Daug ką išbandėme, nemažai patyrėme, išragavome. Visko užteko, kai ko gal net buvo per daug (čia aš apie vyną), tik vieno, bent jau man, buvo per maža – kalnų. Nežinau, ar kada nors jais pasisotinsiu. Sakartvele kalnai atsiskleidė dar nematytomis spalvomis, pažadino naujus pojūčius. Vien ko vertas vaizdas į snieguotą Kazbeką.
Pirmoji mūsų „stotelė“ buvo kalnų apsuptame Stepanacmindos miestelyje. Ir pirmas nuotykis – pakeliui į šią nakvynės vietą. Turėjome „Mercedes“ autobusiuką su vietiniu vairuotoju – Gamletu. Komunikacija su juo apsiribojo trumpais sakinukais ar pavieniais žodžiais rusų kalba, nes kitų kalbų, kurias bent kažkiek mokėtų tiek jis, tiek mes, nebuvo. Bet tai – smulkmenėlė.
Po netrumpos kelionės autobusiuku, kylant į kalną Gudauryje, „dingo“ sankaba. Sustojome. Kadangi Gamletas sėdėjo už vairo ir bandė maigyti sankabos pedalą, mūsų vyrai-ekspertai susirinko prie pakelto kapoto ir pradėjo ieškoti problemos sprendimo. Patikrinus ten rastų skysčių kiekį, sprendimas, aišku, buvo paprasčiausias – reikia kantriai laukti. Palaukėme. Sankaba „sugrįžo“ ir vėl pajudėjome aukštyn.
Po poros tokių poilsio pertraukėlių, pagaliau pasiekėme Stepanacmindą. Greitai įsikūrėme vietiniame viešbutuke ir patraukėme Ioane Natlismcemeli bažnyčios link. Iš čia Kazbeku gėrėjomis laikydamiesi pagarbaus atstumo, iš toli, jo fone fotografuodami Gergeti Švč. Trejybės bažnyčią.
Kitą dieną pasitikrinome žygio batus ir ištvermę eidami iki Zakagori tvirtovės. Tie, kas pirmą kartą rankose laikė lazdas, pasimokė, kaip jas naudoti, nes kitomis dienomis laukė didesni iššūkiai.
Diena nebuvo lengva – beveik 30 km žygis palei vingiuotą ir sraunią upę. Akis ir objektyvus lepino tiek uolėti kalnai, tiek žalsvi ir „barchatiniai“, paupyje besiganančios karvių kaimenės, kur ne kur stovintys apsamanoję kryžiai, mineralinio vandens šaltiniai. Viename tokių atgaivinome nuo ėjimo pavargusias pėdas. Čia, aišku, labiau tiktų žodis „atšaldėme“, nes ilgiau pastovėjus tokiame šaltinėlyje atrodė, kad šąla ne tik pėdos, bet ir smegenys.
Tai, kad Sakartvelas pilnas netikėtumų, įsitikinome šio žygio metu. Judėdami link Zakagori, priėjome „sodybą“ (pas mus tai, tikėtina, būtų vadinama avarinės būklės statiniais ar pan.), šalia kurios radome „kavinę“ – pavėsinę su užrašu „cafe“. Pro sodybos vartus išėjęs pagyvenęs kartvelas priėmė užsakymą – kažkam šalto alaus, kažkam kavos, o kažkam vietinio limonado. Dar papildomai gavome ir šalia besiganančių karvių sūrio.
Tiek mielas ir besišypsantis kavinės šeimininkas, tiek kavinės gėrybės sugrąžino prarastas jėgas ir paskatino judėti pirmyn. Tačiau, kaipgi be nuotykių, tiksliau, kaipgi be autobusiuko nuotykių?
Iš pradžių kelias vedė žvyrkeliu, kuriame akmenų buvo daugiau nei žvyro.
