Juokinga, kad Rytų Timoras reikalauja vizų iš JAV piliečių, bet tuo pat metu naudoja jų dolerius kaip savo nacionalinę valiutą. Tapę nepriklausomais timoriečiai daug negalvojo, savo valiutą pasitvirtino JAV dolerį, ir ką tu jiems. Tik centus jie turi savo vietinius vadinamus centavais.
Kaip jau pasakojau, jau nuo pat oro uosto ši valstybė nepasirodė paruošta turizmui, nors turizmo vadovėliuose yra aprašoma kaip gamtos rojus. Kita vertus, gal jie turistų su pinigais ir laukia, bet dėl to nieko nedaro.
Atvykėlis turi suprasti, kad čia ne tik nebus didelio viešbučių pasirinkimo, bet ir bus sunku rasti ne tik gerą, bet ir kažkiek švaresnį restoraną bei saugų maistą jame. Tokių dalykų kaip mums įprastų prekybos centrų apskritai neaptikome. Buvo tik mažos privačios parduotuvėlės, priimančios tik grynus pinigus, kuriose prekiaujama viskuo – nuo sausainių iki atsuktuvų, tai yra dalykais, kurių tau realiai nereikia arba reikia tik iš bėdos. Viešint Rytų Timore patarčiau specialesnių poreikių neturėti.
Viešbučių pasirinkimas yra labai mažas, todėl šios vienos skurdžiausių pasaulio šalių viešbučių paslaugos yra išskirtinai brangios. Jos neretai brangesnės už normaliose Vakarų šalyse esančias. Pigesnių viešbučių pasiūla yra išskirtinai skurdi ir gana greitai išsibaigianti.
Ši situacija aiškinama tuo, kad Rytų Timore turistų nėra, todėl šalyje esantys viešbučiai yra orientuoti į dar kol kas gausias čia dirbančių užsieniečių pajėgas. Juos dažniausiai deleguoja jų šalių vyriausybės, darbdaviai arba nevyriausybinės organizacijos, kurios neskaičiuoja mokesčių mokėtojų pinigų ir dosniai juos dalina. Keista tai, kad norėdami net ir brangiai į viešbučius pakliūti, vietų ne visada gausite.
Viešint Rytų Timore patarčiau specialesnių poreikių neturėti.
Pavyzdžiui, paprasčiausio viešbučio sostinėje Dilyje dviviečio kambario kaina gali prasidėti nuo 50 JAV dolerių. Bet čia – jei jums pasiseks. Jei nepasiseks, ji bus ir 100 JAV dolerių, jau nekalbant, kad gali būti ir dar brangiau. Gal tai ir neatrodo labai brangu, bet, pavyzdžiui, Balyje gali būti perpus pigiau. Ir dar į jas būtų įskaičiuotas baseinas, nemokamas bevielis internetas ir normalūs pusryčiai. Tuo metu Dilyje už tą pačią kainą jūs gausite tik lovą iš dalies švariame kambaryje su ne visada veikiančiu kondicionieriumi. Ir tikėtina – be interneto. Trumpai tariant, jų teikiamų paslaugų kokybė toli gražu neatitinka už jas prašomos kainos.
Tiesa, reikalai kiek taisosi. Prieš keletą metų atvykę į Rytų Timorą būtent tokiame viešbutyje ir būtumėte priversti apsistoti, nes kitų pasirinkimų tiesiog nebuvo. Dabar jau Rytų Timore pradėjo rastis hosteliai, orientuoti į retus ir pinigus taupančius klientus.
Pigesnių nakvynių Dilyje yra kol kas vienetai. Rezervavome keturvietį kambarį viename iš gal trijų esančių hostelių mieste. Kaina buvo labai maža – 32 JAV doleriai už keturias lovas nakčiai.
Tiesa, mano minėti reikalai taisosi tik pasirinkime, o ne kokybėje. Mūsų nakvynė buvo šeimai priklausančiame name, kuriame jie patys ir gyveno. Ir ten buvo net ne namas, o labiau didelis garažas su pertvaromis. Tas garažas iš gatvės pusės prasidėjo „įvairių prekių“ parduotuvėle, kurią kiekvienas svečias eidamas į savo kambarį turėjo praeiti. Tada buvo patenkama į šeimos virtuvę, kur šeimyna ruošia valgyti ir šiaip trinasi be darbo. Būtent trinasi ir būtent be darbo, nes, kiek teko matyti, šeimos nariai kiaurą dieną tik slankiojo iš kampo į kampą. Toks viešbučio sudėstymas neišvengiamai įtraukia svečią į kasdienį šeimos gyvenimą, ko mes, tiesą sakant, visai nepageidavome.
Toliau ėjo greitomis suformuoti atskiri kambarėliai. Jie buvo maži ir belangiai, nes mes juk kalbame apie garažą. Šeimyna jį pavertė hosteliu greituoju būdu – t.y. nieko jame nekeisdama ir netvarkydama. Tik grindis pašlavusi. Negana to, toje aptriušusioje garažo patalpoje neveikė kondicionierius, o silpnas ventiliatorius pūtė karštą orą. Buvo siaubingai tvanku. Kai palydavo lietus, vanduo per stogą lašėdavo į vidų.
