Ankstesnę pasakojimo apie Aušrinės ir Gedimino viešnagę JAV dalį rasite paspaudę čia.
Skrydis iš Majamio į Los Andželą užtruko visą dieną ir tai visai nekelia nuostabos žinant, kad šiuos miestus skiriantis atstumas yra beveik toks pats kaip atstumas tarp Vilniaus ir Niujorko.
„Apsistojome Gedimino draugo namuose. Tikrai džiaugiamės, kad draugų jis turi bene visame pasaulyje – tai itin palengvina nakvynės paiešką ir sutaupo nemažai pinigų. Porą dienų iš peties pasidarbavę ir susiplanavę tolimesnę kelionės atkarpą, pasileidome į kelionę ant ratų po vieną iš gražiausių maršrutų automobiliu – Ramiojo vandenyno pakrantės kelią. Mums ir vėl nusišypsojo sėkmė nuomojantis mašiną: šį sykį pasirinkome mažą, kadangi planavome miegoti palapinėje. Tačiau vos spėjome su ja nuvažiuoti 10 km, išgirdome nieko gero nežadančius garsus, todėl grįžome į nuomos punktą ir gavome kur kas geresnį variantą už tą pačią kainą.
Kelionę pradėjome labai anksti, kad galėtume išvengti milžiniškų kamščių. Todėl jau 5.30 val. riedėjome iš pradinio taško į Malibu pakrantę. Nors buvome dar labai mieguisti, gražūs vaizdai išbudino labai greitai“, – sakė Aušrinė ir Gediminas.
Tačiau planą teko kiek pakoreguoti, nes savaitę prieš išvykstant milžiniška nuošliauža užgriuvo ant vaizdingojo pirmojo Kalifornijos greitkelio ruožo. Nuošliauža buvo išties didelė – pasiglemžė pusės kilometro ruožą. Nors dalis „Pasific coast highway“ buvo uždaryta, keliautojai nusprendė nepraleisti galimybės pamatyti šią kelio atkarpą, todėl važiavo šiuo keliu iki nuošliaužos, tuomet grįžo atgal, kad galėtų važiuoti kitu greitkeliu ir apsukę juo lanką grįžo į 1-ąjį greitkelį, kad galėtų pamatyti kitą vaizdingojo maršruto dalį. Nors laiko sugaišo kur kas daugiau, pasakiški vaizdai visa tai atpirko.
„Kelyje praleidome visą dieną: aplankėme mažuosius Kalifornijos miestelius, kurie nustebino savo jaukumu ir tvarkingumu. Labiausiai įsiminė Malibu ir Santa Barbara. Netyčia užklydome į mažą Cambria miestelį. Kadangi nelabai žinojome, ką galime čia rasti, nusprendėme važiuoti į miesto centrą. Navigacija mus atvedė į sandėlius ir garažus. Bent jau taip manėme iš pradžių. Tačiau vėliau pamatėme, kad garažuose įsikūrusios įvairios parduotuvėlės. Nusprendėme užsukti į vietinę sausainių kepyklėlę „Red Moose“. Nesigailėjome, nes joje radome kepyklos savininką, kuris papasakojo savo sėkmės istoriją. Pasirodo, kepykla, nors ir maža, tačiau garsi ne vien Amerikoje. Be abejo nusprendėme paragauti jo kepamų sausainių. Tai buvo patys skaniausi sausainiai, kokius tik yra tekę mums ragauti“, – sakė Aušrinė.
Nakvynei jiedu pasirinko Paso Robles miestelį, kur nakvojo automobilyje.
„Kitos dienos tikslas buvo San Fransiskas, kurį turėjome pasiekti vakare. Iki jo buvo ilgas, tačiau labai vaizdingas kelias, kuris buvo vienas iš gražiausių dalykų, kuriuos teko matyti šioje kelionėje. Netgi norėjosi, kad jis niekad nesibaigtų! Retsykiais nežinojome, kur žiūrėti – ar į nuostabius kalnus, paplūdimį ar vandenyną.