Po netrumpo pasivaikščiojimo, lengvai pavargę susėdome į mūsų laukusį „Mercedes“ ir pajudėjome link laikinų namų Stepanacmindoje. Iš pradžių kelias vedė žvyrkeliu, kuriame akmenų buvo daugiau nei žvyro. Pasiekus asfaltą pasigirdo keistas garsas „blym-blym-blym“ kažkur ten, kur galiniai ratai. Gamletas išlipo, patikrino ratus – visi sveiki, tad pajudėjome toliau. Deja, garsas po apžiūros niekur nedingo. Liepėme sustoti. Vairuotojas sustojo. Vyrai-ekspertai vėl išlipo lauk ieškoti problemos ir, aišku, jos sprendimo.
Problema – akmenys, įstrigę tarp dvigubų galinių ratų. Prasidėjo svetimkūnių šalinimo operacija. Paprasčiausia būtų buvę nuimti kraštinį ratą ir akmenys patys išristų, tik, deja, pritrūko priemonių šiam elementariam veiksmui.
Akmenys buvo šalinami sudėtingesniu būdu – skaldomi po ranka pasitaikiusiomis priemonėmis – daiktu, panašiu į „montiruotę“, plaktuku ir metaliniu strypu, kurį paskolino iš kažkur atsiradęs vietinis žiūrovas. Grupinis darbas užtruko gerą pusvalandį, per kurį spėjo sutemti (veiksmas vyko judraus kelio šalikelėje). Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi! Judame tiesiai į Stapanacmindos centrą. Laikas sočiai vakarienei.
Naujos dienos pradžia mus pasitiko su stipriu vėju, bandančiu nuskraidinti nuo Gergeti bažnyčią supančių akmeninių sienų. Būtent nuo čia prasidėjo mūsų pirmasis žygis aukštyn į kalnus. Lipome, lipome ir užlipome – kiek kas norėjo, kiek kas galėjo.
Ne, Kazbeko nepasiekėme, aišku, ir neturėjome pasiekti, gal kada nors, o gal tik saldžiuose sapnuose. Pasiekę daugmaž 3000 m virš jūros lygio aukštį, papietavome (lietuviški lašiniai, juoda lietuviška duona, vietiniai pomidorai, agurkai ir po pusryčių likę chačapuriai). Mums, gyvenantiems beveik 3000 m žemiau, tai nėra kasdienybė, todėl ir žygis nėra toks paprastas ir lengvas, tad papietavę nusprendėme pasidalyti į dvi grupes.
Dalis žygeivių pasuko atgal, o tie, kas norėjo ir turėjo jėgų, tęsėme žygį pirmyn, labai jau norėjosi dar šiek tiek priartėti prie snieguotojo Kazbeko. Diena buvo nuostabi. Vėjas, gąsdinęs ryte, jau seniai buvo aprimęs, tad saulė ir supantys vaizdai visą dieną malonino tiek kūnus, tiek akis. Leisdamasi nuo kalno, dažnai save „pagaudavau“ išsišiepusią. Širdis dainavo! Uždainavome ir mes: „Mes – jėga, kai mūsų širdys plaka išvien!“
Kitą dieną atsisveikinome su Stepanacminda ir pajudėjome į Jutą. Iš Jutos turėjome žygiuoti į Rošką. Deja, į žygį ėjome ne visi. Kalnų batai buvo negailestingi ir sutrynė pūsles ant kojų, tad kojos, kartų su jų šeimininkais liko nuotykių ieškoti Jutoje.
Pradžioje žygiavome slėniu, šiek tiek kildami aukštyn, perbrisdami sraunius kalnų upeliukus. Taip pasiekėme Chaukhi perėją, kas norėjo, užlipo į viršūnę (3350 m virš jūros lygio). Atsivėręs vaizdas veide „užklijavo“ plačią šypseną. Buvo nenusakomai gera. Be to, viršūnėje sutikome tris kartvelų vyrukus, kuriuos pastebėjome dar būdami kalno papėdėje, nes jie vilkėjo geltoną, žalią ir raudoną striukes bei viršūnėje stovėjo išsirikiavę būtent taip, kad mums priminė Trispalvę. Malonus netikėtumas!