Dviejuose kambarėliuose gyveno šeimininkų giminės, atvykę iš Bangladešo. Žinote, ką reiškia Bangladešas? Tai masė žmonių minimaliame plote, nešvara, triukšmas, nuogi purvini vaikai ir valgymas rankomis iš bendro katilo. Nesukčiau dėl to galvos, bet Bangladešas neužsidarydavo savo kambariuose, o laisvai trindavosi ir bendrame plote kartu su mumis.
Paskutinis kambarys buvo pats juokingiausias. Visą gal keturių kvadratinių metrų belangę užėmė tik lova. Atsidarius kambario dureles, patenkama tiesiai į lovą. Kaip jie tą lovą ten įtalpino, pagalvojau. Greičiausiai ją įgrūdo pirmiausia ir tik tada pastatė sieną.
Tai buvo namai, kurie, nevyniojant žodžių į vatą, buvo visiška skylė.
Bendroji svečiams skirta patalpa buvo kelių kvadratinių metrų pločio, žinoma, be langų, bet su ventiliatoriumi. Žodžiu, tai buvo namai, kurie, nevyniojant žodžių į vatą, buvo visiška skylė.
Į kainą įėjo pusryčiai, kurie buvo užpilami makaronai iš „bomžpakių“ iš tos pačios „įvairių prekių“ parduotuvėlės, kainuojantys apie 25 centus ir užpilti nesuvokiamu kiekiu riebalų, kad būtų skalsiau.
Bet šis garažinis hostelis turėjo stebuklingą dalyką, kurio neturėjo net keliskart brangesni viešbučiai. Tai bevielis internetas. Tai mus ir sustabdė nuo gyvenimo vietos pakeitimo, nes tik pamatę sąlygas buvome pasiruošę spjauti į rezervaciją, mokėti keliskart brangiau, bet gyventi bent jau su kondicionieriumi. Likome toje pirtyje ir kentėme visą viešnagę. Internetas buvo to vertas.
Su restoranais Dilyje taip pat ne kažką. Pasirinkimas vėlgi skurdokas, o kainos ne tokios ir mažos – mėsainis ar makaronų porcija kainuoja apie penkis eurus. Mums tai gal ir nieko baisaus, tačiau Lietuvoje tokio tipo restoranai dėl antisanitarinių sąlygų būtų uždaryti tik maisto priežiūros inspektoriui pažvelgus į vitriną. Ir tai buvo ne kokie nors snarglynai, o pagrindinėse Dilio gatvėse stovinčios užeigos, į kurias užeina ir tie labai reti Rytų Timoro turistai. Ieškant tualeto, buvau nukreiptas į vidinį kiemą, kuriame stovėjo lauko tualetas ir šalia lietaus vandeniu pripildyta vonia rankoms nusiplauti. Aplink lakstė baisiai lodami šunys. Maistas taip pat pasitikėjimo nekėlė, buvo paruoštas be meilės ir be skonio.
Atsiskaitant kortelėmis gali kilti problemėlių, todėl labai primygtinai rekomenduoju į šią šalį vežtis JAV dolerių ir nieko kito.
Visgi turistų aptarnavimo nebuvimas šio metu yra ne didžiausia Rytų Timoro problema. Daug didesnė yra medicinos paslaugų kokybė, vaikų neraštingumas ir valdžios nusisukimas nuo savo piliečių. Kol kas situacija tokia, kad ėmus išgauti iš jūros naftą, pirmiausiai kišenes pildosi tie, kurie labiausiai prie jos prieina. Tikėtina, kad kai nepasotinamieji pasisotins, galbūt ateis laikas atsigręžti ir į liaudį. Kol kas eiliniai žmonės iš šalies turto negauna absoliučiai jokio gėrio, net pensijų.
Pavyzdžiui, kai kurie pagrindiniai šalies keliai yra užversti kalnų nuošliaužomis ir nėra tvarkomi. Niekam galvos neskauda, jei užversta yra pusė kelio – juk nuošliaužą galima apvažiuoti. Jei užvers ir kitą pusę, tada valdžia gal ir pagalvos, ką daryti, nes pati nebepravažiuos.
Šiaip pagrindiniai Rytų Timoro keliai skirtingomis atkarpomis yra visai neblogos kokybės. Anksčiau juos rekonstravo ir statė ispanų įmonės, dabar jų kontrolę daugiausia perima ne kas kitas, o, žinoma, kinai. Jei jau Kinija imasi Rytų Timoro, tai reikia manyti, kad greitai šalies keliai bus puikios kokybės, ir nuošliaužos bus sutvarkytos akimirksniu.
Be to, valdžia nuolaidžiauja užsieniečiams. Gražiausia Dilio pakrantės dalis su geriausiais namais yra atiduota užsienio šalių ambasadoms.
Iš kur aš visa tai žinau, paklausite jūs? Susipažinome su ilgai užsienyje gyvenusiais rytų timoriečiais, pasiryžusiais grįžti ir kurti savo gyvenimą šioje skurdo valstybėje. Jie man dalykus pasakojo nevyniodami įspūdžių į blizgutį.
Apie šį atsitiktinumą ir apie tai, ką galima gero ir gražaus rasti Rytų Timore – kitoje pasakojimo dalyje.