Vienoje iš stebėjimo aikštelių stabtelėjome kiek ilgėliau, nes čia sutikome vietinius „gyventojus“ – jūros dramblius, kuriais buvo nusėstas visas paplūdimys. San Fransiską pasiekėme labai vėlai vakare. Šį sykį mums dar labiau pasisekė su gyvenamąja vieta, kadangi per Couchsurfing‘ą susiradome vyruką, kuris mus priėmė pagyventi jo bute pačiame San Fransisko centre. Nors butas (kaip ir dauguma šio miesto namų) skaičiuoja šimtmetį, būklė jo buvo stebėtinai gera, o ir įrengimas gan prabangus, nors vyrukas sakė, jog beveik nieko nekeitė ten atsikraustęs. Nors buvo jau vėlu ir naujasis mūsų kambario draugas Jonas turėjo anksti keltis, nusprendėme valandėlę kitą pavakaroti“, – pasakojo Aušrinė ir Gediminas.
Jon paliko keliautojams raktą nuo namų, pasidalino, jo nuomone, nuostabiausiomis miesto vietomis ir netgi davė vietinę mobiliojo telefono kortelę su neribotais pokalbiais, žinutėmis ir internetu.
„Buvome nusistebėję vyruko gerumu, noru padėti ir džiaugtis kitų žmonių kelionėmis. Visos viešnagės metu laukėme, kol išlys koks nors “kabliukas„ su butu arba pačiu Jon, tačiau visgi neišlindo – mūsų viešnagė buvo fantastiškai gera. O ir su oru šį kartą mums labai pasisekė – buvo neįprastai šilta ir giedra, o tai labai retas reiškinys šiame mieste vasaros metu“, – džiaugėsi keliautojai.
Pirmąją dieną šiek tiek pasivaikščioję po miestą jie susitiko su ten gyvenančia lietuve Diana, kurią surado internete. Lietuvė rašo tinklaraštį apie gyvenimą Amerikoje.
„Atsisveikinę su Diana suskubome iki įžymiausios miesto vietos – Aukso Vartų tilto, kuris jungia San Fransiską su Merino apygarda. Vaizdas buvo atimantis žadą. Visą dieną praleidome kitoje miesto pusėje važinėdami ir vaikštinėdami po kalnus ir miestelius esančius Merino apygardoje. Radome ypatingai jaukų, ramų ir tvarkingą miestelį Sausalito, todėl čia sustojome kiek ilgiau, kad galėtume pasivaikščioti ir atsigerti kavos. Pasirodo, tai vienas prabangesnių miestelių, kuriame gyvena daug garsenybių“, – sakė Aušrinė ir Gediminas.
Dieną keliautojai užbaigė Twin Peaks rajone, kuriame buvo sumąstę palydėti saulę, kadangi čia yra aukščiausias miesto taškas. Tik atvažiavę jie stebėjosi, kodėl dauguma žmonių bėga nuo kalno ir sėda į automobilius, tačiau išlipę iš mašinos viskas tapo aišku – vėjas buvo neapsakomai žvarbus ir stiprus, net sunku buvo nustovėti vietoje. O ir saulės visai nesimatė, tad padarę keletą nuotraukų atsiminimui, patraukė namų link.
„Antrąją dieną nepraleidome progos pavažinėti labiausiai vingiuota pasaulio gatve Lombard – buvo įdomu ir kiek baisu tuo pačiu metu. Apskritai šiame mieste tokios stačios gatvės, kad važiuojant kai kur jautiesi kaip atrakcionuose ir norisi užsimerkti iš baimės.