Tiesa, leidimasis į kitą slėnį nesukėlė tiek džiaugsmo. Teko susipažinti su biria, smulkia uoliena, prisitaikyti prie jos „kaprizų“. Susidorojus su pradiniu iššūkiu – paieška, į ką fiksuoti kojas, kad jos neslystų, šiek tiek nusileidus, liko tik mėgautis smagia „čiuožykla“ (kažkas iš bendražygių ją pavadino kalnų eskalatoriumi).
Mūsų nedidelė kompanija trasoje praleido apie 10 val., tad Rošką pasiekėme jau prietemoje. Tiek emocijos pasiekus tikslą, tiek šiltas ir jaukus sutikimas kaimo viešbutuke, tiek visą dieną lydėję vaizdai, galų gale malonus nuovargis yra būtent tie varikliai, verčiantys keliauti, patirti, pajausti, išbandyti. Be to, kelionės, o ypač jose ištinkantys sunkumai – turbūt palankiausia vieta tiek kitų, tiek savęs pažinimui. Susipažinome ir mes, dėl ko vakare saulės ir vėjo nugairintais veidais sėdėdami prie vakarienės stalo nusprendėme, kad šiandien įvyko grupės „cementuotė“.
Išaušus rytui, turėjome eiti iš Roškos į Jutą kitu maršrutu, bet didžioji dalis grupės dar iš vakaro nusprendė, kad šiandien iššūkių gana, tad teko su tuo susitaikyti ir pasitikti dar vieną nuotykį – važiavimą neasfaltuotu kalnų keliuku, kurį gali įveikti ne kiekvienas vairuotojas ir, juolab, ne bet koks automobilis.
Vietiniai „džigitai“ mus saugiai parvežė savo džipais ir dar papasakojo apie Sakartvelo kelių tiesimo subtilumus. Pakeliui reikėjo kirsti kelis kalnų upelius (tiltai per tokius nestatomi), skintis kelią pro karvių ir avių kaimenes, prasilenkti su betonvežiais (dar ilgai sukome galvas, kaip jie „užlipa“ į kalną).
Toliau mūsų laukė šiek tiek poilsio viešbutyje prie baseino ir kelionė į Tbilisį. Nors Tbilisiui skyrėme labai nedaug laiko, bet jis spėjo sužavėti savo kontrastais – braškantis apžvalgos ratas, didingi Parlamento rūmai, Laisvės aikštė su šv. Jurgio skulptūra, nors ir apgriuvęs, bet turbūt tuo ir žavus senamiestis, modernus Taikos tiltas ir, galiausiai, šurmuliuojantis, ryškiai apšviestas, viliojantis kvapais ir muzika vakarinis Tbilisis.
Nors Tbilisiui skyrėme labai nedaug laiko, bet jis spėjo sužavėti savo kontrastais.
Šiek tiek pailsėję, savaitę Sakartvele užbaigėme kalnuose. Ėjome į Birtvisi tvirtovę. Kai ima atrodyti, kad jau matei ir kalnų barchatą, ir lietei uolas, ir grožėjaisi žaliais slėniais, staiga tave nustebina dar kitoks Kaukazo kalnų veidas.
Ėjome jaukiu tarpekliu tai pakildami, tai leisdamiesi. Siauriausioje vietoje plačiausi bendražygių pečiai beveik lietė abi tarpeklio sienas. Šio žygio „vinimi“ tapo lipimas beveik lygia uola gana stačiai aukštyn. Kaip visada, lipti į viršų yra lengva, o didžiausias iššūkis – leistis.
Leistis šįkart teko „krabo“ žingsneliu (nors krabai juda šiek tiek kitaip, bet šį leidimosi būdą norėjosi pavadinti būtent taip), tai yra rankomis ir kojomis, kartais net prisėdant. Vieniems reikėjo nugalėti daugiau baimių, kitiems – mažiau, tačiau visi, kurie pasiekė aukščiausią šios tvirtovės tašką, nusileido iš laimės švytinčiais veidais. Kartais tiek nedaug reikia, kad siela džiaugtųsi ir širdis dainuotų!
