žinios labai pravers.
Gerų kelionių, mieli draugai.