Netgi einant jautėmės nesaugiai ir stengėmės daryti šiokias tokias pauzes, nes kalnai išties statūs ir keliauti jais nėra labai paprasta. Todėl džiaugėmės, kad didesnius kalnus ar atstumus galime įveikti važiuodami mašina, – sakė Gediminas. – Vakare vaikštinėjome po miesto centrą ir Žvejų prieplauką, kurioje buvo gausu jaukių kavinių ir parduotuvių. Užsukome į ten esantį Mechanikos muziejų, kuris buvo pripildytas senovinių žaidimų aparatų, kurie vis dar veikė ir jais galima buvo laisvai naudotis. Taip pat nemažai džiaugsmo suteikė 39 prieplaukoje besišildantys Kalifornijos Jūrų liūtai, kurie čia namus yra „įsikūrę“ jau nuo 1989 m. Manoma, kad šią vietą gyvūnai pamėgo dėl saugumo“.
Trečiąją dieną keliautojai aplankė „Golden Gate Fortune cookie factory“, kuriame nuo 1962 m. iki šių dienų rankomis yra kepami laimės sausainėliai.
Nors fabrikėlis labai mažas, tačiau yra itin gausiai lankomas tiek turistų, tiek čia gyvenančių arba atvykusių garsenybių, kurių nuotraukomis, darytomis lankantis čia, papuoštos fabriko sienos. Fabrikas garsus tuo, kad būtent jame buvo pradėti kepti šie sausainėliai, nors dauguma mano, kad Japonijoje.
„Po degustacijos sausainių fabrike patraukėme į miesto centrą. Čia esančioje kavinėje, kurios savininkas yra mūsų naujasis draugas, buvome susitarę papietauti. Jon mus pavaišino pietumis, kurie buvo itin gardūs – tokių skanių mėsainių neteko valgyti jokioje kitoje Amerikos kavinėje ar užkandinėje.
Vėliau vakarą tęsėme viename iš prieplaukos barų. Buvo smagu apsilankyti vietiniame bare, kuriame renkasi ne turistai, o San Fransisko gyventojai, kurie yra nuostabūs žmonės: laisvi, savimi pasitikintys ir svarbiausia – laimingi. Paskutinę dieną svajonių mieste buvome pakviesti papietauti Dianos namuose, kurie mus sužavėjo savo jaukiu ir stilingu įrengimu. Šį kartą laikas praskriejo dar greičiau, todėl užsibuvome netgi ilgiau negu planavome“, – sakė Aušrinė.
Toliau keliautojų maršrutas vedė į Josemičio nacionalinį parką. Jį lietuviai pasiekė jau sutemus, tad liko nakvoti mašinoje. Tačiau ramiai miegoti negalėjo – nerimavo dėl meškų, apie kurias perspėjo nauji pažįstami amerikiečiai.
„Nors baimės buvo nemažai, tačiau nekviestų svečių pavyko išvengti. Atsikėlėme labai anksti, kad galėtume sutikti saulę kalnuose. Tądien buvo Gedimino gimtadienis. Visą dieną vaikštinėjome po kalnus ir stebėjome gamtos grožį: įspūdingo dydžio Josemičio krioklį, kurio čiurkšlė buvo girdima iš daugelio mylių, El Kapitano uolą ir stebuklingą slėnį. Stebino ir tai, kad nors buvo gana karšta, daugumoje vietų vis dar pūpsojo sniego pusnys, kurias matėme ne tik ant kalnų viršūnių, o ir šalikelėse ar miške. Per dieną nuėjome 28 km ir patikėkite, kalnais tai padaryti kur kas sudėtingiau negu vaikštant lyguma“, – sakė Aušrinė.
Kitą dieną keliautojai patraukė link kito, tačiau nemažiau įspūdingo parko, kuriame auga didžiausi pasaulio medžiai – didieji mamutmedžiai – Sekvojos. Šis parkas šiaurinėje dalyje ribojasi su Karalių kanjono nacionaliniu parku, kuriame galima rasti giliausią Kanjoną Amerikoje.