Kitą dieną uždainavo ne tik širdys, bet ir mes patys. Nuvykome į Kutaisį, kur mūsų laukė vakarienė, nustebinusi ne tik patiekalų įvairove ir gausa, bet taip pat kartvelų dainomis. Tarp mūsų stiprių dainininkų nebuvo, tad lietuviška muzika liejosi iš „YouTube“ platybių. Šokome, dainavome, šėlome. Jaunųjų kartvelų ilgai įkalbinėti nereikėjo. Jie mums mielai pademonstravo savo šokių subtilybes. Įspūdinga!
Linksmi ir pajudėję, kaip per gerą cardio treniruotę, sotūs ir laimingi sulipome į autobusiuką ir pajudėjome viešbučio link. Ir čia netikėtumas – vairuotojas Gamletas, pajutęs mūsų nuotaiką, garsiai paleido muziką, uždegė autobusiuko salono „diskotekines“ šviesas ir mes važiuodami šokome! Pasijutome, lyg grįžę į mokyklos laikus.
Ryte mūsų laukė vandens atrakcijos. Bet apie viską nuo pradžių. Papusryčiavę nusileidome į viešbutuko holą, o ten mus pasitiko jo savininkas su didžiuliu ožio (turbūt) ragu. Ragą šeimininkas pripildė vynu, pasakė tostą, pagurkšnojo ir perleido estafetę mūsų kompanijai. Štai taip prasidėjo dar viena diena Sakartvele. Po rago „ceremonijos“ laukė plaukimas Rionio upėje – 30 km irklavimo, krykštavimo, vandens purslų ir juoko, o finiše piknikas su šašlykais, su kalnu daržovių, su daug litrų vyno ir, be abejo, tostais.
Paskutinį rytą aplankė viešbutuko savininkas. Ir vėl netikėtumas – šeimininko tostas ir jį lydintis vietinis konjakas. Čia norėtųsi pacituoti romėnų politiką ir filosofą Marką Tulijų Ciceroną ir sušukti: „O tempora, o mores!“ (O laikai, o papročiai!).
Po tokių pusryčių mūsų tikrai nenustebino Giorgi, kartvelo, padėjusio organizuoti kelionę, atsisveikinimo „lauknešėlis“ – 2 litrai vyno ir tiek pat čača. Nors iki skrydžio turėjome visą dieną, neišdrįsome visų lauktuvių suvartoti. Gal kada nors Lietuvoje, prisimenant patirtus nuotykius ir dalinantis nepamirštamais įspūdžiais.
Kalbant apie Sakartvelą, jo virtuvei reikėtų skirti atskirą pasakojimą.
Kalbant apie Sakartvelą, jo virtuvei reikėtų skirti atskirą pasakojimą. Jei trumpai, valgėme chinkalius (ir virtus, ir apkeptus), chačapuri tapo neatsiejama kasdienybe, degustavome šašlykus, mėgavomės baklažanais, rinkomės pomidorų ir agurkų salotas su graikinių riešutų padažu, gavome paskanauti ir kepenėlių, dar ragavome sriubas, kurių pavadinimų net nepamenu, vyno ledų ir taip toliau. Viskas buvo neapsakomai gardu.
Net kalendra, naudojama visur ir visada, kurią ne visi mėgsta, negadino reikalų. Tik sunkiau buvo su kava. Pasisekdavo, jei gaudavome turkišką, dažniau teko tenkintis tirpia. Bet čia tik maža smulkmenėlė, tikrai negadinanti visumos.
Sakartvelas. Jei kas paklaustų, koks jis, kol kas nežinau, ką pasakyčiau. Tai reikia patirti. Esu tikra, kad patyriau labai mažą dalį to, ką čia galima atrasti, išgyventi, paragauti, pajausti. Be to, kiekvienas atvykęs randa kažką savo ir sau. Lieka tikėtis, kad sakau ne nachvamdis (viso gero), o kargad brdzandebodet (iki pasimatymo)! Noriu sugrįžti, tikiu, kad grįšiu.