„Į Sekvojų parką atvažiavome kur kas anksčiau nei į Josemičio, todėl nusprendėme vakarą praleisti Karalių kanjono nacionalinio parko pusėje. Važiavome kalnų keliais stebėdami nuostabius vaizdus ir stabtelėdami vaizdingose aikštelėse. Nusileidome iki pat Kanjono apačios ir ten buvome sumąstę pasivaikščioti. Tačiau tik išlipus mus sustabdė ten buvusi garbaus amžiaus pora ir patarė giliau į mišką neiti, nes jie patys tik ką iš jo parbėgo, kadangi sutiko didžiulį juodąjį lokį. Normalūs žmonės būtų grįžę atgal į automobilį, tačiau mes nusprendėme susipažinti su lokiu. Nors pradžioje planas atrodė labai įdomus, tačiau pradėjus eiti mišku pasidarė tikrai baisu. O ką gi darysime, jei lokys priartės? Kaip ginsimės?
Vaikščiodami šalia tokių didingų medžių, kurie skaičiuoja tūkstančius metų, yra išgyvenę nesuskaičiuojamą kiekį gaisrų, jautėmės labai menkais padarėliais.
Galiausiai grįžome atgal į mašiną ir pajudėjome didžiųjų medžių link. Kitą dieną skyrėme tik mamutmedžiams. Mums abiems šie medžiai jau nuo mokyklos laikų buvo nepaprastai įdomūs, o jų dydis – protu nesuvokiamas.
Vaikščiodami šalia tokių didingų medžių, kurie skaičiuoja tūkstančius metų, yra išgyvenę nesuskaičiuojamą kiekį gaisrų, jautėmės labai menkais padarėliais. Juk šie medžiai gali papasakoti visą žmonijos istoriją! Visas miškas atrodė lyg netikras, tarytum būtume pasakoje. Todėl būtiniausiai norėjome paliesti medį, kad įsitikintume, jog jie tikri.
Prilietus labai nustebom, nes pajutom, kad jų žievė, nors ir labai stora, tačiau minkšta, tarytum kokoso kevalas“, – pasakojo keliautojai.
Išvažiuojant iš parko jie pastebėjo daugybę ugniagesių. Netrukus paaiškėjo, kad jie gesina viename iš parke esančių kalnų įsiplieskusį didžiulį gaisrą. Gelbėjimo darbai buvo vykdomi tiek ant žemės, tiek ore – liepsnas gesino ugniagesių mašinos ir lėktuvai.
„Nors apie gaisrus Kalifornijoje esame girdėję ne kartą, nemanėme, kad ir patys su juo susidursime. Buvo labai gaila stebėti kaip dega namai ir miškas. Nelaukėme iki galo, tačiau tikime, kad gaisrą pavyko greitai suvaldyti, nes gaisrininkai dirbo labai profesionaliai“, – sakė Aušrinė ir Gediminas.
Grįždami į Los Andželą lietuviai stabtelėjo Santa Barbaroje, kur aplankė teismo rūmus ir čia pakliuvo į nemokamą ekskursiją.
„Prieš beveik 100 metų galingas žemės drebėjimas sugriovė visą miestą palikdamas vos porą pastatų. Buvo nuspręsta miestelį atstatyti ispanišku stiliumi, todėl dabar visi pastatai ir gyvenamieji namai yra vienodo stiliaus ir tai suteikia darnos ir tvarkingumo jausmą visame mieste“, – ekskursijoje išgirstą informaciją prisiminė keliautojai.
Vaikštinėdami po miestelį jie juokavo, kad nesunku suprasti, kodėl vaikystėje manė, kad serialas „Santa Barbara“ pastatytas Meksikoje.
„Mieste vyrauja ispaniška architektūra, o ir dauguma gyventojų – meksikiečiai, kai kurie taip ir neišmokę šnekėti angliškai“, – sakė Aušrinė.
Apibendrindami šią kelionės dalį tiek Gediminas, tiek Aušrinė sakė, jog savo akimis įsitikino, kodėl būtent Kalifornija vadinama „auksine valstija“. Tiek įspūdžių, kiek gavo keliaudami po nedidelę valstijos dalį, jie iki šiol nebuvo patyrę.
Daugiau nuotraukų ir naujausius poros kelionės įspūdžius galite rasti socialiniuose tinkluose.
